Taip įvardijamos dabartinės interneto tendencijos. Atsiradus internetui, jis, dabartiniu požiūriu, buvo pakankamai statiškas ir centralizuotas. Nors teoriškai kiekvienas galėjo sukurti savo svetainę, tačiau tam reikėjo mokėti programuoti arba už darbą sumokėti programuotojui, sukurti svetainės dizainą arba mokėti dizaineriui. Informacijos srautas buvo pakankamai vienakryptis: kažkas – redakcijos, įmonės – pateikia informaciją, o tinklažmogiai ją perskaito.
Web2.0 situacija keičiasi. Čia jau karaliauja jo didenybė tinklažmogis. Jis be jokių specialių žinių gali sukurti savo tinklaraštį www.blogger.com, transliuoti visam pasauliui savo filmukus www.youtube.com ar demonstruoti nuotraukas www.flickr.com. Ir niekam už tai net ačiū nereikia sakyti. Tinklažmogis pats kuria tokį turinį, kokio jis nori, ir dalijasi su kitais tinklažmogiais.
Diletantų aukso amžius?
Ar tai svarbus pasikeitimas? Panašu, kad taip. Jo esmė – ekspertus keičia mėgėjai. Internetas visada siejosi su demokratizacija ir vis didesniu priėjimu prie kultūrinių išteklių: knygų, muzikos, tapybos ir kt. kūrinių. Tačiau Web2.0 parodė, kad tai mažai kam rūpi. Žymiai įdomiau tai, ką patys tinklažmogiai kuria.
Džiaugiamės “Wikipedia”, tačiau, kas nusako, kad tai, kas parašyta yra tiesa? Bendruomenė, kuri nėra profesionalai ar ekspertai, o tiesiog mėgėjai. Pažiūrėkime, kas vyksta “Wikipedijoje”, kai nutinka koks nors svarbus įvykis. Ten kone kas minutę keičiasi versijos. Štai mirus vienam iš „Enron“ vadovų Kenui Lay, pasipylė skirtingų versijų dėl jo mirties priežasčių. Tas pats nutiko ir mirus „Playboy“ žvaigždei Nicole Smith – tik diletantų bendruomenė sprendžia buvusios „Playboy“ viršelio merginos mirties priežastis.
Anksčiau ekspertai, kurie turėjo ilgai mokytis, įgyti kvalifikaciją ir ją įrodyti, spręsdavo, ar tam tikrą informaciją verta publikuoti. Tada jie turėjo galią, o šiandien ją praranda – dauguma nubalsuoja.
Lygiai tą patį galima pasakyti apie tinklaraščius. Taip, šiandien bet kas gali išsakyti savo mintis, žinomus faktus. Tačiau, kas patikrins, ar tai yra tiesa. Ar tai, ką perskaitai, yra tikra? Kaip pasakė vienas garsiausių šiandienos sociologų J.Habermasas, kaina, kurią mokame už interneto suteiktą egalitarizmą – tai decentralizuotas priėjimas prie nesuredaguotų istorijų. „Intelektualai praranda savo galią fokusuoti daugumos dėmesį“, teigia garsusis mokslininkas.
Mėgėjai ateina ir į verslą. Negana to, kad kiekvienas gali pasiūlyti naujas laidas televizijai, dabar kiekvienas gali kurti ir reklamą. Svetainė BootB.com leidžia kiekvienam tapti reklamos specialistu ir net gauti pinigų. Tiesa, tik tuo atveju, jei reklamos užsakovas susidomės ir pasinaudos pasiūlyta idėja. Jei ši idėja taps populiari, reklamos agentūrų laukia sunkios dienos.
Kaip rašo rinkodarai skirtas tinklaraštis „Dienos duona“ (https://www.blogas.lt/dienosduona), „daug kalbėta, kad žiniasklaida fragmentuojasi, tampa personalizuota ir kuriama pačių vartotojų. Su ja susijęs verslas, panašu, irgi. (...). Vykstantys pokyčiai yra iš tiesų gigantiški ir dažnai dar sunkiai suvokiami. Bet rinkodara ir komunikacija su vartotojais jau nebebus tokie, kaip anksčiau“.
Atėjo mėgėjų kulto metas (https://www.roughtype.com/archives/2005/10/the_amorality_o.php).
Prieš ką buvo bejėgis O.Benderis?
Prisimenate „Dvylika kėdžių“? O.Benderis lošė šachmatų simultaną su mėgėjais. Jis beviltiškai pralaimėjo vieną partiją po kitos. Tačiau ne tai buvo lemiamas lūžis. Jis įvyko tuomet, kai nugvelbęs šachmatų figūrą ir neradęs kito argumento pasiteisinti trenkė savo priešininkui. Šis ištarė legendinę frazę: „Mėgėją muša“. Tuomet visi puolė apsišaukėlį didmeistrį, prieš tai žadėjusį Vasiukus paversti tarpgalaktiniu centru.
Pastebėkime, kad ne aiški kompetencijos ir kvalifikacijos stoka O.Benderiui pakišo koją. Vasiukų šachmatininkų bendruomenė prieš O.Benderį sukilo todėl, kad jis užsipuolė mėgėją. Mėgėjų bendruomeniškumo jausmas, jų tapatybė yra stipri. Prieš ją net O.Benderis, profesionalus apgavikas, buvo bejėgis.
Mėgėjai gali susivienyti prieš profesionalus. O tai ir vyksta Web2.0. Kadangi mėgėjų yra gerokai daugiau, jie gali ir nuspręsti, kas yra teisus, o kas ne.
Pripažnkime, kad ir Lietuvoje straipsnio kokybė vertinama ne pagal pateiktus argumentus, šmaikštų stilių, ne pagal tai, ar pasakyta, kas nors nauja, o pagal tai, ar daug sulaukia komentarų, nors bet kuris naujienų svetainės redaktorius pasakys, kad komentarų skaičius nebūtinai atspindi straipsnio skaitomumą, ir kaip tuose komentaruose – gerai ar blogai – vertinamas straipsnis.
Ekspertizę pakeičia balsavimas, profesionalo sprendimą – nuomonių kakofonija. Ir blogiausia, kad niekam jau nebereikia nei ekspertizių, nei profesionalų.
G.Orwellas knygoje „1984” aprašo, kaip Didysis Brolis nusprendžia, kad du plius du nėra keturi, o penki. Ar ne toks pasaulis yra ir šiandien? Tik vietoje Didžiojo Brolio turime „Google“. Kaip šiandien susidarome nuomonę apie vieną ar kitą faktą, žmogų ar įvykį? „Gūgliname“. Ką mums išmeta “Google”, tą ir manome.
Ar tikrai gyvensime be profesionalų?
Andrew Keenas savo knygoje „Mėgėjų kultas“ piešia labai niūrią ateitį: išgyvens tik tas, kuris garsiau rėks. Tačiau ar iš tiesų taip bus? Yra didžiulis skirtumas tarp G.Orwello ir Web2.0. Taip, dauguma gali rėkti ir nustelbti išmintingus mažumos žodžius. Tačiau ji neturi galios tai paversti realybe, įstatymu, visiems privaloma norma.
Taip, profesionalų ir ekspertų vaidmuo sumažėjo, tačiau tai nereiškia, kad jų nereikia. Kad ir kas būtų parašyta apie raketų gamybą Wikipedijoje, tinklaraščiuose ir pan., vis tiek jas statys žmonės, kurie turi mokslinius laipsnius, kurie įrodė savo kvalifikaciją.
Nesvarbu, kas parašyta apie sveikatą ir gydymą internete, žmonės eis ne pas tą, kurį daugiausiai skaito, ar kuris susilaukia daugiausia komentarų, bet pas tą, kuris geriausiai išgydys.
Gal profesionalų erdvė ir mažėja, gal vis daugiau vietos mėgėjams, tačiau pasaulis tikrai nesiruošia numarinti ekspertų. Be to, manau, kad šis procesas Lietuvoje duos tik naudą, nes dar daug įvairiausių ekspertų, kurie man labiau panašūs į O.Benderį, o ne į savo dalyko žinovus.
Štai tokiems ekspertams Web2.0 yra tikras peilis, nes juo gali labai greitai demaskuoti mėgėjus. Valio Web2.0!
Narcizų pasaulis
Tačiau yra ir kita pusė. Web2.0 – tai narcizų kultūra. Ji suteikė galimybę kiekvienam paskelbti savo mintis, savo nuotraukas, savo gimtadienių video. “MySpace”, “Facebook” vadinami socialiniais portalais, tačiau iš tiesų jų varomoji jėga yra ne tarpusavio ryšiai, o savęs demonstravimas ir stebėjimas, kaip ir kieno dėmesį atkreipi. Internetas tampa mūsų pačių veidrodžiu, teigia Andrew Keenas.
Galutinai išsipildęs Web2.0 pasaulis – toks, kai kiekvienas pats sau rašo, skelbia nuotraukas, deda video, tačiau nesidomi vienas kitu. Tai galutinai susvetimėjęs ir fragmentavęsis pasaulis.
Ši įžvalga yra, mano galva, žymiai pavojingesnė ir realesnė. Ir ji Lietuvai gali būti pakankamai skausminga. Juk jau dabar realybėje galime konstatuoti, kad gyvename tokiame pasaulyje, kur beveik niekam neįdomu, ką kitas daro. Politikai nesidomi vieni kitų idėjomis, profesoriai nemato savo kolegų darbų, jei jie dirba kitame universitete. Šią problemą įvardijo ne vienas apžvalgininkas: L.Donskis, V.Laučius, A.Navickas. Web2.0 gali šią problemą paversti visuotine.
Vakarai turi pakankamai ilgą viešo gyvenimo tradiciją. Mes, ne. Dabar viešoji erdvė patiria eroziją, o mūsuose ji nebuvo net susiformavusi. Todėl ši tendencija gali būti labai pavojinga.
Ir dar – Web2.0 keičia pasaulį. Kiekvienas pasikeitimas turi dvi puses, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar leisime išsiskleisti jo gerajai pusei ar blogajai.