Anot „Which? Computing“ internetinio žurnalo, norėdami būti visiškai tikri, kad jūsų asmeninių duomenų niekas neperskaitys, diskinį kaupiklį reikia sunaikinti fiziškai. Kaip rodo praktika, vien tik ištrinti asmeninius failus yra nepakankama. Savo straipsnyje „Which?“ teigia iš „eBay“ aukciono nusipirkę aštuonis panaudotus diskinius kaupiklius, iš kurių jiems pavyko atkurti per 22 tūkst. ištrintų failų. Dalyje jų galėjo būti ir konfidencialios asmeninės informacijos.
Šiandien paskelbtoje naujienoje „Which?“ rašo apie Londone gyvenantį svetainės skaitytoją, kuriam teko už 100 svarų išsipirkti savo seną diskinį kaupiklį. Anot Alexanderio, kompiuterį taisę technikai teigė, kad jo senasis sugedęs diskinis kaupiklis bus išvalytas. Tačiau neseniai Alexanderis iš neva Latvijos gyventojo gavo el. pašto laišką su šiame kaupiklyje saugota asmenine Alexanderio nuotrauka. Anot latvio, jis taip norėjo įrodyti, kad turi galimybę nuskaityti kaupiklio duomenis, kuriame buvo ir bankiniai bei paskolų duomenys.
Tarp „Which?“ portalo specialistų atkurtų duomenų buvo ne tik muzikos įrašai ir filmai, bet ir įvairūs dokumentai bei elektroninės lentelės. Tokius duomenis atkūrę nusikaltėliai, kurie anot „Which?“ lankosi ne tik „eBay“ bet ir elektronikos gaminių šiukšlynuose, gali pavogti asmens tapatybę ir ja pasinaudoti. Anot „Which?“ portalo „Computing“ skilties redaktorės Sarah Kidner, asmeniniuose kompiuteriuose saugoma vis daugiau vertingų asmeninių duomenų, nes žmonės vis dažniau apsiperka internetu, naudojasi socialinėmis interneto svetainėmis, saugo asmenines nuotraukas. Kaip pastebi S. Kidner, daugelis kompiuterių vartotojų tikriausiai nustebtų sužinoję, kaip lengva dažnai būna atstatyti ištrintus failus. Pasak „Which? Computing“ redaktorės, nors tai gali pasirodyti drastiška, tačiau vienintelis tikrai patikimas būdas ištrinti duomenis, tai sudaužyti diskinį kaupiklį į gabalus ar kitaip jį sunaikinti fiziškai.
Reikia pripažinti, kad toks S. Kidner pasiūlymas yra išties drastiškas ir vargu ar būtų priimtinas mūsų regiono kompiuterių vartotojams. Vien jau todėl, kad pas mus yra įprasta seną kompiuterį kur nors panaudoti ar paprasčiausiai jį parduoti. Tuo labiau, kad ir ta pati „Wchich? Computing“ svetainė pateikia kur kas mažiau brutalius patarimus, kaip atsikratyti seno kompiuterio. Vietoje plaktuko, „Which? Computing“ siūlo naudoti specialias informacijos trynimo programas, pavyzdžiui, „SecurErase“ ar „Active@Killdisk“. Diską visiškai ištrinti galima ir pasitelkus diskinio kaupiklio gamintojo svetainėje pateikiamas diskų priežiūros programas, kuriose yra numatyta „ZeroFill“ (kartais dar vadinama „Low Level Format“) funkcija.
Tokių patarimų priežastimi yra daugelio operacinių sistemų darbo ypatumai. Beveik visos operacinės sistemos, užuot trynusios visą failo informaciją, ištrina tik failo buvimo vietos įrašą, pažymėdamos failo užimamą vietą, kaip laisvą. Taip sutaupoma daug laiko ir veltui neeikvojami kompiuterio ištekliai. Jei į tą vieną nėra įrašoma jokia nauja informacija, tai pasitelkus specialias failų sistemos analizės programas iš kaupiklio kartais galima ištraukti net prieš kelis metus „ištrintus“ duomenis. Su sąlyga, žinoma, kad į tą kaupiklį nebuvo intensyviai rašomi nauji duomenys.
Specialios diskų trynimo programos, tokios kaip „Active@Killdisk“ ar diskų gamintojų pateikiamos „Zero Fill“ perrašo visus kaupiklio duomenų sektorius, įrašydamos į juos nulius ar kokią atsitiktinę informaciją. Po tokios operacijos, kuri neretai trunka bent keletą valandų, diskinio kaupiklio duomenis tampa neįmanoma nuskaityti. Tiesa, internete sklando medžiagų magnetinėmis savybėmis grindžiamos legendos, neva, taip ištrintame kaupiklyje lieka likutinis įmagnetėjimas, kurį specialiosios tarnybos ar duomenų atstatymo kompanijos gali panaudoti duomenims nuskaityti, išardę kaupiklį. Tačiau apart šių teiginių, niekur internete nėra užuominų, kad kam nors pavykę sėkmingai nuskaityti magnetinio takelio pakraščiuose likusius magnetinius laukus ir iš jų atkurti duomenis.
Kitas būdas patikimai apsaugoti duomenis – pasinaudoti disko šifravimo sistemomis, diegiamomis į operacinę sistemą ar pateikiamomis, kaip kompiuterio aparatinės įrangos dalis, diegiama beveik visuose šiuolaikiniuose nešiojamuosiuose kompiuteriuose ar net pačiuose kaupikliuose. Daugelis šių sistemų naudoja sudėtingus šifravimo algoritmus, kuriuos įveikti, naudojant pakankamai sudėtingą šifravimo raktą (slaptažodį) yra praktiškai neįmanoma, net ir pasitelkus šiuolaikinius superkompiuterius. Tiesa, netekus šio rakto ar pamiršus slaptažodį, prie duomenų nepavyks prieiti ir pačiam jų savininkui.