Savo 2006 m. pasirodžiusioje knygoje „Kaip tapti laisvam“ T.Hodgkinsonas pateikia kliedesį primenantį laisvės manifestą, kuriame raginama sugrįžti į gamtą, išmokti vertinti tikrą grožį, ignoruoti valstybę, mylėti kaimyną, spjauti į darbą ir pensijas, – žodžiu, būti laisvam ir džiaugtis gyvenimu.
Taip šis rašytojas ir neetatinis prestižinių šalies laikraščių žurnalistas kelia iššūkį nuo Viktorijos laikų Didžiojoje Britanijoje dominavusiems principams ir siūlo sugrįžti prie antikapitalistinių viduramžiškų vertybių, skatinančių antikonkurencingumą, prisirišimą prie gamtos, saikingą darbą ir, svarbiausia, nuoširdų tarpusavio bendravimą.
Tačiau gal nebūtina grįžti į viduramžių laikus, kad suprastume bendravimo reikšmę. Šiandien, regis, jis vis dar išlieka viena didžiausių vertybių – tuo galime įsitikinti pažvelgę vien į „Facebook“ populiarumą.
Kad ir kaip ten būtų, anot T.Hodgkinsono, šis tas iš esmės pasikeitė.
„Aš nekenčiu „Facebook“, – nieko neslėpdamas prisipažįsta britas. – Šio itin sėkmingo projekto sumanytojai jį apibūdina kaip „socialinę priemonę, kuri jums padės branginti ryšį su aplink esančiais žmonėmis“. Tačiau kokiems galams man gali prireikti kompiuterio, kad užmegzčiau kontaktą su panašiais į save? Kodėl mano santykiai su kitais turėtų priklausyti nuo Kalifornijoje įsikūrusios proto bokštų grupelės vaizduotės?“
„Ir be to, ar „Facebook“ iš tiesų jungia žmones? – kelia klausimą T.Hodgkinsonas. – Gal jis mus tik atskiria, nes užuot gyvai pabendravę, pavakarieniavę, pašokę ar išgėrę su savo draugais, mes paprasčiausiai palaikome su jais ryšį kartais nusiųsdami jiems keletą gramatiškai netaisyklingų frazių ar juokingų nuotraukų net nepakilę nuo savo darbo vietos?“
Anot T.Hodgkinsono, „Facebook“ leidžia puikiai pasireikšti kiekvieno žmogaus viduje slypinčiai tuštybei ir savęs sureikšminimui.
„Jeigu virtualioje erdvėje visi mane atpažįsta iš gražios nuotraukos ir mano mėgstamiausių dalykų sąrašo, galiu sukurti savo netikrąjį „aš“ ir be didelių sunkumų sulaukti nenusipelnyto pripažinimo, o jeigu pasiseks, – net ir sekso, – teigia britas. – Be to, toks bendravimas iškreipia pačią draugystės sąvoką – panašu, kad šiandien kokybė prarado bet kokią savo reikšmę ir užleido vietą kiekybei. Kuo daugiau draugų turi, tuo esi geresnis, t.y. populiaresnis“.
Tiesa, nežinia, ar T.Hodgkinsonui nusišypsos laimė greit sulaukti ideologinės pastiprinimo komandos. Mat šiuo metu „Facebook“ portale yra užsiregistravę daugiau nei 65 mln. lankytojų, tarp jų – daugiau kaip 8 mln. britų. Jungtinė Karalystė šioje kategorijoje užima garbingą trečiąją vietą ir nusileidžia tik JAV bei Kanadai.
Visi šitie daugiau kaip 65 mln. žmonių iš viso pasaulio, T.Hodgkinsono teigimu, laisva valia sutiko atskleisti savo tapatybės duomenis ir savo, kaip vartotojų, interesus vienai JAV kompanijai, apie kurią jie nieko nežino. O dar po beveik 2 mln. vartotojų prisijungia kiekvieną mielą savaitę.
Visų šių faktų T.Hodgkinsonui su kaupu pakaktų, kad jis niekada gyvenime nesinaudotų „Facebook“. Tačiau yra ir daugiau priežasčių. Kur kas daugiau.
Britų rašytojo teigimu, „Facebook“ yra itin dosniai finansuojamas projektas, o už jo slypintys asmenys – grupelė Silicio slėnio verslininkų, užsiimančių rizikos kapitalo judėjimais, – puikiai apgalvojo ideologiją, kurią ketina paskleisti po pasaulį.
„Facebook“ – tai tik vienas šios ideologijos aspektų. Lygiai taip pat, kaip „PayPal“, „Facebook“ yra socialinis eksperimentas, tam tikro neokonservatyvaus libertarizmo išraiška. Mat ši programa valstybines sienas paverčia praeities relikvija ir kiekvienam suteikia begalinį laisvės pojūtį. Žinoma, visų pirma reikia laimėti kovą prieš garsiausių prekinių ženklų reklamines atakas.
Šį projektą sugalvojo dabar jau žurnalų viršelių veidu tapęs Markas Zuckerbergas, pilkasis „Facebook“ kardinolas, keturiasdešimtmetis Sicilio slėnio verslininkas, bei filosofas Peteris Thielas. Jis šiam projektui skyrė 500 tūkst. dolerių (1 mln. litų) dar tuomet, kai 2004 m. birželį į San Franciską su juo susitikti atvyko dar visai neseniai projektą pradėję įgyvendinti Harvardo studentai M.Zuckerbergas, Chrisas Hughesas ir Dustinas Moskowitzas.
Dabar Thielui prikauso 7 % portalo akcijų, o turint galvoje, kad šiandien „Facebook“ piniginė vertė siektų 15 mlrd. dolerių (31,6 mlrd. litų), parduota pastarojo dalis atneštų padorią milijardo dolerių (2,1 mlrd. litų) sumą – išties solidų garantą ankstyvai pensijai. Kyla klausimas, ar tik šis Vokietijoje gimęs amerikietis tarp daugybės savo talentų neturi ir gebėjimo nuspėti ateitį.
Tik ateitis tai parodys, o jos laukdami vis dar galime išgirsti spėlionių, kas iš tiesų buvo „Facebook“ tikrieji sumanytojai. Šiaip ar taip, akivaizdu tai, kad M.Zuckerbergas yra vienintelis iš savo bedraamžių kolegų likęs valdyboje, kurią sudaro tik trys asmenys. Tiesa, Ch.Hughesą ir D.Moskowitzą kompanijoje sutikti vis dar galima – tik kaip paprastus darbuotojus, užimančius šiek tiek aukštesnes pareigas.
Silicio slėnio aplinkoje bei tarp JAV verslininkų, užsiimančių rizikos kapitalo strateginiais žaidimais, P.Thielas vieniems yra žinomas kaip libertaras genijus, kitiems – kaip genijus libertaras. Jis taip pat yra vienas iš virtualios bankų sistemos „PayPal“ autorius. Tiesa, pastarąją teko parduoti „Ebay“ už 1,5 mlrd. dolerių (3,2 mlrd. litų), iš kurių 55 mln. (115,9 mln. litų) nubyrėjo minėtam asmeniui į kišenę.
P.Thielui taip pat priklauso 3 mlrd. svarų sterlingų (13,5 mlrd. litų) vertės aktyvaus investavimo fondas „Clarium Capital Management“ bei rizikos kapitalo fondas „Founders Fund“.
Žurnalas „Bloomberg Markets“ visai nesenaiai jį pavadino „vienu sėkmingiausių aktyvaus investavimo fondų vadybininkų visoje šalyje“. Sklinda kalbos, kad Thielas sau tyliai išpranašavo kilsiančias naftos kainas bei dolerio kurso istorinį krytį ir tokiu būdu susikrovė turtus.
Šiaip ar taip, P.Thielas, garsėjantis kaip “nenugalimas’ šachmatų žaidėjas – mat pajutęs varžovo grėsmę, jis net nedvejojęs šveis kvadratais išmargintą lentą ant žemės, – ir jo, T.Hodgkinsono nuomone, absurdiškai turtingi Silicio slėnio draugai dabar pagal savo nuožiūrą gali dėlioti krištolines žaidimo figūrėles. O dėl savo hiperkonkurencijos P.Thielas net nesiruošia atsiprašinėti. „Parodykite man, jūsų nuomone, garbingai pralaimėjusįjį, ir aš parodysiu jums nevykėlį“, – sako jis.
Tačiau anot T.Hodgkinsono, P.Thielas – ne tik suktas kaip velnias ir šykštus kapitalistas. Jis taip pat yra ir filosofas bei tam tikrų politinių idėjų išpažinėjas. Mat P.Thielas priklauso neokonservatyviai lobistinei organizacijai „TheVanguard.Org“.
Štai tokia minėtos organizacijos vizija: „TheVanguard.Org yra internetinė bendruomenė, kurios nariai – amerikiečiai, pripažystantys konservatyvių vertybių, laisvos rinkos ir ribotos valdžios veiksmingumą siekiant suteikti žmonėms vilties ir daugiau konkrečių galimybių, ypač tarp mūsų esantiems vargšams“. Taigi jos tikslas – stengtis įgyvendinti politiką, kuri „pakeis Ameriką ir visą pasaulį“. „TheVanguard“ pirmininkas yra netgi pasakęs: „Šiandien „MoveOn“ (liberalių pažiūrų tinklalapis), Hillary ir kairiųjų pažiūrų žiniasklaidą mes išmokysime keletą pamokų – tokių, kokių jie dar niekada neįsivaizdavo“.
Taigi P.Thielo politinės pažiūros, regis, jau atskleistos. Tačiau kaipgi jo filosofija, kurioje jau seniai negirdėti realiame pasaulyje vis dar šį tą reiškiančių sąvokų, tokių kaip „menas“, „grožis“, „meilė“, „malonumas“ ir „tiesa“?
Nuo XVII amžiaus kai kurie apsišvietę mąstytojai stengėsi sukurti naują pasaulį, bandydami jį atskirti nuo, jų nuomone, jau pasenusios ir pabodusios žemiškos egzistencijos, neatsiejamos nuo žmogaus prigimties. T.Hodgkinsono teigimu, P.Thielas taip pat priklauso minėtai kategorijai.
Verslininką dažnai galima išgirsti cituojant Thomo Hobbeso žodžius apie gyvenimą: „Bjaurus, gyvuliškas ir trumpas“. Taigi nenuostabu, kad didžių genijų didelių pastangų dėka virtualusis pasaulis pamažu užkariauja realųjį, o vertybių dabar ieškome tik įsivaizduojamuose dalykuose.
Anot P.Thielo, „PayPal“ sistema buvo pagrįsta būtent šiuo principu: didžiausia vertybe tampa ne konkretūs objektai, o žmonių tarpusavio santykiai. „PayPal“ leido žmonėms atlikti pinigines operacijas be jokių apribojimų – juk, kaip tikriausiai Thielui pritartų ir ne tik užkietėję kapitalistai, svarbiausia yra nevaržomas partnerių bendravimas.
„Akivaizdu, kad „Facebook“ tėra tik dar vienas kapitalistinis eksperimentas: ar galima uždirbti iš draugystės? – svarsto T.Hodgkinsonas. – Ar įmanoma sukurti sienų neturinčias bendruomenes ir po to joms pardavinėti „Coca-Cola“? „Facebook“ dar neparodė nieko kūrybinga. Jis nieko nesukuria, o paprasčiausiai įsikiša į žmonių santykius, kurie vyko, vyksta ir vyks per amžių amžius“.
P.Thielo filosofinis vadovas yra toks René Girard’as iš Stanfordo universiteto. Pastarasis yra tvirtai įsitikinęs, kad bet kuris individo elgesys tėra tik ko nors pamėgdžiojimas. R.Girardas, nuolatinis P.Thielo intelektualinių vakarėlių (soirées) dalyvis, pripažįsta, kad žmonės iš esmės gali būti lyginami su avimis, nes jie kopijuos vienas kitą per daug nesukdami sau galvos.
Ši teorija, regis, pasitvirtino ir P.Thielo virtualių pasaulių užkariavimo strategijos atveju: objektas neturi jokios prasmės, svarbiausia – žinoti, kad žmonės bus linkę spiestis į būrius. Tai paaiškintų tiek finansinių burbulų atsiradimą, tiek nežmonišką „Facebook“ populiarumą.
Pasl T.Hodgkinsono, tokiems kaip P.Thielas, internetas tapo savotišku laisvės simboliu tiek žmonių santykiuose, tiek verslo pasaulyje. Ir vis dėlto pripažinkime, kad ne vien šiam verslininkui valstybės įstatymai bei valstybinės sienos pradeda po truputį atsibosti. Internetas atveria vartus į laisvos rinkos pasaulį ir suteikia puikias sąlygas laissez-faire plėtrai.
P.Thielas, regis, taip pat simpatizuoja ir užsienio mokesčių rojams bei teigia, kad 40 % visų pasaulio turtų galima rasti tokiose vietose kaip Vanuatu, Kaimanų salos, Monakas ar Barbadosas. Tikriausiai nesuklysime padarę išvadą, kad Thielas, kaip ir Rupertas Murdochas, nemyli mokesčių. Be to, P.Thielas dievina skaitmeninės kultūros globalinę plėtrą, nes intensyvi bankų veikla tampa beveik nepažeidžiama.
„Pabandykite suorganizuoti darbininkų revoliuciją ir perimti banką – banką, kuris yra už kelių tūkstančių kilometrų“, – sako sarkazmu trykštantis amerikietis, puikiai suvokiantis, kad iš istorinių klaidų reikia mokytis, o ne jas kartoti.
Jeigu gyvenimas iš tiesų yra bjaurus, gyvuliškas ir velniškai trumpas, apsukrusis P.Thielas nori jį kaip reikiant pailginti. Būtent todėl, nieko nelaukdamas, jis investavo nemažą sumą į kompaniją, kurios tyrimų objektas – gyvenimą ilginančios technologijos. Jis taip pat paaukojo 3,5 mln. svarų sterlingų (16 mln. litų) Kembridže įsikūrusiam gerontologui Aubrey`ui de Grey`ui, kuris ieško paslaptingo rakto į nemirtingumo karalystę. Ir tai – dar ne viskas. Thielas taip pat priklauso vienam mistika dvelkiančio instituto, kurio tikslas – technologijomis peržengti žmogiškojo intelekto ribas, tarybai.
Taigi P.Thielas stengiasi iš visų jėgų sunaikinti realųjį pasaulį, kurį jis vadina „prigimtimi“, ir sukurti virtualų. Atsižvelgiant būtent į šį kontekstą, ir turi būti nagrinėjamas „Facebook“ reiškinys. Pasak T.Hodgkinsono, „Facebook“ – tai puikiai apgalvotas eksperimentas, kaip manipuliuoti žmonija, o Thielas – vis dar žmogiškai išmintingas neokonservatyvių pažiūrų kapitalistas, turintis be galo lakią vaizduotę ir konkrečių technoutopinių fantazijų.
„Tikrai ne vienas iš tų, kuriems norėčiau padėti praturtėti“, – prisipažįsta T.Hodgkinsonas.
„Net jeigu ir nesutinkate su mintimi, kad „Facebook“ yra tam tikra amerikiečių imperialistinės programos, sukryžiuotos su genialia informacinių duomenų rinkimo taktika, hibridas, reikia pripažinti, kad šis planas išties nuostabus“, – teigia T.Hodgkinsonas.
Juk ne kas kita, o būtent milžiniškas projekto potencialas paskatino „Microsoft“ įsigyti 1,6% „Facebook“ akcijų už 240 mln. dolerių (506 mln. litų). Be to, sklinda kalbos, kad iš Azijos kilęs investuotojas Lee Ka-Shingas, užimantis garbingą devintą vietą turtingiausių pasaulio žmonių sąraše, nusipirko 0,4% tinklalapio akcijų – už 60 mln. dolerių (126 mln. litų).
Jeigu, tarkime, „Facebook“ palyginsime su laikraščiais, šie pasirodys kaip beviltiškai pasenusi reklaminė priemonė. Laikraščiai išties vis dar spausdina reklamas tų verslininkų, kurie tikisi savo gamybos produktus įsiūlyti platesnei publikai. Tačiau „Facebook“ šią sistemą greitai sutrins į miltus. Juk laikraščiai visais laikais kentė nuo milžiniškų išlaidų – atlyginimų žurnalistams, kad šie kuo nors užpildytų tuščius lapus, o „Facebook“ savo turinį gauna nemokamai!
Ir dar šis tas. O kaip tinklalapio vartotojų privatumas? Gal net neverta apie jį kalbėti, nes jo beveik nėra. Mat CŽV bet kada gali užsimanyti su jumis geriau susipažinti, norite to ar ne.
Nors iš pirmo žvilgsnio „Facebook“ įprasmina laisvę, ar tik socialinių tinklų portalas, kaip spėja T.Hodgkinsonas, nepasirodys esantis ideologiniais principais paremtas virtualus totalitarinis režimas, diktuojantis savas taisykles milžiniškam žmonių skaičiui?
„P.Thielas ir jo bičiuliai sukūrė savo nuosavą valstybę – virtualią vartotojų respubliką“, – teigia T.Hodgkinsonas, pasiruošęs, regis, bet kokia kaina priešintis, kad realaus pasaulio kontrolinis akcijų paketas nepatektų virtualybės genijams į rankas.
„Galime tik džiaugtis, kad kiekvienam dar priklauso pasirinkimo laisvė, – tęsia britas. – Jeigu kam nors įdomu, aš stengsiuosi nebūti priklausomas nuo elektros lizdo ir, užuot aplankęs savo draugus virtualioje erdvėje, pasistengsiu nuveikti ką nors tikra, pavyzdžiui, paskaityti. Be to, aš nenoriu bėgti nuo gamtos – aš noriu ją prisijaukinti. Ir jeigu norėsiu užmegzti ryšį su aplink mane esančiais žmonėmis, aš pasitelksiu seną, bet itin patikimą strategiją. Ji nemokama, ja lengva naudotis, ir ji leidžia patirti išties unikalų pojūtį dalijantis informacija. Aš ją vadinu kalbėjimu“.