Prietaisas, vadintas mobiliuoju telefonu

Vieno žvejybinio laivo kapitonas, aptikęs didžiulį guotą skumbrių, skambina kitiems savo kaimo flotilės kapitonams. Netrukus visi dvylikos laivų žvejai dalijasi jūros dovanomis. Kai rytą žvejai suka kranto link, tie patys mobilieji telefonai su išankstinio mokėjimo kortelėmis padeda kapitonams sužinoti, kuriame turguje už sugautas žuvis bus pasiūlyta didžiausia kaina.

Atokiame Bangladešo rajone mane supažindino su elegantiška kaimo seniūne. Ji buvo labai aukšta. Dėvėjo mėlynos ir sidabrinės spalvų sarį, išryškinantį jos grakščią figūrą. Dešinėje rankoje ji laikė savo chromu žėrintį „Nokia“ mobilųjį telefoną. Tačiau tuomet, kai mąsčiau, ar kitas išsivysčiusio pasaulio siūlomas pirkinys būtų „Ray-Ban“ akiniai, pastebėjau, kad jos dulkėtos kojos – basos.

Per vertėją kaimo seniūnė paaiškino man, kad mobilusis telefonas kas dieną jai uždirba daugiau kaip tris dolerius. Ji savo mobiliuoju telefonu leidžia naudotis kitiems kaimo bendruomenės nariams – apie 180 žmonių. Kaskart baigus kalbėtis telefonu, pokalbio kaina pasirodo telefono skystųjų kristalų ekrane. Kalbėjusysis sumoka kaimo seniūnei pokalbio kainą ir dar prideda dešimt centų. Šie centai ir sudaro jos pelną.

Vienintelio atokiame ir dažnai liūčių užtvindomame kaime turimo telefono svarba didelė. Vienas telefono skambutis gydytojui, pas kurį, kaip paaiškėja, neįmanoma pakliūti, sutaupo dienos kelionę pėsčiomis, kad būtų sužinota tai, ko galima paklausti telefonu.

Paskambinus į turgavietę galima sužinoti, ar prekiaujama reikiamomis sėklomis arba atsarginėmis žemės ūkio technikos detalėmis, – vėl galima sutaupyti veltui sugaištą pusdienio kelionę pėsčiomis. Visas kaimas gauna iš to naudos, nes nesklandumai ir sunkumai, su kuriais susiduriama, kai tenka sudaryti sandorius, neturint pakankamai informacijos, išbraukti iš kasdienybės.

Mobiliuosius telefonus kaimiškajam Bangladešui neretai tiekia „Grameen Phone“, „Grameen“ banko, kurį XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje įsteigė Mohammedas Yunusas, neseniai Nobelio taikos premija už savo tautiečiams „pagalbos sau“ paslaugų teikimą apdovanotas filantropas, filialas.

„Grameen“ banko „mikrokreditoriai“, keliaudami po šalį motoroleriais, teikia nedideles paskolas kaimų seniūnėms (niekuomet jų neteikia seniūnams, nes vyrai, pasirodo, esą nepatikimi) ir surenka grąžinamus pinigus. Toks pat keliaujančių finansininkų būrys aprūpina mobiliaisiais telefonais ir teikia techninę pagalbą. O seniūnės mokosi savo kaimo bendruomenės labui naudotis komunikacine sistema.

Bangladeše mobiliųjų telefonų tinklus sukūrė „Telenor“ – didžiausia Norvegijos telekomunikacijų bendrovė. Tai Skandinavijos šalių pagalbos užsienio šalims dalis. Bokštus jie pastatė šalia geležinkelio linijų, nutiestų virš gerai žinomos Bangladešo užliejamos lygumos, ir užtvankų, kurias XIX amžiuje pastatė britų kolonistai.

Tačiau tuomet, kai mobilieji telefonai pradėjo iš pagrindų keisti pasaulio skurdžiausių žmonių gyvenimą, išsivysčiusio pasaulio šalys pradeda suvokti, kad kuklus mobilusis telefonas tampa prietaisu, kuris nėra tik telefonas.

Štai jis – jau ir fotoaparatas, MP3 grotuvas, mobilusis elektroninių žinučių, naršymo žiniatinklyje įrankis, o kai kuriais atvejais ir GPS lokatorius. Retų modelių nedidukuose korpusuose įmontuoti mažyčiai projektoriai ir išvyniojami ekranai. Šiuolaikiški mobilieji telefonai atveria tiek daug galimybių ir tampa tokie universaliai pritaikomi, kad jau nusipelnė tapti prietaisais, vadintais „mobiliaisiais telefonais“.

Dabar mobiliųjų telefonų tinklai susilieja su žiniatinkliu, „WiFi“ ir „WiMax“ tinklais – taip atsiskleidžia tikrosios plačiajuosčio ryšio galimybės. Mobilusis telefonas verslininkams tampa jų kompanijos tinklo centriniu mazgu, per kurį gali gauti daug apsaugotų ir visiškai integruotų duomenų. Mobilusis suteikia žmonėms daugiau galimybių, nes vartotojai laiku gauna informaciją.

„Konvergencija“ – nuvalkiotas žodis, kai mąstoma apie ateitį.

Tačiau aišku, kad po kelerių metų mes nežinosime apie tinklo, kuriuo naudosimės, ir priemonių, kurias pasitelkdami galėsime prisijungti prie jo, pobūdį ir būsime visiškai tam abejingi. Rytojaus dieną greitaveikis tinklas bus jau mūsų kišenėje, dar po dienos jis bus pridygsniuotas prie mūsų drabužių, o dar kitą dieną, kaip išaiškės, jis jau bus implantuotas mūsų organizmuose. Pagrindinė priežastis, dėl kurios taip sparčiai vyksta technikos pažanga, yra ta, kad pats vykstančios pažangos tempas spartėja. Kodėl taip vyksta, galima suprasti suvokus, kad technologijų plėtra yra plėtros proceso dalis.

Žinomas Amerikos futuristas ir išradėjas Ray Kurzweilas atskleidė, kad nuo tada, kai žmonės pradėjo didinti savo biologines galias naudodami technologinius išradimus, technologinės naujovės pačios pradėjo proporcingai greičiau plėtotis. Jis rašo:

„Technologijų istorijos analizė rodo, kad, priešingai negu racionaliu „intuityviai linijiniu“ požiūriu, technologinė pažanga yra proporcinga. Taigi XXI amžiuje pažanga netruks šimtmetį – ji bus panašesnė į 20 000 metų trukmės pažangą (šiandieniniais tempais). Nauda, pavyzdžiui, lusto greitis ir jo atsiperkamumas, taip pat didėja proporcingai. Proporcingai didėja net ir proporcingo augimo tempas.

Po kelių dešimtmečių dirbtinis protas aplenks žmogaus protą. Dėl to bus pasiektas singuliarumas – tokie spartūs ir esminiai technologiniai pokyčiai, kurie išsiskirs iš žmonijos istorinės raidos tolygume.“

Aišku, kad svarbiausias žmonijos išradimas – kompiuteris ir jo platesnis pritaikymas – kompiuteriniai tinklai. Kadangi kompiuteris yra universalus prietaisas, jis yra ypač svarbus ateities mokslui, medicinai, saugumui, verslui ir pramonei.

Didžiausius technologinius pokyčius visuomenėje lemia kompiuterio galimybės ir jo matmenų mažėjimas, pavyzdžiui, pažanga farmakologijoje, medžiagų kūrybos, genomo iššifravimo, mobiliųjų telefonų, žiniatinklio, skaitmeninės televizijos ir smegenų skenerių srityse.

Kaip teigia kompiuterių pramonės analitikai, per keturiasdešimt metų kompiuterių procesorių, konkrečiai – mikroprocesorių, galingumas kas dvejus metus augo dvigubai. Šį proporcingai didėjantį plėtros greitį 1965 metais pirmą kartą nustatė Gordonas Moore’as iš „Intel, Inc.“. Jis taip pat nuspėjo ir ateities galimybes. Jo ateities spėjimai žinomi kaip Moore’o dėsnis.

„Proporcingas didėjimas“ – nesudėtinga teorinė sąvoka (nuolatinis didėjimas paprastai per nustatytą, reguliariai pasikartojantį laikotarpį). Tačiau nelengva visiškai įvertinti, kokie yra to rezultatai. Kai padidėja nedidelis rodiklis, tai būna beveik nepastebima, tačiau kai padidėjimas yra apčiuopimas, jo poveikis būna milžiniškas.

Taip pat žinoma, kad tranzistorių tankis – netinkamas rodiklis vertinant bendras charakteristikas, nes platesni duomenų perdavimo būdai, derinami su lygiagrečiai veikiančiais mikroprocesoriais, daug labiau padidina galimybes negu vien didinant tranzistorių tankį. Vis dėlto proporcingai auganti lusto plėtra tapo pažangos kompiuterių srityje varikliu.

Dabar atėjo metas atsisakyti vadovautis Moore’o dėsniu vertinant būsimas kompiuterių galimybes. Dabar, atrodo, bendros kompiuterių galimybės cikliškai didėja kas metus, o ne kas dvejus. To priežastis ta, kad dabar lustų gamintojai naudojasi modeliais, kai daug procesorių sudedama į vieną lustą ir jie paleidžiami lygiagrečiai veikti ir kad dabar kompiuteriai sujungti į didelio pajėgumo tinklus taip, kad jie vienas kitam padėdami galėtų atlikti užduotį. Kitaip tariant, vieno procesoriaus apdorojimo galia jau nėra geriausias rodiklis, kuriuo remiantis galima gerinti jo darbo rodiklius.

Vis dėlto nustatyta, kad mikroprocesoriaus galia toliau proporcingai didėja. To poveikis mūsų kasdienėje veikloje – didžiulis.

Prietaisas, vadintas mobiliuoju telefonu, netrukus pristatys mums savo naujus partnerius. Po kelerių metų pasirodys programinės įrangos produktai, kurie mūsų mobiliuosiuose telefonuose galės suprasti kasdienę kalbą. Iš pradžių jie tik vykdys mūsų įsakymus, ieškos telefonų numerių ar žiniatinklio adresų, pasižymės informaciją ir vers nesudėtingas frazes iš ir į užsienio kalbas.

Tačiau mikroprocesorių pajėgumas ir toliau kasmet augs dvigubai, tad tie produktai patys automatiškai tobulės ir mokysis kasdien bendradarbiaudami su savo savininkais.

Kai mes atnaujinsime savo mobiliuosius prietaisus, šie produktai belaidžiu ryšiu keliaus į tobulesnį modelį ir savo ruožtu tobulės jų pačių galimybės. Jau nusprendžiau, kad mano naujos kartos programinės įrangos asistentės vardas bus Marija, nes mano dabartinės asistentės toks vardas. Tad taip galėsiu išvengti keblios maišaties, jeigu supainiočiau tas dvi asmenybes. Tolesnėje ateityje mobilusis prietaisas gali būti implantuotas į mūsų kūnus, jis galės bendrauti su mumis mūsų gimtąja kalba per neuronines sąsajas.

Romane „Šviesos greičio ultimatumas“ (angl. „Lightspeeed Ultimatum“, „Macmillan“, 2008), kuris netrukus bus išleistas, savo herojui parūpinau virtualią asistentę (VA), vardu Marija. Knygoje veiksmas vyksta 2047 metais. Joje atskleista, kaip, mano manymu, bus plėtojamas prietaisas, vadintas mobiliuoju telefonu. Toliau mano knygos pateiktoje scenoje Haris Floidas, atlikęs pavojingą užduotį, parvyksta namo.

Haris Floidas prilietė tapatybės kortelę prie savo namo, esančio Battersea, pietinėje Londono dalyje, spynos ir atvėrė duris. Jau praėjo para nuo tada, kai jis nukovė Aleksanderį Makovskį ir kai baigėsi CERN apgultis.

– Marija? – pašaukė Floidas, numesdamas savo kuprinę ant fotelio. – Kur tu esi?

– Ji žino, kad tu grįžai, – informavo jo kita Marija, esanti jo viduje.

Tuomet virtuvės tarpduryje pasirodė jo tikroji Marija. Jos ilgi šviesūs plaukai buvo susegti į kuodą. Ji buvo apsirengusi rožinės spalvos sportinį kostiumą, kurį mėgo dėvėti namie. Marija atnešė dvi taures šampano.

– Sveikas pargrįžęs namo, brangusis, – plačiai šypsodamasi tarė ji, artėdama medinėmis grindimis Floido link.

Vis dar laikydama dvi taures rankose, ji atkišo lūpas bučiniui. Floidas abiem rankomis suėmė jos veidą ir lėtai, su vis didesniu įkarščiu, ėmė bučiuoti.

Šypsodamasi Marija atsitraukė, norėdama atgauti kvapą, ir padavė jam taurę.

– Sveikinu tave, Floidai, pričiupai tuos niekšus, – ištarė ji, keldama savo taurę. Floidas susidaužė taurėmis ir gūžtelėjo pečiais. Ji žinojo, kad jis negali smulkiai pasakoti apie savo darbą.

– Tačiau jų neprigriebiau prieš jiems suduodant smūgį Londonui, – atsakė jis liūdnai linktelėdamas galva miesto centro link. Kol laukė, kad sugytų plastinės operacijos randai, jis pats nuvyko pažiūrėti nuniokotos zonos. Tai buvo dalis apklausos, kurią atliko CTU analitikai, ir mažesniu mastu – Nicole Sanderson ir Amerikos antiteroristinė agentūra, dalis.

– Pasiilgai manęs? – pakeitė temą Floidas.

– Taip, bet ne tiek, kiek turėčiau, – atsakė šelmiškai šypsodamasi Marija. – Čia atvyko ir mėnesį gyveno mano sesuo ir kaip tavo padėkos dovaną įteikė man įterptą VA. Tai intymesnis dalykas negu mano buvusioji asistentė.

Marija pakreipė savo gražų veidą, atidengdama kaklo dalį už ausies.

– Nieko nematau, – pasakė Floidas, žvilgsniu tyrinėdamas jos švelnią odą.

– Tau ir nereikėtų to matyti, – pasakė jo vidinėje ausyje esanti virtualioji Marija, kiek suerzinta Floido bukumo. – Pabučiuok ją ten.

Floidas padarė, kas jam liepta, ir realiosios Marijos laisva ranka apsivijo jo kaklą antram bučiniui į lūpas. Jį užliejo jos švelnaus prigludusio kūno šiluma ir staigiai apėmė aistra.

– Aš skambinau savo naujajam VA, – pasakė šypsodamasi Marija. – Gal norėtum su juo pasisveikinti? Floidas minutėlę pasvarstė, tuomet linktelėjo. Mintimis jis perdavė VA Marijai, kad būtų susisiekta minčių ryšiu.

– Tai Floidas, Floidai, – pasakė tikroji Marija, kalbėdama magišku minčių ryšiu, tarytum ji būtų jo smegenyse drauge su virtualiąja Marija.

– Malonu su jumis susipažinti, – atsakė Marijos virtualusis Floidas. – Ji tikrai jūsų pasiilgo. Tikrasis Floidas pratrūko juokais. Marija ne tik davė savo VA tokį pat kaip jo vardą, bet ir suteikė jo paties balsą.

– Tai mano paties balsas, – ištarė Floidas, žvelgdamas į Mariją.

– Mes rinkomės iš daugybės pavyzdžių ir išsirinkome šį, – pasakė tikroji Marija. – Bet manau, kad tikrąjį Floido balsą išgirdome dabar.

– Tikiuosi, kad neprieštarausi? – paklausė virtualusis Floidas tikrojo Floido vidinėje ausyje. Staiga įsiterpė nekantrus kitas balsas.

– Atsiprašau, – tarė virtualioji Marija. – Ar manęs nepristatysite Floidui?

Linksmai šypsodamiesi du žmonės tuo pačiu metu užtildė savo asistentus.

Floidas žengė žingsnį, iš Marijos rankų paėmė šampano taurę ir pastatė ją ant žemo staliuko prie lovos. Tada apglėbė ją ir, neištaręs nė žodžio, ryžtingai nusivedė į savo miegamąjį.