Kai savo pašnekovų paprašau įvardyti, jų nuomone, esminius interneto raidos bruožus, vieni ją lygina su knygas keičiančiais robotais padėjėjais, kiti su augalų selekcija. Kas pastarąją sieja su internetu? Selekcijos uždavinys – sukurti naujas ir pagerinti jau esamas veisles. Kiekvieną patobulintąją galima aprašyti, tiksliai nusakyti jos bruožus – tai ankstesnioji, o ši nauja, sukurta senosios pagrindu. Panašiai būtų galima apibūdinti ir interneto evoliuciją, tik ji ne tokia dirbtinė (ar taip galima bent sąlygiškai sakyti), tad ir nubrėžti griežtų žiniatinklių kartas – „Web 1.0“, „Web 2.0“, „Web 3.0“ – skiriančių ribų neįmanoma.
Vieni kalba, kiti klauso
Interneto sprendimų UAB „Gaumina“ direktorius Darius Bagdžiūnas „Web 1.0“ lygina su knyga. „Ilgą laiką svetaines galėjome tik skaityti. Jos pasakojo daug įdomių dalykų, tačiau norint pareikšti savo nuomonę reikėjo mokėti pačiam susikurti interneto svetainę arba turėti draugą dizainerį ar programuotoją“, – sako Bagdžiūnas.
Patys kurti savo turinį vartotojai galėjo tik skelbimų tinklalapiuose ar forumuose, todėl internetas buvo ta vieta, kur kalba kompanijos ir redaktoriai, o visi kiti – klauso.
UAB „Hostex“ (buvusios UAB „MicroLink Lietuva“) verslo plėtros direktoriui Martynui Nikolajevui pirmosios kartos tinklas asocijuojasi su netvarkinga dokumentų krūva. „Galybė statiškų dokumentų, tarpusavyje dažnai tesusijusių padrikomis nuorodomis, o ir jų prasmė neapibrėžta. Viską dar labiau komplikuoja tai, kad visi šie dokumentai sukurti nesilaikant bendrų standartų, tad valdyti tokią informacijos masę beveik neįmanoma“, – teigia Nikojalevas.
Tačiau dabar kompanijos ir redaktoriai nebėra informacijos internete monopolistai. Šiandien kiekvienas gali laisvai reikšti savo nuomonę tinklaraščiuose (angl. blog), publikuoti nuotraukas „Flickr“, rašyti straipsnius ir taip prisidėti prie laisvosios enciklopedijos „Vikipedijos“ kūrimo, priklausyti keliems, keliolikai ar keliasdešimčiai socialinių tinklų, transliuoti savo gyvenimą „YouTube“ ir tuo pačiu metu turėti kiek tik širdis geidžia tinklalapių. „Antrosios kartos tinkle monologą pakeitė dialogas, atsirado interaktyvus bendravimas – tiek su kitu vartotoju, tiek su prekės ženklu. Apie mėgstamą ar – atvirkščiai – apie prastą produktą vartotojas būtinai pasisakys savo tinklaraštyje ar „Facebook“ profilyje, o gal net išplatins mobiliuoju telefonu nufilmuotą filmuką, kompaniją priversiantį peržiūrėti metinę veiklos strategiją“, – „Web 2.0“ bruožus atspindinčius pavyzdžius vardija „Gauminos“ direktorius Bagdžiūnas.
Beje, taip jau nutiko „Coca-Cola“ kompanijai, kai „YouTube“ pasirodė vaizdo įrašų, kuriuose rodoma, kokią reakciją sukelia į „Coca-Cola“ gėrimą įmestos kelios mėtinės „Mentos“ pastilės. Po šio įvykio „Coca-Cola“ iš esmės pakeitė savo komunikacijos strategiją.
Dar vienas visame pasaulyje nuskambėjęs ryškus „Web 2.0“ pavyzdys, kai žurnalas „Time“ 2006 metais metų žmogumi išrinko tave – t. y. kiekvieną, kuriantį interneto turinį.
Žiniatinklis (angl. web) dabar tikrai nebe toks pat, kokį jį sukūrė interneto tėvu vadinamas Timas Berners-Lee. Tai rodo ir prie jo pavadinimo atsiradę skaičiai – 2.0, lyg tai būtų naujesnė senos programinės įrangos versija – taip antrosios kartos tinklą apibūdina Silikono slėnio konsultantai.
„Teko girdėti ne vieną „Web 2.0“ ir „Web 3.0“ apibrėžimą. Visi jie skirtingi, bet nebūtinai klaidingi. Žiniatinklio evoliuciją suprantu kaip nuolatinį procesą, kurio pradžią galima įžvelgti dar prieš atsirandant jam pačiam ir interneto tinklui“, – aiškina bendrovės „Hostex“ verslo plėtros direktorius Nikolajevas.
Žiniatinklio evoliuciją jis lygina su augalų, kad ir rožių, selekcija. „Kadangi selekcija yra dirbtinė raida, priverstinė evoliucija, galėtume atskirti, kur yra „Rožė 2.0“, o kur – „Rožė 3.0“. Tik rožių atveju, priešingai nei su žiniatinkliu, procesą galima sustabdyti, jų daugiau nebekryžminti ir sustoti ties tam tikru evoliucijos etapu išvestą augalą pavadinant, tarkime, „Rože 5.0“. Žiniatinklio evoliucijos sustabdyti negalime, todėl negalime nubrėžti ir griežtų skirtingus jo raidos etapus žyminčių ribų“, – nurodo Nikolajevas.
Jam priimtiniausias „Web x.0“ supratimas – epochų ar mums visiems įprastų amžių analogija. „Buvo XX amžius, dabar gyvename XXI amžiuje. Buvo Renesanso ir kitos epochos ir galima išskirti tik pačius ryškiausius jų bruožus. Taip pat yra ir su skirtingų kartų tinklais: „Web 2.0“ – tai laikotarpis tarp 2000 metų ir 2010 metų, „Web 1.0“ – 1990–2000 metai, „Web 3.0“ – 2010–2020 metai“, – suskirsto pašnekovas.
Dabar, sako jis, statiškus pirmosios tinklo kartos dokumentus keičia interaktyvios, tarpusavyje bendraujančios programos, todėl tinklas nebėra vien tik informacijos šaltinis. Tai ir terpė, kurioje keičiamasi informacija, kitaip dar vadinama „ReadWriteWeb“ (liet. „Skaitau, rašau, tinklas“).
„Web 3.0“ jau čia pat
„Mes visi ieškome atsakymų, kas bus ateityje. Tai normalu: šitas noras susijęs su žmonių prigimtimi, su filosofija. Koks bus „Web 3.0“? Jeigu remtumės mano pasiūlytu žiniatinklio raidos laikotarpių skirstymu, „Web 3.0“ jau čia pat – iki 2010 metų liko vos pusantrų metų“, – teigia vienas bendrovės „Hostex“ verslo plėtros direktorius Nikolajevas.
Jis mano, kad „Web 2.0“ pradėtas interaktyvumas pakils į dar aukštesnį lygmenį: žiniatinklis bus labiau susietas, nes padidės organizuotų informacijos sistemų skverbtis, rasis daugiau standartizuotų, savo veikimu programoms prilygstančių dokumentų. Tarp padrikų dokumentų atsiras kontekstiniai ryšiai, tad galybėje duomenų bus galima išskirti kontekstą turinčią informaciją ir semantinius ryšius su kitais dokumentais.
„Žiniatinklis toli gražu nebebus vien tik informacijos kaupykla ar talpykla. Trečiosios kartos tinklas taps platforma įvairiausioms programoms. Brandą ši tendencija pasieks po dešimtmečio – „Web 4.0“ eroje“, – sako vienas iš bendrovės „Hostex“ vadovų.
Bendrovės „Gaumina“ direktoriaus Bagdžiūno teigimu, „Web 3.0“ populiaru lyginti su robotu padėjėju, kuris vien skaitydamas veido mimikas supranta, ką turime galvoje. „Šiuo metu viskas, kas yra tinkle, – tai lyg kalnas „Lego“ kubelių. Jų daug, jie skirtingi ir išsibarstę. Juos galima sujungti, tik sudėlioti reikiamą figūrą užima begalę laiko. „Web 3.0“ dažnai vadinamas protingu tinklu, kuris tuos kubelius sudėlios už mus. Paprastai kalbant, interneto paieškos sistemoje įrašius žodį „jaguaras“ jūsų kompiuteris žinos, kad esate gyvūnijos mėgėjas ir nė nesiūlys automobilio“, – pasakoja Bagdžiūnas.
Dirbtinis intelektas naršyti internete mums padeda ir dabar: „Google“ padeda paieškos robotai, „Amazon.com“ reklamą valdo iš patirties besimokančios programos. Vis dėlto apie ateitį, susijusią su „Web 3.0“, Bagdžiūnas kalba atsargiai. „Kol sulauksime 3.0, gali būti, kad „Web“ dalies šiame junginyje visai nebeliks. Dabar internete išnaudojame du jutimus – regą ir klausą. Ar naujų jutimų įtraukimas jau „Web 3.0“ ar tik „Web 2.58“? Virtualūs pasauliai ir tolesnė jų raida yra atskiros šakos ar priklauso „Web 2.0“, „Web 3.0“ ir pan. kategorijai? O interaktyvūs ekranai, tapetai, rodantys realiuoju laiku krintančius krioklius? Arba su internetu sujungtas stalo paviršius? Žiniatinklio raidos scenarijai, ko gero, panašūs į bet kokios kitos srities, kad ir Lietuvos ateities, scenarijus. Yra optimistinis, pesimistinis, nihilistinis ir turbūt humoristinis variantas“, – svarsto „Gauminos“ direktorius.
Berners-Lee pateikia tokį netolimos ateities pavyzdį. Įsivaizduokite, kad Londone turite susitikti verslo pietų, bet visiškai nežinote vietos restoranų. Programa suranda netoliese esančius restoranus. Tuomet pagal apsilankiusiųjų atsiliepimus, restoranams suteiktus reitingus ir jūsų valgymo ypatumus atmeta netinkamus, pasitikslina susitikimo laiką jūsų darbo kalendoriuje ir rezervuoja staliuką. Specialistai prognozuoja, kad tokių sprendimų sulauksime jau 2010 metais.
Ar tai reiškia, kad nebeliks tokių paieškos sistemų, kokiomis naudojamės, prie kokių esame įpratę dabar? Bagdžiūnas įsitikinęs, kad kol žmonėms reikės informacijos, tol bus ir paieškos sistemos. Kaip ir visi produktai, jos tobulės. „Yahoo“ prieš dvejus metus paleido bandomąją paieškos sistemos „Yahoo My Web 2.0“ versiją, kuri rezultatų ieško pagal ankstesnių tinklalapio lankytojų atsiliepimus. Panašią paieškos sistemą skelbia kurianti ir „Google“.
„Didžiosios kompanijos turi pakankamai rankų ir protų, kad pagamintų bet ką. Jų vietoj didžiausia mano baimė būtų pražiopsoti tą esminę idėją, kuri per ateinančius trejus metus pagimdytų „Google“ dydžiui, o gal ir žiniatinklio sukūrimui prilygstantį fenomeną. Manau, didžiausios pajėgos artimiausiu metu kaip tik ir bus nukreiptos ten – į idėjų paiešką ir eksperimentavimą“, – svarsto „Gauminos“ vadovas.
Tinkle – agentai ir programos
„Web 3.0“ era siejama su informacijos agentais, kitaip tariant, dirbtiniu intelektu, padėsiančiu žmonėms surasti tai, ko jiems reikia. Bendrovės „Hostex“ verslo plėtros direktorius Nikolajevas atkreipia dėmesį į tai, jog nors kai kurioms dirbtinio intelekto koncepcijoms ir jau realiai veikiančioms sistemoms sukako keli dešimtmečiai, vis dar kalbama apie tai, kad dirbtinis intelektas bus sukurtas „kažkada ateityje“. „Apie dirbtinį intelektą galima kalbėti ir būtuoju laiku. Ir dirbtinis intelektas, ir žiniatinklis egzistuoja kelis dešimtmečius, turime ir tam tikrą jų sąjungą. Manau, kad problema slypi pačiame intelekto supratime, jo apibrėžime, nes vieningos nuomones, koks jis turi būti, nėra. Tam tikra prasme tai filosofinis klausimas“, – teigia Nikojalevas.
Pasak jo, kad informacijos agentai galėtų egzistuoti, jiems reikalinga terpė, kurioje jie galėtų „agentauti“. O ta terpė, kaip ir paties agento pavadinimas, yra informacija. „Dabartiniame chaotiškame žiniatinklyje informacijos agentams nėra ką veikti: tinkle esanti informacija statiška, nestandartizuota ir nesusieta kontekstiniais saitais“, – aiškina Nikojalevas.
Jis mano, kad geriausia terpė agentams veikti ir bus trečiosios kartos tinklas, tapsiantis platforma įvairioms programoms. „Tokiame tinkle vartotojas naudojasi ne megabaitais ar gigabaitais, o tame tinkle „gyvenančiomis“ programomis“, – sako vienas iš „Hostex“ vadovų.
Pirmieji žingsniai šioje srityje jau žengiami. Neseniai „Google“ pristatė „Google App Engine“ (code.google.com/appengine) – naują produktą, kuris interneto programas leidžia kurti naudojantis ta pačia platforma, kurioje veikia „Google“ programos. Sukurtas programas „Google“ pati ir priglaudžia – jos papildo paieškos kompanijos įrankių rinkinį internete. Kitaip tariant, „Google App Engine“ yra interneto programų talpinimo tarnyba. Interneto forumuose nuo pat pirmųjų projekto pasirodymo dienų užvirė diskusijos apie tai, ar talentingiausius naujų programų autorius „Google“ pakvies dirbti kompanijoje.
Analogišką tarnybą turi „Amazon“, nesudėtingų programų kūrimo įrankių siūlo ir „Microsoft“.
Šios kompanijos departamento „Visual Studio Team System“ Redmonte (JAV) generalinis direktorius Andrew Kaasas sako, kad įvairūs programų kūrimo įrankiai technologijas padarys prieinamesnes dar didesnei daliai žmonių.
Tam tikrų programų krepšelį tinkle šiemet Lietuvoje ketina pasiūlyti ir „Hostex“. „Manau, kad ateinantį dešimtmetį programų paslauga žiniatinklyje bus viena svarbiausių platinant programinę įrangą. Šiam globaliam verslo modeliui prigijo tokie terminai kaip „Software as a Service“ (liet. programinė įranga kaip paslauga) ir „Software plus Services“ (liet. programinė įranga ir paslaugos)“, – apie pasikeitimus programinės įrangos platinime pasakoja bendrovės „Hostex“ verslo plėtros direktorius Nikolajevas.
Dabar įprasta, kad norint naudotis kokia nors programine įranga reikia ją įsigyti – prekybos vietoje ar internetu, tuomet įdiegti kompiuteryje, vėliau vėl mokėti norint gauti jos atnaujinimus ir t. t. Kitaip tariant, programinė įranga yra tokia pat prekė, kaip ir visos kitos.
Naujasis programinės įrangos kaip paslaugos modelis visa tai keičia. Į kompiuterį nieko nebereikia diegti, o programoje, kuria naudojatės, jums nė nepastebint taisomos klaidos, atsiranda naujų funkcijų. Paprasčiausias tokio modelio pavyzdys – e. pašto paslauga „Gmail“. „Tai nebėra vien tik e. laiškų talpykla. Kartu tai ir programa, leidžianti rašyti laiškus, skaityti juos, rūšiuoti. Jos pranašumas prieš kompiuteriuose diegiamas e. pašto programas tas, kad jos nepamesi, ji neužstrigs, nesuges, niekas jos nepavogs“, – sako Nikolajevas.
Jis įsitikinęs, kad po dešimties metų greičiausiai nebepirksime jokių programų ir nediegsime jų kompiuteriuose, o naudosimės jomis tinkle – kai kuriomis nemokamai, o už kai kurias teks mokėti, pavyzdžiui, abonentinį mokestį. Ir nebūtinai vien tik kompiuteryje, taip pat ir mobiliajame telefone ar kituose prietaisuose.
Skaitmeninis triukšmas ir „išsijungimo“ atostogos
Kaasas prognozuoja, kad ateityje viskas dar labiau susilies į visumą – socialiniai tinklai ir naujienų tinklalapiai, e. parduotuvės ir interneto pokalbių programos bei e. paštas ir t. t. Tuomet informacija keistis bus dar paprasčiau.
Jo teigimu, ateityje dar labiau išsitrins ir ribos tarp asmeninio bei profesinio gyvenimo. „Dabar turiu darbo e. paštą ir asmeninį, yra darbo tinklas, kuriame galime keisti informacija, ir yra asmeniniai tinklai.
Turiu darbo kompiuterį, bet turiu ir asmeninį. Yra kompanijos, kurioje dirbu, reguliuojama aplinka ir yra mano asmeninė aplinka. O norėčiau dirbti namie ir nesijaudinti, ar tai darbo ar asmeninis kompiuteris, kad jame gali būti ir mano asmeninių failų. Esu tikras, kad ateityje turėsime kur kas daugiau socialinio bendravimo laisvės, nes socialiniai tinklai bus daugialypiai, juose esančia informacija tuo pačiu metu bus galima dalytis su visais – tiek su profesinės, tiek su asmeninės aplinkos žmonėmis. Arba pasirinkti, su kuriais dalytis, o su kuriais – ne“, – aiškina Kaasas. „Microsoft“ atstovas įsitikinęs, kad panašių sprendimų bus ir daugiau bei įvairesnių.
Žiniatinklio tyrinėtojai, tarp jų ir Matthew Bucklandas, pažymi, kad lyginant galimus ateities scenarijus su dabartimi labiausiai į akis krinta tai, jog naujos kartos tinkle beveik nebeliks privatumo, o daugelio kasdienių reikalų tvarkymą patikėsime įvairioms sistemoms.
Tačiau tai „gal ir nieko tokio“, teigia jis, mat „visi sėdės toje pačioje valtyje“. Kita vertus, galima sakyti, kad taip jau yra ir dabar – užtenka panaršyti socialiniuose tinkluose ir apie kai kuriuos žmones sužinosite kone viską – pradedant einamomis pareigomis ir baigiant asmeninio gyvenimo detalėmis.
Su žiniatinklio ir interneto raida siejamas ir naujas terminas – informacijos tarša (angl. information pollution): informacijos tiek daug, kad nebeįmanoma suprasti, kas tikra, o kas ne, kas teisinga, o kas klaidinga, ko reikia, o ko nereikia. Tad dar vienas mūsų laukiantis iššūkis – suvaldyti jos srautus.
Dėl informacijos pertekliaus, prognozuoja žiniatinklio tyrinėtojai, žmonės skųsis skaitmeniniu nuovargiu (angl. digital fatigue) ir skaitmeniniu triukšmu (angl. digital noise). Todėl panašu, kad išmokti dirbti kitaip reikės ir psichologams bei psichiatrams. Pusiau juokais, pusiau rimtai kalbama apie tai, kad apsilankius pas gydytoją šis pasiūlys reguliariai išeiti privalomų „switch-off“ atostogų, kai nuo visų baigtų ir nebaigtų darbų, pareigų ir pažadų teks „atjungti“ ne tik save, bet ir visus apie tai primenančius prietaisus. O dar geriau – visiškai visus prietaisus, mat visi jie bus sujungti į vieną didelį tinklą – pradedant automobiliais, radiju, telefonais, šaldytuvu ir visais kitais. Tad jeigu apie nepadarytus darbus negalės priminti vienas, primins kitas. Todėl saugodami save geriau išjunkite visus iš karto.
Iššūkiai laukia ir valstybių vadovų. Prognozuojama, kad vyriausybės turės mažiau įtakos ir kontrolės galių negu bet kada anksčiau. Didžiausiu valdymo menu taps įvairių tinklų valdymas, kontroliavimas ir administravimas, nes būtent jais visi ir bus sujungti – tinklų vadovai pranoks valstybių vadovus.
Visi šie pokyčiai turėtų paskatinti antiskaitmeninius (angl. anti-digital) judėjimus, raginsiančius atsigręžti į tuos laikus, kai nebuvo jokių skaitmeninių prietaisų ir gyvenimas... buvo ramesnis. Nors, kita vertus, ramybė – reliatyvi sąvoka. Prisimenu, kai fizikinio pasaulio įvaizdžio kursą skaitęs profesorius, įrodinėdamas reliatyvumo sąvoką, perskaitė vieno straipsnio pradžią iš berods 1950 metais išleisto laikraščio: „Šiais begalinio skubėjimo ir informacijos pertekliaus laikais...“
Laikraščiai be penktųjų puslapių
Ar apie žiniatinklio ateitį, naują jo kartą „Web 3.0“ jau kalbama Lietuvoje? „Gauminos“ direktorius Bagdžiūnas sako, kad jam pokalbių ar diskusijų apie „Web 3.0“ mūsų šalyje girdėti dar netenka. Jo teigimu, nors pirmosios kartos tinklas „Web 1.0“ – jau praeitis, jame ar juo vis dar gyvena palyginti daug interneto vartotojų – tiek pavienių žmonių, tiek ir verslo įmonių. „Dauguma Lietuvos tinklalapių dar yra embriono stadijos ir veikia kaip vizitinės kortelės įmonės adresui pranešti. Kaip ir dauguma pasaulio, Lietuvos verslas dar gyvena „Web 1.0“ eroje“, – sako Bagdžiūnas.
Pasak jo, tai normalu, nes išnaudoti socialinius tinklus, virtualius pasaulius, virusinius filmukus ir kitas „Web 2.0“ tendencijas šiandien mokosi ir didžiosios pasaulio kompanijos, garsiausi prekės ženklai. „Neatsilikti, užmegzti dialogą su savo klientais stengiasi ir dalis Lietuvos didžiųjų“, – apibendrina pašnekovas.
Interneto sprendimų bendrovės vadovas sako, kad „Gaumina“ taip pat eksperimentuoja ir antrus metus kuria lietuvišką „dirbtinį protą“ tinklalapiams. „Tai sugalvojo kolega, nemėgstantis penktųjų laikraščių puslapių. Sistema analizuos, ką lankytojas veikia interneto svetainėje, ir pagal tai siūlys jam įdomią informaciją. Pavyzdžiui, krepšinį mėgstantis naujienų portalo lankytojas pirmiausia matys krepšinio naujienas, o kriminalai jam iš viso nebus rodomi. Lietuviško prekybos centro tinklalapyje apsilankę vaikai pirmiausia matys informaciją apie žaidimus ir ledus, o parduotuvių savininkai – kokias patalpas siūloma nuomotis“, – sistemos veikimo principus aiškina Bagdžiūnas.
Ar bus ir „Web 4.0“?
O kas toliau? Ar bus ir „Web 4.0“?
1949 metais apie automobilius, elektroniką, kompiuterius, mokslo pažangą ir telekomunikacijas rašantis žurnalas „Popular Mechanics“ prognozavo, kad kompiuteriai ateityje neturėtų sverti daugiau nei pusantros tonos. Dabar kai kurie iš jų nesveria ir pusantro kilogramo.
„The New York Times“ per savaitę paskelbia daugiau informacijos nei XVIII amžiaus žmogus susidurdavo per visą savo gyvenimą. Kažkada apple (liet. obuolys) buvo vaisius, o kompanijos IBM prezidentas tvirtino, kad pasaulyje yra rinka maždaug penkiems asmeniniams kompiuteriams. „Ateitis bus dar paprastesnė, įdomesnė ir labiau įkvepianti. Tas žmogus, prekės ženklas ar valstybė, kuri tobulės greitai, augins žinias, kapitalą ir galią, o visi kiti turės susirūpinti savo išlikimu“, – įsitikinęs „Gauminos“ direktorius Bagdžiūnas.