Mugės direktorius Juergenas Boosas pabrėžė: „Visiems einant iš proto dėl išmaniųjų telefonų ir elektroninių knygų, skaitymas išgyvena revoliuciją.“ Taip atsitiko todėl, kad naujausios technologijos labai sparčiai plečia e. knygos skaitytojų auditoriją, kurią 1971 metais pradėjo formuoti Michaelis Hartas. Jis ėmėsi skaitmeninti rašytinę pasaulio klasiką (Project Gutenberg). Dabar Project Gutenberg bibliotekoje yra apie 30 tūkstančių knygų penkiasdešimčia kalbų. Tarp jų ir viena lietuviška – garso leidinys „Skamba kankliai ir trimitai“.
Frankfurtiškos tendencijos pastebėtos ir Vilniaus knygų mugėje. Pernai čia pirmąkart buvo pristatyta pirmoji lietuviškos elektroninės knygos parduotuvė www.skaitykle.lt ir demonstruojamos e. knygų skaityklės. Pirmąsias lietuviškas e. knygas pasiūlė Tyto alba, Eugrimas, Colibris, Agatha Press. Ltd., kitos leidyklos. Šiemet jų populiarumas pastebimai išaugo.
E. knygai plisti kuriamos vis tobulesnės technologijos, leidžiančios mėgautis operatyviai gautu tekstu, nuolat trumpinančios informacijos paieškų laiką. E. knygas galima skaityti kompiuterio, mobiliojo telefono ekrane, tačiau patogiausia priemonė yra skaityklė. Naujausios technologijos sparčiai tobulina skaitykles – jos tampa vis plonesnės, greitesnės, gerėja jų vaizdo kokybė. Jų rinka per metus išsiplečia daugiau kaip 300 proc. Populiariausiųjų sąrašo viršuje – Amazon.com skaityklė Kindle, rimtos konkurentės – Barnes & Noble skaityklė Nook ir Apple su savuoju iPad.
E. knygų rinka
Pasaulinėje knygų rinkoje prasidėjo rimta popierinės ir elektroninės knygos konkurencija. Skelbiama, kad e. knygos užima jau 15 proc. JAV knygų rinkos (knygų verslo apimtis 2008-aisiais čia siekė 23,8 mlrd. dolerių). Europa kol kas atrodo kukliau: D. Britanijoje e. knygų rinkai tenka 3 proc., Vokietijoje – apie 1 proc. Pasaulinis e. knygų rinkos lyderis Amazon.com valdo 65 proc. e. knygų rinkos; šios kompanijos pelnas 2010-aisiais buvo daugiau kaip milijardas JAV dolerių. Viena iš priežasčių, kodėl e. knygos taip sparčiai plinta, yra ekonomiškumas: jos pigesnės negu popierinės, daugumos e. knygų kaina ne didesnė kaip 10 dolerių, o kai kurios platinamos ir veltui.
Tinklalapio www.ireaderreview.com autoriai prognozuoja tris e. knygų plėtros etapus. Pirmasis – kai e. knygos užims 25 proc. knygų rinkos ir paaštrės konkurencinė kova, dabartinio rinkos lyderio Amazon.com pajamos gali sumažėti nuo 5,5 mlrd. iki 3 mlrd. dolerių. Antrasis – kai e. knygos užims 40 proc. knygų rinkos ir konkurencija taps ypač nuožmi, todėl mažės pelnas ir pajamos. Trečias etapas – kai e. knygos užvaldys 60 proc. rinkos, pajamos beveik nedidės, nes atsiras labai daug e. knygų ir skaityklių platintojų.
Kol e. knygų rinkoje dominuoja Amazon.com ir Google, kol neatsirado naujų veržlių „žaidėjų“, situacija dar nėra pernelyg įtempta, kompanijos ramiai kuria savo verslo scenarijus. The New York Times duomenimis, Amazon.com stengiasi pritraukti didesnes leidyklas, o Google dirba su mažesnėmis, mat pasaulyje mažų leidyklų yra daugiau. Be to, Google skaitmenina knygas, kurios nėra ginamos autorių teisių, kurdama Google Book Search biblioteką.
E. knygos ir jų autoriai
"The New York Times" pranešė, kad 2011 m. šis dienraštis informuos apie geriausiai parduodamas e-knygas. Beje, elektroninis knygos variantas bus tarsi operatyvus rinkos tyrimų barometras, rodantis, kokią dalį skaitytojų kūrinys sudomino, kad būtų lengviau nustatyti, koks turėtų būti popierinės knygos tiražas.
E. knygos kūrėjų sparčiai gausėja. Tarp jų – ir garsusis Haruki Murakami, kurio kūriniai jau užvaldė milžinišką skaitytojų auditoriją. Jis nutarė naujausią knygą skaitytojams pirmiausia pateikti elektroniniu pavidalu. Amazon.com elektroninių Dano Browno trilerio „The Lost Symbol“ kopijų parduoda daugiau negu popierinių. Taip pamažu pradeda formuotis nauji šiuolaikinės knygų leidybos santykiai, nes e. knygos autoriui nebereikės leidėjų, jam kur kas paprasčiau bus susitarti su naujausių technologijų kompanijomis, kurios greičiau parengs knygą platinimui, atkris ir prekybos rūpesčiai.
Be to, autoriai siekia patys disponuoti savo kūrybinėmis teisėmis. Vokietijoje ir Nyderlanduose elektroninė leidyba jau yra teisiškai reglamentuota. Mūsiškis Visuomenės informavimo įstatymas, kurio objektas yra ir knyga, pateikia tik tokią abrakadabrišką formuluotę: „Informacinės visuomenės informavimo priemonė.“ Pagal jį elektroninė leidyba, taip pat ir internetas greta spaudos, radijo ir televizijos nėra įteisinami tarsi tai būtų ne mūsų dienų, o tolimos ateities kultūrinis reiškinys.
Mažų šalių rinkas pragaištingai veikia globalios tendencijos – katastrofiškai mažėja popierinių knygų leidybos apimtys. Antai Lietuvoje 2009 m. naujų knygų išleista 608 pavadinimais mažiau negu 2008-aisiais; vidutinis tiražas sumažėjo nuo 1600 egz. iki 1300 egz., o lietuvių autorių – net iki 900 egz.
Tokie knygų leidybos pokyčiai daug kam kelia didelį nerimą. Antai Nobelio literatūros premijos laureatas Mario Vargas Llosa teigia: „Manau, kyla pavojus, kad technologijos nuskurdins knygų turinį. Tačiau tai priklauso ir nuo mūsų: jeigu norime, kad literatūra išliktų, kokia buvusi, viskas mūsų rankose.“
Pasaulinės literatūros biblioteka
Jau prieš 60 metų Nobelio literatūros premijos laureatas Hermannas Hesse (1877–1962) straipsnyje „Pasaulinė literatūros biblioteka“ rašė, kad ieško kūrinių, kurie tobulintų žmogaus dvasią, ir teigė: „Tai, kas šiandien madinga ir sensacinga, rytoj gal bus paniekinta, o to, kas šiandien nauja ir įdomu, poryt gal visai nebus.“
Pasižvalgęs po pasaulinės literatūros plotus, rašytojas padarė išvadą, kad seniausieji kūriniai nesensta. 1948-aisiais Badene prie Limato jis sukūrė savąją Pasaulinės literatūros biblioteką: nuo Biblijos, „Upanišadų“, Homero, Antikos iki žymiausių to meto rašytojų kūrinių. Tokia biblioteka, sparčiai plečiantis virtualiai erdvei, ilgainiui gal bus tik svajonė, panaši į tą Kalėdų dovaną, kurios Hesse laukė vaikystėje: „Noriu popieriaus lapo, tokio dydžio kaip Špaleno vartai.“
Prisiminiau Hesse’s svajonių biblioteką ir „popieriaus lapą“, kalbėdamasis su romanistu ir poetu Remigijumi Baltrušaičiu, kuris yra vienas pirmųjų lietuvių kūrėjų, e. knygos autorių, išėjusių į virtualiąją pasaulio knygų rinką. Tai sektinas pavyzdys, kaip propaguoti savo kūrinius pasaulyje, pasitelkiant naująsias technologijas. Remigijui įstrigo į atmintį 2010 m. Frankfurto knygų mugės vaizdas, nes joje Lietuvos leidėjų asociacija įstengė išsipirkti vos 16 kv. metrų plotelį, mažesnį negu šiuolaikinio restorano tualetas... Ko norėti, juk mes net neturime rimtos institucijos, kuri rūpintųsi nacionalinės kultūros sklaida pasaulyje. Kultūrinis Lietuvos garsas beviltiškai pralaimi, jį visiškai nustelbia nenutrūkstamas kriminalinės informacijos srautas apie lietuvių emigrantų „žygdarbius“ Europos Sąjungoje.
Kokie skaitmeninės knygos privalumai?
Su Remigijum Baltrušaičiu kalbėjomės, koks buvo jo kelias skaitmeninės knygos link:
– E. knyga pradėjau domėtis nuo 1996 metų, skaičiau literatūrą apie kompiuterius. Kai pasirodė pirmieji straipsniai apie e. knygas, buvo smalsu išbandyti šią naujovę. O mano „persikėlimą“ į Didžiąją Britaniją paskatino nedėmesinga, nekompetentinga Seimo ir Vyriausybės politika kultūros ir leidybos atžvilgiu. Gal todėl Lietuva ir lietuvių literatūra pasauliniame kontekste yra tuščia vieta, nes milijonai mėtomi kaip į balą niekniekiams, vamzdžiams.
Mano romaną „Vilko vaikai“ 2008-aisiais žadėjo išleisti Minties leidykla, bet po mokesčių reformos praradau tokią galimybę ir buvau priverstas savo kūrybą „perkelti“ į Londoną, į lietuvių verslininkų įkurtą leidyklą Agatha Press.Ltd, kuri orientuojasi į Rytų Europos ir Baltijos šalių literatūrą. Informaciją apie e. knygą „Vilko vaikai“ išplatino pasaulinis knygų prekybos tinklas Amazon.com, tik po to popierinis variantas buvo atspausdintas Lenkijoje.
– Bet Tu gyveni Vilniuje, o į Albioną „emigravai“ prisidengęs Arthuro Webberio slapyvardžiu ir ten išleidai „Pavydžios lėlės istoriją“ (The Case of the Jealous Doll). Tavo „Vilko vaikus“ Barnes & Noble pristatė kartu su Dano Browno „Prarastu simboliu“ ir pasaulinio garso trilerių autoriaus Jameso Pattersono knygomis.
– Barnes & Noble ir Amazon.com yra didžiausi knygų platintojai pasaulyje. Angliškoji knyga per Amazon.com platinama D. Britanijos, Amerikos, Indijos, Japonijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų šalių tinklaraščiuose. Ir Kinijoje ji buvo platinama, bet be knygos viršelio, nes kinai išsigando erotinės nuotraukos, pamanė, kad tai pornografija.
E. knygos variantas patrauklus tuo, kad jį galima žaibiškai atsisiųsti į skaityklę, be to, ir popierinis variantas greitai atspausdinamas, jį galima gauti po kelių dienų.
– Sukūrei tekstų trim dešimtims dainų, dažnai per radiją skambančiai „Mano senai mokyklai“ (V. Telksnio muzika). O dabar ryžtingas posūkis į prozą, psichologinį trilerį, be to, dar mažai žinomu elektroniniu formatu. Tai naujų saviraiškos formų paieška?
– Esu išleidęs meilės lyrikos, dainų tekstų, metų pabaigoje pasirodė trečiasis poezijos rinkinys „Užupio gatvės elegijos“. Tačiau vyresniame amžiuje lyriškumas lieka antroje vietoje, užleisdamas vietą susimąstymui apie būtį. Poezija – tai tarsi kryžiažodžio sprendimas, o romanas – platesnė erdvė mąstymo išraiškai, bet jo rašymas esti kur kas sudėtingesnis, komplikuotesnis. Jei nori, kad knyga būtų intelektuali ir įdomi, rašydamas vaikštai tarsi skustuvo ašmenimis. Tai proto ekvilibristika, stengiantis išspausti iš savęs tas mintis, kurios būtų įdomios skaitančiajam. Mane domina žmogus, kuris pakliūva į sudėtingas gyvenimo situacijas. Juo žaidžia Laikas, Istorija, o kai jis palūžta, yra išmetamas kaip nereikalingas daiktas. Žmogų žaisliuku paverčia ne tik Istorija ir Laikas, bet ir akla meilė ar pavydas, virtęs kerštu. Tokią painią, intriguojančią detektyvinę istoriją pasakoju romane The Case of the Jealous Doll.
– Kada pasukai į detektyvo žanrą?
– Pirmaisiais Atgimimo metais buvo leidžiamas detektyvų žurnalas Rankas aukštyn! Dešimt metų jį redagavau. Prisipažinsiu, mane seniai domino detektyvo žanras. Dirbdamas redakcijoje 1996 m. parašiau savo pirmąjį romaną „Žmogžudystė penktą valandą ryto“. Arthuro Webberio slapyvardžiu paskelbtas mano romanas anglų kalba – tai nauja „Žmogžudystės“ redakcija. Nepatiko pirmojo leidimo buitiškas stilius. Sėdau ir perrašiau. Tai pasakojimas apie meilę, neištikimybę, pavydą. Siužetas rezgamas taip, kad iki romano pabaigos būtų neaišku, kas yra toji moteris – ar talentinga aktorė, ar tiesiog pavyduolė, šalinanti iš kelio vyro meilužes.
Detektyvus rašau susipindamas sapnus, vizijas, fantasmagoriją ir realybę.
– Išleidai dviejų dalių psichologinį trilerį „Vilko vaikai“. Kokie impulsai paskatino Tave parašyti šį kūrinį?
– Ilgus metus buvo nutylimi skaudūs faktai apie Karaliaučiaus krašte sovietų kareivių išprievartautas moteris. Vilko vaikais vadindavo jų pagimdytus kūdikius. Tai visai kito stiliaus kūrinys, nei prieš tai minėtas romanas anglų kalba. Psichologizmu grįsdamas veikėjų charakterius, šįkart pirmenybę atidaviau siužetui. Remdamasis tikrais faktais, per kelias siužetines linijas atkūriau pusės amžiaus veikėjų gyvenimo istorijas.
Prisiminiau, kad mokykloje vienam suole sėdėjau su tokiu „vilko vaiku“. Ir tik vėliau supratau jo tragediją, kai jis, padedamas Raudonojo Kryžiaus susirado artimuosius ir išvyko į Vokietiją.
Vaikystėje su tėvu važiuodavau į Karaliaučių šienauti. Kol tėvas pjaudavo žolę, vaikščiodavau po griuvėsius, apžėlusias sodybas. Kai pradėjau rašyti romaną, internete radau nemažai tokių „vilko vaikų“ prisiminimų, spaudoje skaičiau detalius praeities įvykių aprašymus.
Šios knygos pavadinimas – tai alegorija, mes, vyresnės kartos žmonės, esame to agresyvaus vilko – XX amžiaus – vaikai.
– Kaip prognozuoji e. knygų ateitį, būdamas jos kūrimo Lietuvoje vienas pradininkų?
– Aš labiau linkęs imti knygas iš Hermanno Hesse’s „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ ir kol kas sudomino tik viena e. knyga. Kaip e. knyga atrodys po penkiasdešimties metų, sunku prognozuoti, nes naujosios technologijos tobulėja neįtikėtinai sparčiai. Vieno bijau, kad geros knygos nenuskandintų elektroninis literatūros popsas.
– E. knygos, kaip ir popierinio pavidalo leidinio, meninę vertę, manyčiau, galėtų apginti literatūros kritika?
– Kritikai dar mažai žvilgčioja į e. knygą. Tiesa, anglakalbės literatūros vertintojai jau rašo straipsnius internetiniuose tinklaraščiuose. Lietuvoje tai dar ateities dalykas.
Skaitymo malonumas
Naujovės, orientuotos į ateitį, visada sukelia įvairius vertinimus, prieštaringiausias ateities vizijas. Australijos leidėjas Gordonas Cheersas kalbėdamas apie e. knygas primena, kad prieš 30 metų visi žavėjosi elektroniniais laikrodžiais, o dabar jie jau niekam nebeįdomūs. O gal taip nutiks ir su e. knygomis?
Futuristas Nicholas Negroponte, projekto One Laptop per Child iniciatorius, yra visiškai priešingos nuomonės – ateity popierinė knyga taps suvenyru, tik kolekcioninkų dėmesio objektu.
Dar yra knygos skaitymo malonumas, bet tai, sakyčiau, gana subjektyvus dalykas. Vyresnioji karta, užaugusi ir subrendusi su popierine knyga rankose, žavisi verčiamų popieriaus lapų šiugždesiu, jų skleidžiama švelnia šiluma. O jaunoji karta, prilipusi prie kompiuterių, neatplėšianti akių nuo mobiliųjų telefonų ekrano, mėgaujasi, kad, paspaudę tam tikrą klavišą, gali gauti elektroninę knygą žaibo greičiu.
Susimąstyti dėl ateities verčia ir skaudi poeto Justino Marcinkevičiaus ištarmė: „Girdžiu, kaip iš skaitytojų rankų krinta knyga“...