D. Egerstadas jau sulaukė dėmesio – JAV teisėsauga jau buvo pareikalavusi uždaryti „Deranged Security“ svetainę, ir ji neveikė keletą dienų. Anot saugumo specialisto, pabaisos neišnyksta užmerkus akis, o prisijungimo duomenis jau seniai galėjo sužinoti milijonai internautų. Saugumas, pasitelkus slaptumą („security through obscurity“), veikia tik tol, kol kas nors sužino, kaip slepiama informacija. Minėtiems duomenims gauti D. Egerstadui nereikėjo laužtis į tarnybines stotis. Jam pakako įdiegti anoniminio TOR tinklo mazgo programą į savo kompiuterius ir stebėti per juos siunčiamą informaciją.
Anoniminio interneto naršymo sistema TOR buvo sukurta JAV jūrų tyrimo laboratorijoje, o šiuo metu jos tobulinimą prižiūri Elektroninės laisvės fondas. Pasitelkus TOR, vartotojo duomenys perduodami per tris ar daugiau tarpinių TOR tinklo serverių, kurie išrenkami atsitiktinai. Tokiu būdu galutinis serveris negali sužinoti, koks kompiuteris iš tiesų naudojasi serverio paslaugomis. Pasak D. Egerstado, TOR yra gera anoniminio naršymo sistema, tačiau dažnai ja naudojamasi visiškai netinkamai. Anot jo, asmenys, sudarę šių organizacijų kompiuterinio saugumo taisykles ir rekomendavę „saugiam ryšiui“ naudoti TOR tinklą, turėtų tučtuojau keisti profesiją ir, pavyzdžiui, pradėti plauti tualetus.
Nors TOR tinklo viduje visa informacija yra koduojama, tačiau iš išorinių tinklų informaciją priimantys ir jiems perduodantys išėjimo mazgų TOR serveriai („exit nodes“) jos nekoduoja. Kitaip tariant, jei vartotojas pats nepasirūpino informacijos kodavimu iki siunčiant ją į TOR tinklą, išėjimo mazgų serveriai galės ją nuskaityti. Tą ir padarė D. Egerstadas, įrengęs 5 nuosavus TOR išėjimo mazgų serverius. Viskas, ką jam reikėjo padaryti, – šiuose kompiuteriuose įdiegti duomenų filtrą, išrenkantį jį dominančią informaciją.
Kaip savo svetainėje rašo D. Egerstadas, šiuo metu TOR tinkle yra apie 1000 išėjimo mazgų serverių. Juos galima aptikti JAV, Rusijos bei Azijos šalių akademiniuose tinkluose, Kinijos ir Taivano vyriausybių tinkluose, Rusijos tyrimų ir kosmonautų parengimo centre, didelės akcijų biržos bei „Fortune 500“ sąrašo kompanijos tinkluose. Tačiau greta šių, atrodytų patikimų išėjimo mazgų galima rasti daug serverių, kuriuos galima sieti su kompiuterių įsilaužėliais ar tapatybės vagimis. Anot D. Egerstado, būtų labai puiku, jei kažkas aukotų savo pinigus ir leistų žmonėms naršyti internetą anonimiškai, tačiau ar tikrai tai yra tiesa? Žinant tinklo paskirtį, TOR paslaugos puikiai pritampa prie akademinių tinklų idėjos ir nekelia įtarimo. Tačiau kaip paaiškinti TOR serverių įrengimo faktą nusikaltėlių ir įsilaužėlių tinkluose?
D. Egerstado įrengtos penkios TOR tarnybinės stotys surinko daug daugiau, nei paskelbtas 100 el. pašto abonentų sąrašas. Tačiau pabandęs informuoti organizacijas apie šią saugumo problemą, D. Egerstadas susidūrė su visišku abejingumu ir problemos ignoravimu. Svetainėje rašoma, kad kai kurios ambasados apskritai neigė kokios nors kompiuterių saugumo problemos egzistavimą. Dėl šios priežasties jis nusprendė imtis tokio drastiško informacijos paviešinimo, tikėdamasis atkreipti visuomenės dėmesį. D. Egerstado pateikta informacija buvo patikėta tik tuomet, kai vienas Indijos žurnalistas pradėjo internete skelbti šiose el. pašto dėžutėse buvusią informaciją.
D. Egerstado pateikta informacija atskleidžia ir kitą problemą. Panagrinėjus pateiktą el. pašto abonentų sąrašą, galima pamatyti daug vartotojų, pasirinkusių visiškai primityvius ir lengvai nuspėjamus slaptažodžius. Tokius slaptažodžius kaip „1234“, „Password“ ir pan. daugelis slaptažodžių spėjimo programų išbando pirmiausia ir tik paskui imasi sudėtingesnių variantų.
Neapgalvotas informacijos perdavimas yra gana dažnas reiškinys. Kompanijos mano, kad įrengdamos viešas tarnybines stotis, tačiau neplatindamos jų adresų jos yra saugios. Pavyzdžiui, vienas didžiausių Lietuvos prekybos tinklų yra įsirengęs „vidinio“ naudojimo FTP tarnybinę stotį, prie kurios gali prisijungti kas panorėjęs ir siųstis įmonės strateginius planus ar kitą konfidencialią informaciją. Be to, daugelį dokumentų leidžiama pakeisti, tad kieno nors piktas pokštas „vadovybės sprendimu“ sumažinti prekių kainas parduotuvėse gali likti nepastebėtas ir įmonei sukelti daug nuostolių.
Vartotojai žavisi bevielio ryšio galimybėmis, visiškai nesirūpindami šių tinklų saugumo užtikrinimu. Kompiuteriuose diegiama nežinia iš kur atsisiųsta, nežinia kieno „patobulinta“ programinė įranga. Tarkim, šiuo metu internete populiari „Storm“ Trojos arklio programa save platinti pasitelkė tą patį TOR tinklą. Programa vartotojams pateikia perspėjimą, kad tiesiogiai internete naršyti yra nesaugu ir siekiant apsaugoti savo anonimiškumą reikia pasitelkti TOR tinklą. Savaime suprantama, vartotojui pasiūloma atsisiųsti TOR tinklo klientą, papildytą „Storm“ Trojos arklio programa. O šiuo metu įsilaužėliams nėra geresnės dovanos nei užvaldytas vartotojo kompiuteris, nes juo galima platinti el. pašto šlamštą, kompiuterių kenkėjus ar net plauti pinigus internetiniuose kazino.