Internetas: ir mylimas, ir nekenčiamas

Dažnai girdime kolegių skundus, kad jų vyrai ir vaikai serga. Diagnozė – internetas. Vakarai, pražuvę virtualioje erdvėje. Šeima ar namų darbai gali palaukti. Internetas – ne. Jis veikia kaip magnetas. Juk skaipe „kabo“ keliasdešimt draugų. Siuntiesi filmą, kurį maga peržiūrėti tuojau pat. Kažkuriame socialiniame tinkle vyksta įnirtingos diskusijos. Tiesioginėse sporto rungtynių transliacijose verda nuožmi kova dėl pergalės, o „internetinis žaidimų priešas“ jau perkopė šeštąjį lygį, kai pats esi tik trečiajame.

Gyvenimas kunkuliuoja. Bėda ta, kad pernelyg dažnai kibernetinis pasaulis užgožia realųjį: suėda didžiąją dalį laiko, gundo įvairiais pasiūlymais ir, šiukštu, neatrodo pavojingas ar nesaugus. O kaip yra iš tikrųjų?

Internetas mums leidžia jaustis ir būti, kuo norime: galime patobulinti savo nosį, akių spalvą, ūgį ar parašyti, kiek daug šalių esame aplankę, o dabar gyvename triukšmingame Los Andžele, nors iš tikrųjų kiurksome užpustytame Zapyškio kaime.

Esame kūrėjai. Tačiau fantazuodami pamirštame, kad prie kito kompiuterio ekrano irgi gali sėdėti lygiai toks pat kūrėjas.

Slidu. Interneto galimybės taip įtraukia, kad net nepajuntame, kaip imame patys sau kasti duobę. Vargu ar susimąstome, jog, regis, nekalti kadrai iš pašėlusiai linksmo vakarėlio ateityje gali tapti kliūtimi ieškant darbo. Juk dažnas darbdavys, prieš pasakydamas „taip“, pašniukštinės po internetą ir aptiks jūsų grožybes. Tačiau tai ne pati didžiausia jums galinti nutikti blogybė.

Internete slypi kur kas daugiau pavojų – ypač vaikams. Virtualioje erdvėje knibžda ne tik maloniai bendrauti nusiteikę žmonės, joje gausu ir apsimetėlių, sukčių, netgi seksualinių išnaudotojų. Internetas – ne tik draugas, bet ir priešas. Būtent apie tai Tarptautinės saugesnio interneto dienos proga savo gyventojams primena daugiau nei pusšimtis pasaulio valstybių. Primena ir Lietuva.

Su Saugesnio interneto projektu Lietuvoje jau antrus metus dirbanti Švietimo informacinių technologijų centro (ITC) darbuotoja Aurelija Michailovaitė kuruojamą programą apibūdina kaip prevencinę, siekiant apsaugoti interneto vartotojus nuo jiems gresiančių pavojų. „Projektas daugiausia orientuotas į vaikus ir paauglius, nes būtent jie yra silpniausia socialinė grupė, lengviausiai įtraukiama į grėsmingą internetinį pasaulį“, – mintimis dalijosi A.Michailovaitė.

Lygindama šių ir praėjusių metų Saugesnio interneto dienos renginius, A.Michailovaitė džiaugėsi gausesne renginių įvairove ir ypač žmonių aktyvumu: „Judame kryptingai, teisinga linkme: vis daugiau žmonių susidomi mūsų programa. Vadinasi, saugaus interneto problema tampa aktualesnė ir kasdien paliečia vis daugiau žmonių“. 

Saugesnio interneto programa siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į virtualios erdvės įtaką vaikams ir paaugliams. Taip pat priminti, kad įvairūs pavojai ir grėsmės tyko ne tik realiame pasaulyje, bet ir interneto platybėse.

„Įsivaizduokite: tėvai nuolat moko vaikus nesikalbėti su nepažįstamaisiais, niekam neduoti savo telefono numerio ir nepasakoti, kur gyvena. Lygiai tokios pat taisyklės galioja ir kibernetinėje erdvėje, tik dažnai vaikai jas užmiršta, o ir patys suaugusieji ne visada prisimena. Saugesnio interneto diena tam ir skirta, kad primintume žmonėms, kaip apsaugoti savo vaikus, kaip jiems paaiškinti, kokios grėsmės tyko internete“, – pasakojo Akvilė Grinevičienė, ITC darbuotoja, kuruojanti Saugesnio interneto projektą.

Vienas iš pagrindinių Saugesnio interneto dienos renginių – konferencija Seime. Joje, be diskusijų ir viktorinų, bus pristatytas naujas dokumentinis filmas „Tinklas“, pasakojantis apie priklausomybę nuo kompiuterio, kompiuterinių žaidimų, interneto ar socialinių tinklalapių. Be to, jame kalbama ir apie seksualinį vaikų išnaudojimą bei priekabiavimą.

Šį filmą galės nemokamai parsisiųsti ir pasižiūrėti kiekvienas norintis. „Po kelių savaičių nuo premjeros Seime siūlau jo pasiieškoti... internete“, – nusišypsojo A.Grinevičienė ir priminė apie jau dvejus metus veikiančią „Karštąją liniją“, kuria kiekvienas gali anonimiškai pranešti apie pastebėtą neteisėtą ar žalingą informaciją internete adresu https://www.draugiskasinternetas.lt/lt/misc/report_form.

Ar galima internetą pavadinti baubu, „Londono žinios“ pasiteiravo ir „Digitouch“ interneto rinkodaros agentūros kūrybos vadovo bei vieno seniausių Lietuvoje interneto dienoraščių kriause.com autoriaus Ramūno Žilionio.

„Internetas yra baubas tiems, kurie juo nesinaudoja. Ir labai džiugu, kad jau kelerius metus vis daugiau pagyvenusių žmonių atranda interneto galimybes. Taip pat vis daugiau žmonių, nutolusių nuo didžiųjų miestų, naudoja internetą, kaip bendravimo ar prekių įsigijimo priemonę. Tyrimų duomenimis, apie 70 proc. visų interneto vartotojų juo naudojasi kiekvieną dieną“, – kalbėjo vyriškis.

R.Žilionis 10 metų stebėjo, kaip iš mažų vaikų užaugo pagrindinė Lietuvos interneto auditorija. Paklaustas, kokios vis dėlto yra 10-ies metų tyrinėjimų išvados, pašnekovas buvo konkretus: „Internetas Lietuvoje pasirodė beveik sykiu su nepriklausomybe. Kaip ir realiame gyvenime, taip ir internete, žmonės buvo „apakinti“ neribotų galimybių. Išradingesni jame mirkdavo per naktis ir susikūrė svetaines, kurios šiandien yra verslai su penkiais nuliais. Kiti išnaudojo internetą kelionėms ir mokslams bei pažintims. Deja, vienos esminės pamokos ši karta neišmoko. Ji per daug pasitiki internetu. Retas kuris susimąsto, kad nežinomo žmogaus dienoraštyje parašyta informacija nebūtinai yra teisinga“.

Į klausimą, kaip tėvams apsaugoti savo atžalas nuo priklausomybės gyventi virtualiai, R.Žilionis atsakė nedaugiažodžiaudamas.

„Vaikams tėvai turėtų būti gidai žengiant pirmuosius žingsnius virtualioje erdvėje. O besiskundžiantys, kad dėl interneto vaikai pamiršo tėvus, yra patys kalti. Internetas gali būti gera saviugdos priemonė, tačiau tėvai neturėtų uždaryti vaiko kambario durų, kai šis sėda prie kompiuterio“, – įsitikinęs R.Žilionis.

Projektų vadove reklamos agentūroje OMD dirbanti Vaiva Juršienė prisiminė aštuonmečio sūnaus užgaidą Kalėdų proga gauti nors kelių mėnesių narystę populiariame internetiniame žaidime. Tik po ilgų pokalbių ir derybų pavyko numalšinti sūnaus įkarštį.

„Tikrai žinojau, kad narystės nepirksime. Nemačiau reikalo pinigus išmesti į balą, nors suma ir nedidelė, maždaug 6 JAV doleriai per mėnesį (apie 15 litų), bet per pusmetį susidarytų visi 90 litų“, – garsiai skaičiavo pašnekovė. Po sekundėlės moteris atskleidė, ką po eglute rado jos sūnus: „Padovanojau enciklopediją. Manau, tai kur kas naudingiau ir praktiškiau“.

Matydami, kad užuot skyręs daugiau dėmesio mokslams, sūnus kiaurus vakarus prakiurkso interneto platybėse, V.Juršienė su vyru ėmėsi drastiškų priemonių. „Sūnui uždraudėme sėdėti prie kompiuterio, kol esame ne namuose. Įvestas saugos kodas kol kas per didelė mįslė aštuonmečiui berniukui“, – šyptelėjo moteris ir lengviau atsiduso – problema bent kuriam laikui išspręsta.

Priklausomybė nuo interneto – palyginti naujas reiškinys, pats terminas pirmą kartą paminėtas 1996 m. Labai dažnai net sunku pasakyti, kas būna pirmiau: ar priklausomybė nuo interneto sukelia įvairių kitų problemų, ar kitos, tarkime, psichologinės problemos (depresija, nepasitikėjimas savimi, dėmesio stoka) padidina neproduktyvų ir žalingą buvimą tinkle. Bent retsykiais užduokite keletą klausimų sau: koks jūsų virtualaus ir realaus gyvenimo santykis, kuri dalis teikia daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo. Jei realusis gyvenimas neišsiveržia į priekį, laikas susimąstyti ir kažką keisti.

Dirbu mokykloje, kur interneto vartojimo klausimais tenka bendrauti su vaikų tėvais.

Tikrinkite svetaines, kuriose lankosi jūsų vaikas. Interneto naršyklės parankinėje yra skiltis „History“, kur galima sužinoti, kokie puslapiai buvo atversti. Tapkite kompiuterių žinovu. Pasitelkite filtrus, kurie užblokuoja nepriimtinus žodžius ir vaizdus. Skatinkite vaiką naudotis tokiomis naršyklėmis kaip „Google“, kurios vykdo atranką.

Būkite griežti, bet nekaltinkite. Vaikai smalsūs ir niekuo dėti, kad šiandien tiek daug informacijos.

Jei vaikas neįstengia atsiplėšti nuo kompiuterio, maldauja ar reikalauja galimybės praleisti prie jo vis daugiau laiko, atsiriboja nuo šeimos ir draugų, apleidžia mokslus, neišsimiega, praranda domėjimąsi žmonėmis bei tikrais, ne virtualiais užsiėmimais, pagalvokite, ar nevertėtų pagalbos kreiptis į specialistus.

Internete mažamečių tyko priekabiautojai

Seksualinio išnaudojimo skandalai vilnija per visą pasaulį. Ar susimąstome, kad taikiniu gali tapti kiekvienas internetu besinaudojantis vaikas ar paauglys? Pasak psichologų, seksualinių išnaudotojų akiratyje dažniausiai atsiranda 6–11 metų vaikai. Jie jau būna išaugę iš darželinukų amžiaus, todėl tėvų laikomi savarankiškesniais. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad pusė penktų ir šeštų klasių moksleivių internete yra sulaukę seksualinių pasiūlymų ir netgi buvo susitikę su virtualiais priekabiautojais.

Tėvai turėtų labai operatyviai reaguoti į vaiko liūdesį ar staigiai pasikeitusį būdą.

Prevenciškai vaikams reikėtų aiškinti, kad vaiko kūnas priklauso tik jam pačiam, niekas negali į jį kėsintis ar iš jo tyčiotis. Kol kas Lietuvoje nėra pedofilų registro, tačiau kiekvienas pilietiškai nusiteikęs internautas gali tapti „detektyvu“ ir užfiksuotą netinkamą informaciją perduoti policijos pareigūnams.

Prisiminus liūdnąją statistiką, kad per dieną vaikui Lietuvoje skiriamos tik 7 minutės laiko, paprasčiau suprasti, kodėl vaikai gana pakankamai pasiduoda svetimų žmonių siūlymams virtualų bendravimą perkelti į realybę.

Saugesnis internetas – tai programa, skirta atkreipti visuomenės dėmesį į nelegalią ir žalingą informaciją internete, susijusią su pornografija, pedofilija, rasizmu, ksenofobija. Pirmą kartą Europoje Saugesnio interneto diena paminėta 2004 m., Lietuvoje – 2006 m. vasario 7 d., o 2007 m. ši diena buvo paminėta 43 pasaulio šalyse.

Šiemet Saugesnio interneto diena bus minima jau daugiau nei 60 pasaulio šalių.

Statistikos departamento 2009 m. pirmojo ketvirčio duomenimis, Lietuvoje 54,7 proc. namų ūkių turi interneto prieigą namuose. Aktyviausia interneto, kaip ir bet kurių naujų technologijų, naudotojų grupė – vaikai ir paaugliai. 12–15 metų amžiaus paauglių apklausa parodė, kad 2009 m. pirmąjį ketvirtį asmeniniu kompiuteriu naudojosi 100 proc. šio amžiaus asmenų, internetu – 98 proc.