Malonus formalumas

Tik formalumas – ir mūsų šalis Europoje, o ir visame pasaulyje pagarsėtų kaip viena iš itin moderniai suprantančių informacijos skleidimą ir į tai įtraukiančių savo piliečius, teigia šios srities specialistai. Tai būtų daug įdomiau negu bet kokio Lietuvos prekės ženklo kūrimas ar įvaizdžio gludinimas. Teisininkai tikina, kad problema, apie kurią rašome, praktiškai neegzistuoja. Tačiau valdininkai sutinka, jog kai ką pakeisti Lietuvos teisės aktuose būtų korektiška.

Kalbame apie galimybę Lietuvos piliečiams laisvai naudotis valstybinių institucijų tinklalapiuose esančia informacija. Tai nereiškia, kad dabar naudotis tokia informacija negalima. Žinoma, kad galima.

Nors absoliučiai visų valstybinių tinklalapių apačioje yra autorių teisių apsaugos ženklas © (angl. Copyright), bylojantis, kada tas tinklalapis buvo sukurtas (ar vis dar kuriamas) ir kas yra jo autorius, kam priklauso turtinės teisės į jį, valdininkai sutinka, kad didžioji dauguma tokiuose tinklalapiuose esančios informacijos nepatenka į autorių teisėmis saugomo turinio apibrėžimą.

Tinklaraštyje Coralmap.lt/blog Martynas Nikolajevas rašo: „Naršydamas Lietuvos valstybinių institucijų tinklalapiuose pamaniau: kodėl turtinės teisės į tinklalapio turinį turi priklausyti konkrečiai institucijai? Juk šis turinys buvo sukurtas už mokesčių mokėtojų pinigus, o tokiu atveju teisės į jį turėtų būti viešos (angl. public domain)“.

Ne pelno organizacijos „Wikimedia Foundation“, valdančios laisvąją enciklopediją „Vikipedija“ (angl.„Wikipedia“), patikėtinių tarybos narys Domas Mituzas sako, kad jam norėtųsi daugiau aiškumo, kas ir kaip gali naudotis valstybinių institucijų tinklalapiuose pateikiama informacija – panašiai kaip nurodoma JAV ar Didžiosios Britanijos valstybinių institucijų tinklalapiuose.

„Kiekvienam turi būti aišku, ar galima naudoti tą informaciją ir kaip ją galima naudoti. Tai, kad, tarkime, Prezidentūra, savo tinklalapį pažymi © ženklu ir nepateikia naudojimo teisių, galima sakyti, yra klaida ar nesusipratimas. Būtų paprasčiau, jeigu valstybė pasakytų, kokia informacija galima laisvai disponuoti. Visi norime turėti galią teisti ar apriboti, būti informacijos valdytojais, tačiau modernioje visuomenėje tai nelabai veikia: informacijos poreikis yra didesnis, negu jos pateikiama, o jau pateikta informacija nori pasinaudoti daugybė žmonių“, – teigia jis.

Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) teisininkai „Versus“ aiškina, kad valstybinių institucijų tinklalapių turinį ir jo panaudojimą reikėtų pradėti analizuoti įvertinus tų tinklalapių paskirtį. Ji apibrėžta Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje: „Įstaiga privalo turėti Vyriausybės patvirtintus reikalavimus atitinkančią interneto svetainę, kurioje teiktų informaciją apie savo funkcijas, struktūrą, informacijos teikimui skirtos informacijos rodyklę, kitą teisės aktais nustatytą informaciją“.

Taigi valstybinių institucijų tinklalapių paskirtis – teikti visuomenei informaciją apie savo veiklą. Reikalavimai valstybinių institucijų tinklalapiams taip pat apibrėžti Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms apraše.

Kalbėdami apie naudojimąsi tokiuose tinklalapiuose esančiu turiniu IVPK teisininkai vėl cituoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą.

Jo 6 straipsnio 2 dalis numato, kad „Visa informacija apie įstaigos veiklą vykdant teisės aktais pavestas funkcijas turi būti visiems prieinama ir teikiama neatlygintinai“.

„Nagrinėjant valstybinių institucijų tinklalapių turinį autorių teisių aspektu svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad toli gražu ne visas tokiuose tinklalapiuose esantis turinys yra apsaugotas intelektinės nuosavybės teises reglamentuojančių teisės aktų, nes ne visas ten esantis turinys ir yra autorių teisių objektas, kaip tai nustato Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 straipsnis“, – teigia IVPK teisininkai.

Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas autorių teisių objektais nelaikomos idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys; teisės aktai, oficialūs administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentai (sprendimai, nuosprendžiai, nuostatai, normos, teritorijų planavimo ir kiti oficialūs dokumentai), taip pat jų oficialūs vertimai; oficialūs valstybės simboliai ir ženklai (vėliavos, herbai, himnai, piniginiai ženklai ir kiti valstybės simboliai bei ženklai), kurių apsaugą reglamentuoja kiti teisės aktai; oficialiai įregistruoti teisės aktų projektai; įprasto pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius.

Apibendrinant galima sakyti, kad didesnioji dalis valstybinių institucijų tinklalapiuose skelbiamos informacijos nėra autorių teisių objektas, todėl jai netaikomi jokie intelektinės nuosavybės teises reglamentuojančių teisės aktų apribojimai. „Netgi ta valstybiniuose tinklalapiuose esanti informacija, kuri pripažįstama autorių teisių objektu, gali būti tikrai plačiai panaudojama. Piliečio teisės naudoti tokią informaciją asmeniniais tikslais, t. y. nesiekiant naudos, nėra stipriai suvaržomos“, – aiškina IVPK teisininkai. Visai kas kita, jeigu kalbama apie informacijos naudojimą komerciniais tikslais.

Taigi autorių teisių apsaugos ženklas © valstybiniuose tinklalapiuose iš esmės yra tik formalumas, kurį, remiantis kitų šalių valstybinių tinklalapių praktika, būtų galima pakeisti. Kaip? Štai keli pavyzdžiai.

Jungtinių Amerikos Valstijų valstybiniuose tinklalapiuose autorių teisių politika apibrėžiama maždaug taip (patikrinkite kad ir oficialų Baltųjų rūmų tinklalapį WhiteHouse.gov): „Copyright status of work by the U.S. government“ (liet. JAV vyriausybės darbuotojų autorių teisių statusas) nurodo, kad JAV valstybinių institucijų darbuotojų sukurtam turiniui priskiriamas „noncopyright“ statusas. Jo nesaugo autorių teisės, o turtinės teisės į tokį turinį priklauso visiems šalies piliečiams.

JAV valstybinių institucijų tinklalapių turinio kūrėjai bei administratoriai gerbia intelektinę nuosavybę ir to paties prašo tinklalapių lankytojų. Jeigu nepažymėta kitaip, trečių šalių sukurtas ir šiame tinklalapyje skelbiamas turinys licencijuojamas remiantis JAV gimusia ir pagal šios šalies teisės reikalavimus parengta „Creative Commons“ autorių teisių licencija (tradicinį „visos teisės saugomos“ keičia „kai kurios teisės saugomos“. Kurios, turinio autorius pasirenka pats. – aut. past.).

Advokatų kontoros „Sutkienė, Pilkauskas & Partners“ asocijuota partnerė Neringa Gražinytė sako, kad Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas iš esmės garantuoja tas pačias teises asmenims susipažinti ir naudotis valstybinių institucijų tinklalapiuose skelbiama informacija, kaip ir JAV egzistuojanti noncopyright doktrina.

Tai, kad valstybinių institucijų tinklalapiuose nurodomas © ženklas, aiškina teisininkė, reiškia, jog ta institucija turi autorių turtines teises į toje svetainėje skelbiamus kūrinius. Paprastai jie sukuriami valstybės institucijų viešųjų pirkimų būdu samdomų asmenų. „Jeigu valstybinės institucijos tinklalapyje skelbiama kitokio pobūdžio informacija, leidiniai, studijos, tyrimai, tai šie objektai bus saugomi autorių teisių. Tokia pat išimtis taikoma ir noncopyright doktrinoje. Bet kuriuo atveju ir šiuos kūrinius galima laisvai naudoti, pavyzdžiui, juos cituojant ir nurodant autoriaus vardą bei šaltinį“, – teigia Gražinytė.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kokie objektai nėra laikomi kūriniais ir kad juos bet kuriuo atveju galima naudoti be jokių apribojimų, net jeigu ir yra nurodytas © ženklas, apibendrina teisininkė, problema dėl valstybinių institucijų tinklalapiuose skelbiamos informacijos prieinamumo praktiškai neegzistuoja.

Panašios nuomonės ir Vyriausybės Žinių visuomenės departamento Informacinės visuomenės skyriaus patarėjas Edmundas Kazakevičius: „Manyčiau, būtų korektiška Lietuvos teisės aktuose įrašyti kažką panašaus į Didžiojoje Britanijoje esančią „Crown Copyright“ (liet. Karališkoji autorinė teisė). Tačiau tam reikėtų platesnės įvairių įstaigų diskusijos“.

„Crown Copyright“ teisė taikoma visiems pačios Didžiosios Britanijos karalienės ar vyriausybės darbuotojų sukurtiems darbams. Tokie darbai gali būti neatlygintinai atkuriami bet kokiu formatu ir bet kokiomis priemonėmis, jei jie atkuriami tiksliai ir nenaudojami klaidinančiame kontekste. Taip pat turi būti nurodyta, iš kur paimta medžiaga, kas jos autorius. Panašios praktikos laikomasi ir Australijoje, Kanadoje, Naujoje Zelandijoje.

„Manau, šioje srityje mūsų valstybinėms institucijoms tikrai yra kur tobulėti“, – sako ir ministro pirmininko patarėjas Jonas Survila.

***

Naudotis valstybiniuose tinklalapiuose esančia informacija, jeigu būtų paskelbta apie naują jos licencijavimą, ko gero, nesupultų tiek žmonių, kiek prie naujienų tinklalapių supuolė per sausio viduryje vykusias riaušes prie Seimo. Nuo per didelio krūvio net sutriko šių tinklalapių darbas. O jeigu taip ir atsitiktų, jeigu bent kelias minutes ar pusvalandį sutriktų nors kelių valstybinių tinklalapių darbas, tai tik patvirtintų, kokia svarbi Lietuvos piliečiams yra juose skelbiama informacija.