Kovotojų su interneto sukčiais ginklai – kantrybė ir išmonė

Kad apgautum, o galbūt net ir įbaugintum sukčių, reikia noro, laiko, kantrybės ir fantazijos. Žinoma, ir gebėjimo naudotis internetu, mat būtent jame kasdien nenuilsdami darbuojasi aferistai.

„Nigerijos suktybėmis“ (angl. Nigerian scam) iš patiklių žmonių kasmet išviliojama milijonai dolerių. Lengvatikiai greitai susigundo sukčių elektroniniu paštu siunčiamais pasiūlymais.

Kaip nesusigundysi, jei nepažįstamas asmuo iš tolimo krašto netikėtai atsiunčia mandagybėmis apipintą laišką, kuriame žada pasidalinti palikimu ar kokiu įspūdingu loterijos prizu.

Užkibę ant tokio kabliuko žmonės pirmiausia už tarpininkavimą susimoka paslaugiam nepažįstamajam. Bet šis tuomet dingsta kaip į vandenį – ir tiek iš to žadėto palikimo ar loterijos prizo.

Kol teisėsaugininkai bejėgiškai skėsčioja rankomis dėl esą sunkiai susekamų sukčių, darbo ėmėsi grupelė entuziastų. Jie patys medžioja interneto sukčius.

Tiesa, kol kas interneto sukčių ir su jais kovojančių entuziastų jėgos nėra lygios. Mat sukčiauti yra gerokai lengviau – tereikia išsiuntinėti elektroninius laiškus ir laukti, kol užkibs patikli auka.

„Laba diena. Nenustebkite gavęs šį laišką. Tikiuosi, kad mes bendradarbiausime ir išspręsime vieną subtilų klausimą.

Matote, ponas Smithas ir jo šeima žuvo katastrofoje ir paliko mūsų banke nemenką pinigų sumą, kuria aš norėčiau pasidalinti su jumis“, – tokiais saldžiais žodžiais dažniausiai pradedami sukčių laiškai.

Pirmieji tokie elektroniniai laiškai praėjusiame dešimtmetyje pradėjo keliauti iš Nigerijos. Tačiau, užčiuopę aukso gyslą, sukčiauti ėmė ir kitų, dažniausiai neturtingų, Afrikos valstybių gyventojai.

Prisistatę kokios nors egzotiškos valstybės banko darbuotoju ar net vadovu, jie laiško gavėjui pasiūlo pasidalinti mažiausiai milijonu dolerių. Pasiūlymu susidomėjęs asmuo esą gautų 10-30 proc. šios sumos.

„Visa gudrybė ta, kad sukčiai paprašo jūsų asmeninių duomenų, pavyzdžiui, banko sąskaitos numerio. Tuomet už žadamos sumos pervedimą į jūsų sąskaitą jie paprašo išgalvotų mokesčių“, – aiškino JAV federalinio tyrimų biuro kibernetinių tyrimų skyriaus direktoriaus pavaduotojas Louisas M.Reigelis.

Taip iš patiklaus žmogaus išviliojama nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių JAV dolerių. O organizuotos sukčių grupės sugeba išvilioti ir šimtatūkstantines sumas.

Tikslios tokių nusikaltimų statistikos nėra. Vis dėlto manoma, kad talentingas sukčius, jeigu jo niekas nesuseka, per metus sugeba tokiu būdu apvogti keliolika žmonių.

Protingi ne visi apgavikai

Vis dėlto ne visi interneto sukčiai pasižymi aukštu intelektu. Kai kurie jų pernelyg lengvai patiki savo išmone ir neįvertina pasirinktų aukų. Būtent tokius aferistus ir medžioja grupelė entuziastų.

Iškeikti ar apmauti sukčius gali bandyti kiekvienas, tačiau jau įgudusius tai daryti asmenis suvienijo internetinė bendruomenė „419 Eater“. Save jie vadina „valgytojais“.

„Kovokite su tais aferistais, nepasiduokite jų suktybėms. Kova su jais gali būti smagi – juk jie nėra protingesni už jus“, – skelbia šios bendruomenės šūkis.

Beveik visi bendruomenės „419 Eater“ nariai dėl savo saugumo nesiryžta skelbti tikrųjų vardų.

„Dėl savo veiklos aš nuolat gaunu grasinimų mirtimi. Nesijaudinu, priešingai – man tai yra pats geriausiais įvertinimas“, – tvirtina slapyvardžiu C prisistatantis kovotojas su sukčiais.

„Tokių aferų aukos dažnai yra naivūs žmonės, patikėję lengvais pinigais.

Bet dažnai tokie pat yra ir sukčiai, manantys, kad kiekviena jų auka yra eilinis idiotas“, – aiškino C.

Pasak sukčių „valgytojo“, šiuos tereikia įtikinti, kad auka yra pažeidžiama, ir kuo ilgiau juos vedžioti už nosies.

„Sukčiai išsiduoda mandagiomis frazėmis savo laiškuose, juose dažnai būna begalė klaidų. Atsakykite jiems tuo pačiu, parodykite tariamą susidomėjimą. Tuomet ne jūs, bet sukčiai taps aukomis“, – pataria C.

Kovotojų su interneto sukčiais teigimu, šiame savotiškame katės ir pelės žaidime galima patirti smagių įspūdžių ir užkirsti kelią naujiems nusikaltimams.

„Susirašinėkite su sukčiais. Kuo ilgiau tai darysite, tuo labiau švaistysite jų laiką ir taip juos nervinsite“, – pataria sukčių medžiotojas slapyvardžiu AHS.

Taip esą jūs padėsite galimoms sukčių aukoms. Mat aferistai švaistys laiką neturėdami kada vilioti pinigus iš kito patiklaus žmogaus.

„Iš pradžių maniau, kad bus tiesiog smagu pasityčioti iš nevykėlių sukčių. Bet vėliau supratau, kad savo veikla padedu ardyti jų tinklą“, – sakė AHS.

Bendruomenė „419 Eater“ didžiuojasi, kad su jos pagalba teisėsaugos pareigūnai per pastaruosius keletą metų sulaikė ne vieną sukčių.

Bendruomenės nariai leipdami iš juoko pasakoja, kaip mausto interneto sukčius.

„Vedžiojame juos už nosies ir priverčiame padaryti įvairiausių dalykų.

Pavyzdžiui, kad įsitikintume, jog sukčių galima skaudžiai apgauti, mandagiai paprašome jo atlikti kokią nors užduotį“, – veiklos paslaptimis dalijosi vienas „valgytojas“.

„Mielai pasakysiu jums savo sąskaitos numerį, tik norėčiau įsitikinti, kad esate tas, kuo prisistatote. Atsiųskite savo paso kopiją“, – taip sukčius suvilioja „419 Eater“ nariai.

Nieko neįtardami apgavikai taip pat imasi gudrybių, bet itin nevykusių: jie atsiunčia padirbto paso kopiją, kuri, pasak „valgytojų“, atrodo lyg nupiešta aklo žiurkėno.

Linksmiausia būna, kai sukčiai prastai moka angliškai.

„Paprašome sukčiaus nusifotografuoti su popieriaus lapu, kuriame būna užrašyta, kad jis yra kvailys. Nepatikėsite – jie taip ir padaro“, – juokėsi AHS.

Vėliau tokios nuotraukos dedamos į bendruomenės „419 Eater“ tinklalapyje esančią „Nigerijos suktybių“ šlovės galeriją.

O vienas sukčius, prisistatęs prodiuseriu iš Burkina Faso, netgi nufilmavo trumpą vaidybinį epizodą. Scenarijų jam parašė „valgytojai“, remdamiesi garsios britų komikų grupės „Monty Python“ epizodu apie kanarėlę.

Už nevykusiai nufilmuotą epizodą apsimetėlis prodiuseris užsiprašė milijono dolerių (2,4 mln. litų), nors prieš tai tariamai aukai pats siūlė solidų neva mirštančio kolegos palikimą.

Suprantama, jokių pinigų sukčiai negavo, o „419 Eater“ bendruomenė leipo juokais iš aferistų bandymo bet kokia kaina išvilioti pinigų.

Kitu atveju interneto sukčiui iš Nigerijos „valgytojai“ pasiūlė iš Afrikos atvykti į Europą. Čia jis esą turėjo atsiimti pažadėtą mokestį už pinigų pervedimą.

„Sakiau, kad perduosiu jam pinigus viename Londono oro uoste. Liepiau pasirodyti su dideliu juodu krepšiu, kurį jis turėtų laikyti prispaudęs prie krūtinės“, – pasakojo Craigu prisistatęs „valgytojas“.

Tokį reikalavimą sukčius įvykdė. Bet iš Nigerijos už savo pinigus į Londoną atvykusio aferisto niekas nepasitiko.

Maža to, kelias valandas oro uoste pasisukiojęs įtartinai atrodantis atvykėlis atkreipė saugumo pareigūnų dėmesį.

Po kelias valandas trukusios apklausos iš pykčio paraudęs sukčius turėjo skristi atgal į Nigeriją. Finansiniai nuostoliai, regis, akivaizdūs.

Bendruomenės „419 Eater“ nariai pabrėžia, kad maustyti „Nigerijos sukčius“ gali kiekvienas.

„Svarbu būti kantriam, mat bendravimas su sukčiumi kartais trunka pusę metų ar net daugiau. Viską atperka rezultatas: supratęs, kad yra maustomas, apgavikas geriausiu atveju pasiųs jus po velnių“, – dalijosi patirtimi C.

Vis dėlto yra pasitaikę atvejų, kai keršydami interneto sukčiai ėmė siųsti ne tik grasinimus susidoroti su „valgytojais“, bet ir interneto virusus.

„Bet dažniausiai tai yra nevykę mėginimai atkeršyti. Su interneto saugumu bent kiek susipažinęs asmuo virusus be vargo įveiks antivirusinėmis programomis“, – sakė vienas „valgytojas“.

* * *

Maustyti sukčius gali būti pavojinga

Nors bendruomenės „419 Eater“ nariai tvirtina, kad be baimės žiūri į kerštaujančių sukčių kartais siunčiamus grasinimus, jie negali pamiršti vienos mįslingos istorijos.

* Viskas prasidėjo 2007 metais, kai amerikietis Jeffas nusprendė interneto aukcione „eBay“ parduoti savo nešiojamąjį kompiuterį. Jeffas manė naują kompiuterį parduosiantis už maždaug 2100 dolerių (dabartiniu kursu – maždaug 5100 litų). Po kelių dienų atsirado pirkėjas iš Londono.

* Tačiau Jeffui įtarimų sukėlė tariamo pirkėjo laiškas, kuriame jis pažadėjo sumokėti už kompiuterį tuomet, kai šis bus pristatytas nurodytu adresu.

* Dar daugiau abejonių kilo, kai pirkėjas panoro naudotis neaiškios, kaip vėliau paaiškėjo, net neegzistuojančios, siuntinių agentūros paslaugomis.

* Iš pradžių Jeffas norėjo tiesiog pasiųsti tokį pirkėją po velnių, bet grupelės „419 Eater“ nariai pasiūlė apgavystę. Tad sukčiui buvo pažadėta atsiųsti kompiuterį, jei jis sumokės persiuntimo ir kitus mokesčius.

* Sukčius kaipmat sutiko su tokiomis sąlygomis. O Jeffas pasitelkė fantaziją ir iš dokumentų aplanko bei senos klaviatūros mygtukų sumeistravo „kompiuterį“ (nuotr.). Siuntinys buvo įpakuotas į kompiuterio dėžę, kad sukčius kuo ilgiau nesuprastų esąs apgautas.

* Per net kelis mėnesius trukusį susirašinėjimą Jeffas ne tik sužinojo aferisto adresą (šis dirbo vienoje Londono interneto kavinėje), bet ir įtikino sumokėti papildomus mokesčius, kurie taikomi siuntinio gabenimui iš JAV.

* Taigi pats Jeffas už „kompiuterio“ siuntimą nesumokėjo nė cento. O sukčius siuntinį iš Didžiosios Britanijos pašto tarnybos atsiėmė suplojęs 550 JAV dolerių (apie 1330 litų).

* Šią istoriją atidžiai sekė „valgytojai“. Apsimetę klientais jie sukčių stebėjo ir interneto kavinėje, kurioje jis dirbo.

* Supratęs, kad yra apgautas, sukčius įtūžo ir Jeffui atsiuntė elektroninį laišką su kompiuteriniu virusu.

* Tuo istorija nesibaigė – nuo to laiko sukčius medžiojanti internautų bendruomenė nieko nebegirdėjo apie Jeffą. Jis neatsakė į laiškus, jo sukurtos interneto svetainės buvo nepasiekiamos.

* Baiminamasi, kad sukčius galėjo atkeršyti Jeffui, su juo susidorodamas fiziškai.

* * *

* Apgavystės būdas, vadinamas „Nigerijos suktybėmis“, Nigerijoje išpopuliarėjo praėjusiame dešimtmetyje.

* Kartais jis dar vadinamas „419 suktybėmis“. Iš čia kilęs ir tokius sukčius maustančios entuziastų grupės „419 Eater“ (angl. eater – valgytojas) pavadinimas.

* Skaičius 419 reiškia straipsnį Nigerijos baudžiamajame kodekse, kuris apibrėžia tokį nusikaltimo būdą, kai sukčiaujama mėginant neteisėtais būdais iš kito asmens išvilioti pinigus.

* Tokie sukčiai visuomet veikia pagal tą pačią schemą: asmuo gauna laišką iš užsienio, kuriame banko ar kokios nors šeimos atstovu prisistatantis sukčius siūlo pasidalinti didelę sumą pinigų.

* Iš aukos paprašoma asmens duomenų, pavyzdžiui, banko sąskaitos numerio, ir pasiūloma susimokėti pinigų pervedimo, tarpininkavimo ar kitus neegzistuojančius mokesčius. Gavę reikalaujamą sumą, sukčiai tiesiog dingsta.