Taip E. Johnsonas pavadino paieškų keitimosi rinkmenomis tinkluose rezultatus. Anot profesoriaus, investuotojai, bankų darbuotojai ar šiaip kompiuterių vartotojai, dalydamiesi muzikos įrašais, rizikuoja paviešinti daugiau nei tik muzikos failus. O tada jų finansinius duomenis kas nors gali rasti ir visiškai netyčia.
E. Johnsono atliktame tyrime, kurį finansavo JAV vidaus saugumo departamentas, buvo nagrinėjami 30 didžiausių JAV bankų informacijos paieškos populiariausiuose keitimosi rinkmenomis tinkluose rezultatai. Buvo stebima, kaip dokumentai su asmenine informacija migruoja iš vieno tinklo į kitą. Tyrimo metu aptikta labai įvairių duomenų: paskolų informacijos, bankų pareiškimų, laiškų su įvairiais ginčais, pinigų perlaidų patvirtinimai, vartotojų vardų ir slaptažodžių sąrašai bei pajamų mokesčių deklaracijos.
Daugelyje aptiktų dokumentų buvo pateikti asmenų socialinio draudimo ar kreditinių kortelių numeriai – kaip tik ta informacija, kurios reikia paprastai tapatybės vagystei.
Tiesioginio keitimosi rinkmenomis tinklai („peer-to-peer networks“, P2P), paplitę po „Napster“ muzikinio tinklo žlugimo, vartotojams leidžia paprastai pasidalyti turimomis nuotraukomis, muzikos ar vaizdo įrašais. Paprastai vartotojai nurodo katalogą ar kelis, kurių turiniu nori dalytis su kitais tinklo vartotojais. Nors teismuose buvo bandoma įrodyti, kad keitimosi rinkmenomis tinklai yra neteisėti, tačiau vis dažniau ši technologija pasitelkiama ir teisėtam skaitmeninio turinio platinimui.
Tačiau, anot E. Johnsono, problema ta, kad iš daugiau nei 10 mln. šių sistemų vartotojų tikrai ne visi žino, kiek rinkmenų jie yra padaliję. Kai kurie jų manydami, kad tinklui siūlo tik savo MP3 rinkmenų kolekciją, taip pat visam internetui suteikia prieigą prie „My Documents“ katalogo. O aptikus jame esančią informaciją ji pasklis labai greitai, kartais netgi netyčiomis.
Septynias savaites trukusio tyrimo metu E. Johnsonas ir „Tiversa Inc.“, padedanti komercinėms kompanijoms ir valstybės įstaigoms išvengti duomenų nutekėjimo, nagrinėjo šių tinklų duomenų srautus ir patys ieškojo bankinės informacijos. Jau per pirmą mėnesį buvo surinkta daugiau nei pusė milijono rezultatų, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su JAV bankais. Kai kurie asmenys akivaizdžiai naudojasi P2P tinklais, ieškodami finansinės informacijos, nes „Citibank August statement“ ar „PIN Bank of America“ užklausos tikrai nėra panašios į muzikos įrašų paiešką.
Tačiau pastebima ir kita tendencija, kurią E. Johnsonas ir pavadino skaitmeniniu vėju: net ir įprastos muzikos paieškos kartais randa asmeninę informaciją saugančias rinkmenas. Pavyzdžiui, ieškant PNC vardu pasivadinusio reperio įrašų, gali būti rasti to paties pavadinimo banko dokumentai. Ieškantys „Wells Fargo Wagon“ kūrinio gali aptikti kažkieno netyčia padalytus „Wells Fargo“ banko dokumentus.
Anot E. Jonhsono, šie atsitiktiniai sutapimai yra pavojingi, nes neretai jie gali paviešinti asmeninius duomenis. Aptiktus duomenis žmonės atsisiųs, net nežinodami, ką siunčiasi, ir visai tikėtina, kad, užuot ištrynę, juos vėl pateiks tinklui.
Norėdamas pademonstruoti skaitmeninio vėjo galimybes, E. Johnsonas padėjo netikrą el. pašto laišką, kuriame buvo fiktyvus dukters ir tėvo susirašinėjimas. Laiške tėvas nurodė, kad Kalėdų proga senelė dukrai padovanojo išankstinio mokėjimo VISA kortelę su 25 JAV doleriais ir telefono pokalbių kortelę. Laiške taip pat buvo pateikiami ir kortelių duomenys: Sara, Grandma sent you a $25 prepaid Visa card and telephone calling card in the mail for Christmas. ... Here's the info from the cards. Per savaitę VISA kortelėje pinigų neliko, o jau antrą savaitę buvo ištuštinta ir telefono pokalbių mokėjimo kortelė.
Anot „Tiversa“ specialisto Chriso Gormley, šie tinklai specialiai buvo sukurti taip, kad informacija jais sklistų sparčiai, todėl patekus į juos asmeninei informacijai galima ruoštis nemalonumams. Tačiau E. Johnsono tyrimas rodo, kad ne vien vartotojai pasakoja savo paslaptis. Nors 79 proc. paviešintos informacijos priklausė paprastiems vartotojams, net 11 proc. konfidencialių duomenų pasklido iš vidinių bankų tinklų, o 10 proc. iš bankams dirbančių kompanijų tinklų.
Tarp šių duomenų E. Johnsonas aptiko darbuotojų darbo įvertinimą, elektroninę lentelę su 23 tūkst. verslo kontaktų ir sąskaitų informacija ir net išsamią banko saugumo sistemos audito ataskaitą. Blogiausia tai, kad dauguma šių žmonių net neįtaria, kad jie viešina svetimus duomenis. Bankas ne visuomet gali sužiūrėti, kokios programos vykdomos pagal sutartį bankui dirbančio darbuotojo kompiuteryje.
Plintant kompiuterių technikai, tapatybės vagystės tampa vis didesne problema. O neatsargus elgesys su asmeniniais duomenimis lems tai, kad tokių incidentų ateityje gali nemažėti.