Vienas didžiausių šiuolaikinio pasaulio pokyčių siejamas su elektroninės erdvės radimusi. Tai palietė bei labai stipriai pakeitė visų mūsų gyvenimus. Tačiau tikint, kad internetas esąs visagalis, iki galo nesuvokiamos šios naujovės ribos žmogaus egzistencijai ir bendravimui. Pasidavęs savo kūrinio įtakai žmogus nesunkiai apsikvailina, o galiausiai turi atsakyti į klausimą, kas yra pasaulis ir jo paties gyvenimas.
Internetas pasiekė net kaimą. Tai skelbia siužetai apie Bratkas „Dviračio žyniose“. Jie abu drauge atrado internetą, diskutuoja apie jo teikiamas galimybes, o kiekviena diena jiems yra naujas atradimas. Tiesa, kyla įtarimas, kad šie siužetai tėra kurios nors institucijos „pijaras“. Tačiau vis tiek sunku nuginčyti, kad internetas šiandien – neatskiriama daugelio žmonių darbo ir laisvalaikio dalis. Nesunku patikėti, kad jis yra šaltinis visko, ko mums galėtų prireikti gyvenime. Net jei ko nerandame šiandien, tai tikrai rasime rytoj. Jei tau liūdna, tai tikrai surasi, kas galėtų prablaškyti nuotaiką: įvairiausių filmų, nuotraukų, situacijų. Gali ir pats pagaminti kokį filmuką apie save, savo artimą ar tolimą, draugą ar priešą ir paleisti jį interneto begalybėn. Gali neabejoti, kad tikrai būsi kieno nors atrastas, kaip kokia nauja sala mažai ištirtam vandenyne. Jei jautiesi vienišas, gali jungtis į įvairiausius tinklus, pokalbių svetaines, kur tikrai kas nors panorės bendrauti ir išklausys.
Interneto visagalybė būtų neabejotina, jei ne faktas, kad jis yra sukurtas žmonių ir žmonės jį valdo, net jei atrodytų, kad jis gyvena savarankiškai. Visais laikais žmonės klausė, kas yra tikrovė, kas yra tikras gyvenimas ir ar mano gyvenimas, kurį gyvenu, nėra kažkieno man primestas gyvenimas. Jimo Carrey personažas filme Trumeno šou vaikystę ir jaunystę praleidžia įsitikinęs, kad gyvena savo gyvenimą. Iš tikrųjų jis tėra meniškos manipuliacijos objektas. Jo gyvenimas – tarsi daiktas kitų pramogai ir laisvalaikiui.
Netikrumą dėl savo gyvenimo tikrumo šiuolaikiniam žmogui išties sustiprina elektroninių tikrovių plėtimasis. Interneto tikrovė yra maksimaliai manipuliacinė. Ji teikia mums įvaizdžius ir kuria personažus, kurių įtaigai atsispirti labai sunku. Juolab kad ištisi mokslai tiria, kaip šią įtaigą sustiprinti. O ir patiems žmonėms daug patrauklesnis yra pasaulis, kuriame nereikia nuolat pasirinkti ir kuriame generuojamas gyvenimo lengvumas.
Patį polinkį persiimti žmonių sukurtais įvaizdžiais ir tikrovėmis aprašė jau Servantesas, sukurdamas kvailio Don Kichoto personažą, kuris išprotėjo persiskaitęs riterių romanų. Susidūręs su dideliais daiktais – malūnais, jis nė neabejoja, kad tai milžinai, nes romanuose būtent veikia jie. Jau šių laikų filme Perskaityk ir sudegink broliai Coenai vaizduoja grupelę iš pirmo žvilgsnio normalių žmonių. Tačiau jiems protas pasimaišęs dėl matytų veiksmo ir šnipinėjimo filmų, kuriuose superherojai suranda, perka ir parduoda slaptą informaciją. Tad radę kompaktinį diską su informacija apie kitas šalis, jie nė akimirkai nesuabejoja, kad tai vertinga informacija. Jie tuoj pat įsijaučia į superherojų vaidmenį, o pasekmės – tragiškos jiems patiems ir aplinkiniams.
Televizija dar ir šiandien žmones gali paskatinti keisčiausiems žygiams ir gyvenimo pokyčiams. Ji labai artima knygų pasauliui. Televizijoje taip pat pasakojamos akivaizdžiai išgalvotos istorijos. Visi supranta, kad sentimentalūs ar veiksmo serialai tėra geresnės ar blogesnės „muilo operos“. Kai jos įtraukia, tai kaskart apgauna, nes prikausto dėmesį ir sukelia rūpestį dėl herojų bei juos ištinkančių negandų ar džiaugsmų. Tokie serialai kaip Daktaras Hausas dėl sarkazmo ir ypatingų žmonių santykių gali įtraukti net tuos, kurie skeptiški visų serialų atžvilgiu. Tačiau jei pradėtume elgtis kaip šių serialų herojai, daugeliu atvejų taptume pajuokos objektais ar net sukeltume tragiškų pasekmių. Pavyzdžiui, jei kuris gydytojas su savo pacientais pradėtų elgtis taip kaip daktaras Hausas.
Televizijos serialai ir populiarūs veiksmo ar jausmų filmai nėra moraliniai kodai, nurodantys, kaip reikėtų elgtis. Tai yra sklandžios istorijos su tiesos paieškomis ir gerųjų triumfu. Televizija pasakoja istorijas ne vien serialuose, bet ir žiniose bei diskusijų laidose. Jose, kaip ir filmuose, žiūrovui smagu stebėti, kaip kiti priima sprendimus, prisiima atsakomybę, pasiekia pergales ar patiria nesėkmes. Gyvenimas „anapus ekrano“ žiūrovui yra labai patogus, nes jis gali įsijausti į sprendimus ir įvykius, kurie jam atrodo geri, kaip į savo ir atsiriboti nuo tų, kurie jam nepriimtini.
Juo daugiau neigiamų ir akivaizdžiai blogų veikėjų kuriamų žinių, juo paprasčiau atsiriboti ir nepriimti tikrovės, apie kurią pranešama, kaip savхs. Matydamas vien neigiamai vaizduojamus politikos veikėjus, susidarysi tvirtą nuomonę, kad politinė tikrovė, apie kurią pranešama, neturi nieko bendra su tavo gyvenimu, ir būsi apkvailintas.
Taigi tradicinėse komunikacijos priemonėse irgi glūdi didelės galimybės kvailinti ir apsikvailinti. Tačiau tokios galimybės daug platesnės ir gilesnės interneto atveju. Neabejotinai atverdamas labai daug naujų komunikacijos formų ir taip palengvindamas patį žmonių bendravimą, jis drauge suteikia pagrindą iliuzijoms, kurios lieka nesuvaldytos bei nesuprastos, todėl mus traukia pasinerti stačia galva.
Antai pokalbių svetainėse žmonės, dažniausiai jauni, prisiima tam tikrus vaidmenis, mėgindami nuspėti anapus ekrano ir klaviatūros esantį personažą, kuris taip pat neabejotinai vaidina kokį nors vaidmenį. Kitas vaidmuo nereiškia, kad imituojama kita asmenybė. Siekdamas užmegzti pažintį vaikinas stengsis pateikti save kaip šaunų ir įdomų pagal savo įsivaizdavimą, kas yra šaunus ir įdomus vaikinas. Klaidinančios ar netikslios informacijos, kuri kuriama čia ir dabar bei perteikiama, internete knibždėte knibžda. Nesuprantama, kaip mąstantys žmonės gali taip lengvai pasitikėti interneto informaciniais privalumais, kalbant apie žmogaus gyvenimą.
Internetas, elektroniniai laiškai ir mobilusis telefonas sunaikino ranka rašomų ir paštu siunčiamų laiškų fenomeną. Asmeniškai adresuoti ir skirti laiškai šiandien jau yra tapę visiška marginalija. Rašyti laišką ranka reiškia skirti daug laiko tekstui, žmogui, į kurį kreipiesi, bei sau pačiam. Klasikiniais laikais parašyti laiškai liudija, kaip juos rašantis žmogus stengėsi tiksliai apibrėžti asmeninį santykį su tuo, kam jie yra skirti. Laiškas, kurį rašai vienam draugui ar giminaičiui, niekaip negalėtų būti persiųstas ir kitam, vien pakeitus adresato vardą. Toks nederėjimas būtų iš karto pastebėtas ir demaskuotas. Šiandien internetiniai laiškai yra visai kitokie, susiję su saviraiška, bet juose beveik nesama asmeninio santykio. Kalbėdamas apie šiuolaikinį socialumą Jeanas Francois Lyotard‘as nurodo, kad žmogus atsiduria vadinamuosiuose komunikaciniuose mazguose, kuriuos pasiekia informacija ir per kuriuos ji stimuliuojama. Tokioje komunikacijoje lieka labai mažai žmogaus savasties, o pačiai bendravimo sistemai palaikyti būtina, kad jis atliktų kalbinius „ėjimus“. Internetas generuoja tokį bendravimą, kuriame nereikia suprasti savęs ar kito. Šiam bendravimui pakanka greitai reaguoti į kito reakciją, o dalyvauji ar „gyveni“ tuomet, kai reaguojama į tavo reakcijas ar provokacijas.
Visos susisiekimą palengvinančios priemonės naikina tiesioginį asmeniškumą. Asmeninis santykis reikalauja laiko ir jėgų, ieškant kaip užmegzti autentišką santykį su kitu žmogumi, kurį galėtum vadinti draugu ar bičiuliu. Interneto suartinami „draugai“ yra stereotipiniai ar standartiniai bendrautojai, besilaikantys panašių elgesio bei kalbos šablonų. Šiuolaikinis bendravimas, išlaikydamas keitimosi žiniomis bei žinutėmis tempą, negali nugrimzti giliau nei paviršius. Jei tai kam nors įvyktų, tai paviršius susidrumstų. Nesugebantys „pagauti“ bendros tendencijos neišvengiamai bus išmesti iš internetinės bendruomenės. Arba bus laikomi kvailiais, nes bet kokių asmeniškų ir autentiškų santykių mezgimas internete gali baigtis greitu apsikvailinimu.
Neretai vien internete bendraujantys žmonės nusprendžia susitikti tikrovėje. Susitikimas tarsi turėtų tapti idealių santykių pradžia, tačiau dažniausiai taip nenutinka, nes tikrovėje dažnai jau pats pamatymas vienas kito užkerta kelią bendravimui. Susitikus kito žmogaus asmeniškumas dažniausiai tampa pernelyg stiprus, kad galėtum išlaikyti internetinėje tikrovėje susiklosčiusį šablonišką bendravimą ar susikurtą savo paties įvaizdį. Akistata tikrovėje neišvengiamai pareikalauja iš žmogaus asmeninių ir autentiškų klausimų bei atsakymų. Tai, kad ir internete pradėję bendrauti žmonės gali tapti draugais tikrovėje, terodo, kad interneto erdvėje dar yra asmeniškumo likučių. Tai veikiausiai susiję ne tiek su interneto prigimtimi, kiek su kartų skirtumu. Į interneto erdvę patekę žmonės, kurie gyvenime yra rašę vieni kitiems normalių laiškų, savo asmeniškumo patirtį atsineša ir į erdvę, kuriai ji nėra būtina. Tokie žmonės vis dar viena koja gyvena tikrovėje, kuri nėra internetinė.
Kol kas nepavyko susidurti su knyga ar kino filmu, pasakojančiu istoriją žmogaus, kuris visą savo gyvenimą paniręs elektroninėje tikrovėje dėl kokių nors aplinkybių būtų priverstas praverti savo kambario duris ir įžengti į kitokių santykių pasaulį, susitikti su šiuolaikinio pasaulio „sodiečiais“, kuriems elektroninė komunikacija nėra gyvenimo centras. Galvotas scenarijų rašytojas tokią istoriją galėtų paversti tragikomedija, nors iš tiesų pačiam veikėjui, gyvenančiam ant nederančių pasaulių ribos, toks nuotykis reikštų gryną tragediją ir asmenybės griūtį.
Didžiausia pamoka stebint stiprų interneto ir elektroninės erdvės veržimąsi į mūsų pasaulį bei gyvenimus, yra ta pati, kurios žmonės mokėsi tūkstantmečiais. Įtikėjęs savo sukurtų siužetų, erdvių bei pasaulių absoliutumu, žmogus stipriai apsikvailina. Įsijautęs į greitą komunikaciją, neaprėpiamą draugų būrį bei skaidrius ir aiškius santykius su kitais bei permatomą ir nuspėjamą savo paties gyvenimą, žmogus anksčiau ar vėliau atsiduria trapios egzistencijos ir vienišumo situacijoje. Ji užklumpa netikėtai ir nepasirengus. Žinoma, šiandien būtų keistoka siūlyti uždrausti internetą kaip silpnaprotystės stimuliatorių. Tačiau kiekviename žingsnyje į interneto „neaprėpiamybę“ būtina prisiminti Begalybę, kurios atžvilgiu internetas tėra populiarus nuotykių romanas laisvalaikiui.