Virtuali erdvė ir draugystė. Eksperimentas su „Facebook“

Koks jis? Nutariu atlikti eksperimentą ir savaitę pagyventi „Facebook“, sukūrusi virtualų savo gyvenimo scenarijų.

Populiarus šūkis skelbia, kad internetas – tai langas į pasaulį, tuomet „Facebook“ – tai durys į privatų gyvenimą. Interneto bendruomenės nariai gali susikurti savo profilį (asmens aprašą), įkelti nuotraukų, paveikslėlių, filmuotų vaizdų, nurodyti ryšius su draugais, pažįstamais ir t. t.

Neketinu viešinti savo gyvenimo, todėl svarstau, kuo gi tapti neriant į virtualų gyvenimą? Žinodama, kad vieną didžiausių socialinių atskirčių patiria mūsų šalies seneliai, nusprendžiu gerokai pasisendinti.

Susipažinkime. Aš – Jadvyga. Man – septyniasdešimt. Esu pensininkė iš Šalčininkų. Kadaise dirbau mokytoja. Vis dar esu ištekėjusi už savo vyro Petro. Esame ganėtinai turtingi – užgyvenome keturis sūnus. Mėgstu keliauti ir naršyti po internetą. Muzika? Žinoma, klausau klasikos. Knygos taip pat rinktinės – Paulo Coelho, Šekspyras. Po neilgų paieškų internete randu gražios senyvos moteriškės nuotrauką. Virtualioje erdvėje tai būsiu aš.

Panašiai atsiranda ir mano „vyras“, „vaikai“ bei „anūkai“. Susikuriu keletą albumų ir pavadinu „Įspūdžiai iš kelionės po Prancūziją“. Taigi „turiu“ šeimą, gražų gyvenimą, bet kol kas nė vieno draugo. Laikas ieškoti.

Dešinėje tinklalapio pusėje perskaitau: „Žmonės, kuriuos galbūt pažįsti“. Nepažįstu, bet vis tiek spusteliu ant nedidelių žmonių nuotraukų ir kviečiu draugauti.

Pirmiausia draugiškus ryšius stengiuosi užmegzti bent jau su keturiasdešimtmečiais ir vyresniais. Laimikis ne koks: per penkias valandas išsiuntusi kelis šimtus kvietimų teigiamo atsakymo sulaukiu tik iš vienuolikos žmonių.

„Draugauju“ su keliais muzikantais, vienu kitu regionų savivaldos politiku ir žmonėmis, su kuriais pirmą kartą susipažįstu matydama jų nuotraukas bei įrašus. Į mano klausimus visi jie atsakinėja vangiai, trumpai ir nenoriai. Kitą dieną nusprendžiu pakeisti savo taktiką. Prisiminusi, kad būtent paaugliai daugiausia laiko praleidžia internete, draugauti kviečiu juos. Šįkart sekasi geriau: per valandą susižvejoju penkiolika. Peržiūriu jų nuotraukas, perskaitau diskusijas.

Viena keturiolikmetė prisipažįsta, kad miršta iš liūdesio, nes ką tik išsiskyrė su draugu. Radusi jos parašytą retorinį „kas yra meilė?“ nusprendžiu padėti susivokti. „Sulaukusi septyniasdešimties, užauginusi keturis sūnus ir neišsiskyrusi“ jaučiuosi turinti pakankamai patirties. Mergina į diskusiją nesivelia, tik prisipažįsta, kad yra per jauna apie tai kalbėti. Kitą dieną pasidomiu jos likimu. Jis nekoks – įsimylėjo kitą.

Kitos savo paauglės „draugės“ puslapyje peržiūriu gražų muzikinį vaizdo klipą apie onkologinėmis ligomis sergančius žmones. Brūkšteliu jai žinutę: „Džiaugiuos, kad mūsų jaunimui vis dar skauda, kai skauda kitiems.“ „Pati žinau, neaiškink“, – atrašo ji. Ką gi, nusprendžiu aš, vyresniojo amžiaus žmonėms net virtualioje erdvėje jokios pagarbos.

Po trijų mano gyvenimo dienų „veidaknygėje“ susidraugauju tik su trisdešimt žmonių. Daug? Apžvelgiu kitus, draugaujančius su šešiais šimtais, ir jaučiu, kaip pradeda graužti lietuviškas pavydas. Per mažai.

Situaciją bandau pagerinti gerokai atjaunėdama. Atsidarau profilį ir iš savo virtualaus gyvenimo ištrinu vyrą, vaikus, tampu užsienyje studijuojančia aktore. Deja, draugų ne kaži kiek pagausėja. Iš nevilties skambinu pažįstamiems ir prašau paaiškinti, kuo esu nepatraukli.

„Viskas dėl to, kad tu nesi tikra, – sako Jonas, Vilniaus universitete studijuojantis filosofiją. – Daugelis į šį socialinį tinklą žvelgia kaip į realybę. Kadangi nesikeičia tapatybė, rašomi tikri vardai ir įvykiai, susidaro iliuzija, kad čia viskas tikra. Prie susikurto profilio prisijungia tikri, realiame gyvenime esantys draugai bei pažįstami. Su jais dalijamės kitų skelbiama informacija, ją tikriname. Jeigu neturi draugų realiame gyvenime, socialiniame tinkle jų vargu ar atsiras. Koks šios svetainės minusas? Virtualioje erdvėje galime pažinti tik tokią žmonių pusę, kurią jie parodo, neretai – pagražintą. Sudedame tik tokias nuotraukas, kurios patinka patiems, ir skelbiame, kad toks yra mūsų tikrasis gyvenimas. Taigi kai kuriuos, esančius „Facebook‘e“, žavi galimybė parodyti save ir įsibrauti į kitų privatų gyvenimą. Iš dalies taip nyksta privatumo ribos, bet užtat atsiranda daugiau „draugų“. Tačiau tai vargu ar padeda įveikti vienatvę: dėl informacinių technologijų kenčia žmogaus gebėjimas bendrauti, mažėja realių draugų ir jis dažniau pasijunta vienišas.“

Šiame virtualiame gyvenime nesu vienintelė netikra. Kiti mane pranoksta įžūlumu apsimesti žinomais žmonėmis. Dėl to „veidaknygėje“ galima išvysti keturias Rūtas Ščiogolevaites, tiek pat Marijaus Mikutavičiaus profilių, šešis Aistės Pilvelytės, net aštuoni pasiskolinusieji Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos vardą... Panašiai tiek yra ir pasivadinusiųjų satyriku Juozu Erlicku, prezidente Dalia Grybauskaite.

Nesusiradusi draugų, su kuriais galėčiau diskutuoti ir dalytis išgyvenimais, nusprendžiu bent jau pasižvalgyti, kaip žmonės gyvena.

Lietuviškame tinkle „Facebook“ iš viso užregistruota 1 855 profilių, prieinamų bet kuriam vartotojui. Tarp jų galima rasti mažų internetinių bendruomenių, į kurias susiburia tėčiai, mamos, gyvūnų mylėtojai, kulinarai, keliautojai. Štai „Tėčių klubas“ skirtas tėčiams, mylintiems savo mažąsias atžalas. Virtualioje erdvėje apie tris šimtus Lietuvos tėčių diskutuoja, kaip rasti kalbą su vaikais, kaip pripratinti juos miegoti savo lovoje, kur laikyti ginklus ir panašiais klausimais.

„Pavasarį pražysta gėlės ir moterys“ – skelbia profilis „Tarptautinė moters diena“, jungiantis 217 žmonių. Nariai dalijasi trumpais filmukais, įvairiais juokeliais, tiesa, labiau pašiepiančiais moterį, o ne ją išaukštinančiais. Šiek tiek daugiau, 224 nariai, buriasi į „Tarptautinę vyrų dieną“. Jame tik vienas kitas įrašas (natūralu, juk vyrai nekalba daug) ir viešas priminimas, kad ši diena švenčiama pirmąjį lapkričio šeštadienį. Suskaičiavusi kur kas daugiau, net 17, su Užgavėnėmis susijusių profilių, darau išvadą – kovo 8-ąją visas dėmesys bus skiriamas ne moterims, o tai vienintelei – Morei: aukštai, didžiulėmis mėlynomis akimis, įspūdinga krūtine, plačiomis lūpomis. Įdomu, kas šįkart inicijuos jos deginimą: šių idealų siekiančios jaunos merginos ir savivertės stokojančios moterys ar vyrai, išsigandę būtent taip išsipildžiusio savo moters idealo? O gal vis dėlto sukils feministės ir bent šiais metais niekas vargšės nedegins.

Vieną rytą randu žinutę: „Talentų nugalėtojas Mikas rastas negyvas miške“, tikriausiai jau apskriejusią nemažą dalį Lietuvos virtualių gyventojų. Skubu ją patikrinti didžiųjų dienraščių ir nacionalinio transliuotojo internetinėse svetainėse. Suprantu – melas.

„Tikrai nemiriau, einu į mokyklą ir džiaugiuos gyvenimu, – linksmai telefonu kalba Mikas, paklaustas, kaip reagavo į žinutę apie savo mirtį. – Kažkas turi labai prastą humoro jausmą. Manęs tokie dalykai visiškai neveikia. Tik mamą labiau. Net neįsivaizduoju, kodėl taip pasielgta. Tikriausiai siekiant kokios nors naudos. Esu girdėjęs, kad kai kurie, šiame tinkle sukūrę tam tikrą grupę, pritraukusią nemažą skaičių žmonių, parduoda ją, sulaukia reklaminių pasiūlymų ar kažkas panašaus. Man „Facebook‘as“ yra paprasčiausia internetinė svetainė. Nepraleidžiu joje daug laiko, tik pasitikrinu informaciją ir pabendrauju su žmonėmis, gyvenančiais užsienyje.“ Dar panaršiusi panašių melagingų žinučių aptinku daugiau. Pasipiktinu, kaip galima manipuliuoti žmonių patiklumu, skleisti ne tik klaidingą, bet ir pavojingą informaciją. Kartu apsidžiaugiu – žiniasklaidos, kurioje skelbiama informacija yra patikima, socialiniai interneto tinklai kol kas nepakeis...

Prisipažinsiu, tai buvo pirmoji pažintis su šiuo socialiniu tinklu. Radau ir tikrai naudingos, įdomios informacijos.

Pamatytos nuotraukos leido kai kurias „žvaigždutes“ pažinti iš arti. Dalis jų virtualiame gyvenime tapo žmonėmis kaip ir visi: susivėlusiais, išvargintais vakarėlių, gyvenančiais ne visada sutvarkytuose kambariuose. Kitus pažinau kilnesnius, dalyvaujančius įvairiose gerumo akcijose, savanoriaujančius.

Prisimenu, kaip vaikystėje ilgais žiemos vakarais mėgdavau žiūrėti į priešais stovinčio namo langus, nepaslėptus naktinėmis užuolaidomis, su uždegtomis šviesomis. Jaučiau, kaip per žmonių neapdairumą galiu įsibrauti į jų gyvenimus. Žiūrėdavau ir pajusdavau: per mažai, norėtųsi pamatyti dar daugiau. Ypač kaip gyvena naujai atsikraustę vaikai arba tie, su kuriais susipykau: juk reikia pažinti priešą. Bet užvis labiausiai, ką veikia tas, kurį įsimylėjau. Paaugusi sužinojau, kad tokia smalsi buvau ne aš viena. Tačiau nė neįtariau, kad šis vaikiškas užsiėmimas bus legalizuotas, o nenumaldomas smalsumas taip lengvai patenkinamas...

„Facebook‘ą“ 2004 m. vasario mėnesį sukūrė Harvardo universiteto (JAV) studentas Markas Zuckerbergas. Iš pradžių tinklas buvo skirtas tik šio universiteto studentams. Vėliau juo pradėjo naudotis visų įmonių darbuotojai, organizacijų nariai, JAV universitetų, o nuo 2006 metų rugsėjo ir užsienio studentai.

„Facebook‘as“ pagal mėnesinį vartotojų skaičių yra vienas pirmųjų pasaulyje. Šis socialinis tinklas prieinamas kiek daugiau nei 70 kalbų, o visame pasaulyje juo naudojasi daugiau nei 500 mln. vartotojų.

Iš viso „veidaknygėje“ užsiregistravę 756 100 lietuvių. Dauguma moterų, apie 56,1 proc. Daugiausia šioje svetainėje 15–24 m. asmenų (apie 56,26 proc. visų lankytojų). Beveik perpus mažiau 25–34 m. asmenų (apie 28,1 proc.). 6,72 proc. sudaro 35–44 m. lankytojai, vos keli procentai – vyresni nei 55 m. asmenys.

„Yra keletas priežasčių, lemiančių socialinių tinklų populiarumą. Viena iš jų – šios svetainės suteikia galimybę labai greitai ir patogiai bendrauti. Neišeinant iš namų galima peržiūrėti draugų, pažįstamų nuotraukų albumus, pasidalyti žiniomis, naudinga informacija. Dalis moksleivių būtent taip pasikeičia mokymosi medžiaga. Kita populiarumo priežastis – galimybė perkurti tikrovę, ją pagražinti, atitrūkti nuo realaus gyvenimo ir gyventi jį kitokį.

Gerai ar blogai yra socialiniai tinklai, vienareikšmio atsakymo nėra. Tie, kurie jais naudojasi saikingai ir kritiškai mąstydami, nepatiria jokių neigiamų padarinių. Bet labai dažnai būtent šių savybių stokojantys vaikai ir paaugliai praranda laiko nuovoką, tampa priklausomi nuo bendravimo virtualioje erdvėje.

Kas bus ateityje? Nemanau, kad visi panirsime į socialinius tinklus. Jie populiarūs tik šiuo metu, nes yra nauji ir neištyrinėti. Juk kiekvienas žaislas įdomus tik tol, kol naujas. Paskui arba apskritai išaugama iš žaidimų, arba ieškoma naujų.“