Prisiekusiesiems jis teigė, kad neteisėtas muzikos siuntimasis muzikos pramonei atsiėjo milijardus JAV dolerių ir tūkstančius darbų, o tai daro vis sunkiau surasti ir išauginti naujus atlikėjus. Savo įžanginėje kalboje T. Reynoldsas teigė, kad įrašų kompanijos yra sudarytos iš realių žmonių, pateikiančių muziką, kuria visi mes žavimės. Kaltinamosios advokatas Kiwi Camara, savo ruožtu, teigė, kad J. Thomas patvirtins, kad ji niekuomet neteisėta neplatino muzikos įrašų, o muzikos įrašų kompanijos negali įrodyti, kad ji tai darė. J. Thomas jis taip pat pavadino viena geriausių muzikos pramonės klientų, kurios muzikos kolekciją sudaro per 200 CD diskų. Anot jo, muzikos pramonė turėtų gerbti tokius klientus, o ne bandyti iš jų prisiteisti iki 3,6 mln. JAV dolerių kompensaciją už neva padarytą žalą. Anot K. Camara, J. Thomas perka muziką, o ne vagia ją.
K. Camara teigimu, daugiausia, ką gali įrodyti muzikos pramonė, tai tik faktą, kad J. Thomas IP adresas, internetinis gatvės namo numerio ekvivalentas, buvo naudojamas neteisėtame bylų platinimo procese. Tačiau, anot advokato, pramonės atstovams nepavyks įrodyti, kad J. Thomas pati platino kokius nors įrašus. Savo parodymus J. Thomas turėtų duoti šiandien.
Ši byla yra viena iš keleto teismą pasiekusių muzikos pramonės bylų, kurių JAV muzikos pramonės atstovai iškėlė per 30 tūkst. Dauguma kaltinamųjų nuspręsdavo susitarti už maždaug 3500 JAV dolerių sumą ir nerizikavo didelių teismo nuobaudų bei bylinėjimosi išlaidų. Pirmojo J. Thomas advokato paslaugos kainavo beveik 130 tūkst. JAV dolerių, kurių moteris negalėjo susimokėti. Naujieji jos teisininkai iš Hiustono K. Camara ir Joe Sibley ketina moterį ginti nemokamai.
2007 metais J. Thomas pralaimėjo bylą ir teismas muzikos pramonės atstovams priteisė 220 tūkst. JAV dolerių kompensaciją. Tačiau vėliau JAV teismo teisėjas Michaelis Davisas nusprendė padaręs klaidą nagrinėdamas prisiekusiųjų parodymus ir liepė nagrinėti šią bylą iš naujo. RIAA bandė apskųsti šį sprendimą, tačiau organizacijos prašymas buvo atmestas. Praėjusių metų pabaigoje RIAA buvo paskelbusi nutraukianti bylinėjimosi su internautais kampaniją ir ketinanti užsiimti šviečiamąją veikla, tačiau vėliau paaiškėjo, jog šie teiginiai nėra visiška tiesa.
Šį kartą M. Davisas turėtų prisiekusiuosius instruktuoti, kad muzikos kompanijos privalo įrodyti, jog kas nors iš tiesų atsisiuntė tuos muzikos įrašus, kuriuos J. Thomas neva padarė prieinamus visam internetui, pasitelkusi „Kazaa“ muzikos įrašų platinimo programą. Praėjusį kartą muzikos pramonei šio fakto įrodinėti neteko.
Ieškinį Minesotos valstijos gyventojai pateikė visų keturių didžiųjų muzikos kompanijų atstovai. Moteris yra kaltinama besinaudojusi tiesioginio keitimosi rinkmenomis sistema „Kazaa“, leidžiančia atsisiųsti kitų paslaugos vartotojų pateikiamus failus bei jiems leisti atsisiųsti savo kompiuteryje saugomus failus. Nors muzikos pramonė teigia, kad J. Thomas internetui paviešino daugiau, nei 1700 kūrinių, tačiau paprastumo dėlei muzikos pramonė nusprendė įrodinėti autorių teisių pažeidimus tik pasirinktiems 24 įrašams.
Pirmasis kaltintojų liudininkas buvo „Sony Music Entertainment“ teisininkas Gary'is Wade'as Leakas, kuris teigė, kad įrašų pramonė su neteisėtu muzikos siuntimusi kovoja šviesdama visuomenę, bendradarbiaudama su interneto paslaugų tiekėjais ir, kai tai yra būtina, pateikdama teismo ieškinius. Anot teisininko, internetinis piratavimas žlugdo jų verslą ir be prarastų darbo vietų, riboja galimybes surasti ir išauginti naujus atlikėjus.
Už teismo salės ribų duodamas interviu JAV muzikos pramonės asociacijos (RIAA) viceprezidentas Steve'as Markas teigė, kad internetinis piratavimas yra pagrindinė priežastis, kodėl muzikos įrašų pardavimai parduotuvėse sumažėjo nuo 14.5 mlrd. JAV dolerių 1999 metais iki 8.5 mlrd. JAV dolerių 2008 metais. Tačiau šiems S. Marko teiginiams prieštarauja rinkos tyrimai rodantys, kad nuo to laiko pasikeitė vartotojų pramogų pomėgiai. Dėl namų elektronikos įrenginių techninio progreso bei kainų mažėjimo, per šį laikotarpį smarkiai išpopuliarėjo kompiuteriniai žaidimai ir vaizdo įrašai, kurie 1999 metais sudarė mažą dalį pramogų. Žinant tai, kad vartotojai turi ribotą pramogų biudžetą, paskyrus pinigus kompiuteriniams žaidimams, jų mažiau liks muzikinėms pramogoms. Nepriklausomai nuo piratavimo galimybių buvimo ar nebuvimo, kitoms smagesnėms pramogoms pinigus išleidęs vartotojas, muzikos įrašų jau nebepirks.
S. Markas teigia, kad iš daugiau, nei 30 tūkst. muzikos pramonės JAV iškeltų bylų liko neišspręsta tik keli šimtai ir mažiau, nei 10, įskaitant ir J. Thomas aktyviai kovoja su muzikos pramone. Anot RIAA vadovo, jie nesiekia baudimo, tačiau nori sudaryti efektyvų atgrasomąjį įvaizdį. Anot jo, daugelis žmonių prisiima atsakomybę už savo veiksmus.
Žinant šiuos laikus, teisėjas M. Davisas davė griežtus nurodymus prisiekusiesiems neplatinti jokios informacijos apie bylą, kol ji yra nagrinėjama. Pradėjus nagrinėti bylą, teisėjas paprastai pateikia įprastinius perspėjimus prisiekusiesiems, kad šie nekalbėtų apie bylą su pašaliniais asmenimis. M. Davis nusprendė, jog atėjo laikas priminti, kad šis draudimas galioja ir socialiniams tinklalapiams, „Twitter“ žinutėms ar asmeniniams tinklaraščiams. Anot teisėjo, visi galės rašyti savo tinklaraščiuose ar dar kur nors, ką panorėję, tačiau tik pabaigus nagrinėti bylą.
Šių metų balandžio mėnesį muzikos pramonė baigė dar vieną bylą prieš tuos internautus, kurie išdrįso stoti prieš muzikos pramonės milijardus. Niujorko priemiestyje gyvenanti Patricia Santangelo ir muzikos pramonė nusprendė nutraukti keletą metų trukusią bylą ir sulygo dėl 7000 JAV dolerių kompensacijos. El. paštu išplatintame pareiškime RIAA atstovės spaudai Cara Duckworth nurodė, kad organizacija yra patenkinta pasiekusi susitarimą su P. Santangelo. Paklausta kiek RIAA išleido pinigų šiai 7000 JAV dolerių (apie 18 500 litų) vertės bylai laimėti ir ar tai galima laikyti pergale, C. Duckworth atsakė, kad organizacija neskaido išlaidų atskiroms byloms ir iš principo nėra keliamas klausimas ar tai yra pergalė ir ar tai apsimoka.
Pastaruoju metu muzikos pramonė pradeda susitaikyti su tuo, kad CD pardavimai mažėja ir jau tikrai atėjo laikas ieškoti naujų muzikos platinimo būdų, nei albumų ar pavienių įrašų pardavimas (CD ar skaitmeninių failų pavidalu). Didžiosioje Britanijoje muzikos leidėjas „Universal Music“ paskelbė sudaręs sutartį su kabelinės televizijos operatoriais ir už abonentinį mokestį leisiantis internautams neribotai siųstis muzikos įrašus iš kompanijos katalogo. JAV rinkoje jau kelis metus veikia nemokama muzikos transliavimo internetu paslauga „Pandora“, kurią išlaiko internetinės reklamos. Panašią paslaugą Kinijos rinkai ketina pateikti ir „Google“, bendradarbiaudama su vietiniais muzikos leidėjais. Tačiau tokios paslaugos rinkoje pasirodė smarkiai pavėlavusios ir paprastai jomis gali naudotis tik tam tikrų regionų vartotojai. Todėl nenuostabu, kad internautai nenori atsisakyti jiems per gerą dešimtį metų jau tapusių įprastų piratinių tinklų, pateikiančių gausų turinį ir niekaip neribojančių savo vartotojų.