Garsiojo Didžiosios Britanijos muziejaus „Tate Modern” žiniasklaidos ir auditorijos formavimo vadovas M.Sandsas praėjusį penktadienį Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje skaitė paskaitą „Kaip padidinti lankytojų ratą galerijos erdvėje ir už jos ribų”.
Du siaubingai nuobodžiaujantys vaikai – tokia nuotrauka paskaitą pradėjo 47 metų M.Sandsas ir prisipažino, kad prieš keturias dešimtis metų jis jausdavosi būtent taip, kai tėvai vesdavosi jį į muziejų.
Brito manymu, šiandien galerijos ir muziejai – ne tokie nuobodūs, vaikams dažnai parengiamos specialios programos, tačiau praraja tarp žmogaus ir muziejaus vis dar yra pernelyg didelė. Ją sumažinti – pagrindinis M.Sandso uždavinys.
Tik pernai gegužę į muziejų atėjęs M.Sandsas tikisi naujoje aplinkoje sėkmingai pritaikyti jam puikiai pažįstamas internetinės žiniasklaidos strategijas.
„Kiekvienas norėtų dirbti su meno įstaigomis”, – įsitikinęs rinkodaros specialistas.
Jis studijavo komunikaciją, ne meno istoriją ar meno verslą, bet mano, kad dirbti su muziejais – labai įdomu.
„Juk tuo metu, kai daugelis įmonių iš pradžių turi sukurti produktą (turinį), o paskui sugalvoti, kaip pranešti apie jį kuo didesniam žmonių skaičiui, muziejai jau turi aukščiausios kokybės kolekcijas ir praneša apie tai pačiu savo buvimo faktu.
Mano užduotis – padaryti tuos turtus prieinamesnius”, – sakė M.Sandsas.
Virtualūs meno erdvės vartai
M.Sandsas pastebėjo, kad muziejų tinklalapiai dažniausiai yra labai prasti. Galbūt muziejininkai nori, kad žmonės lankytųsi ne jų tinklalapiuose, o pačiuose muziejuose?
Publikos klausimai išdavė, kad ir Lietuvoje yra taip mąstančių. Bijoma, kad daugelis žiūrovų gali pasitenkinti virtualiuoju muziejumi, tad dar mažiau žmonių lankys parodas.
Svarstoma, ar suskaitmeninus muziejų kolekcijas nereikėtų imti mokesčių už jų peržiūrą.
„Nemanau, kad kada nors reikės mokėti už muziejaus internetinio puslapio peržiūrą. Remdamasis laikraščių patirtimi galiu pasakyti, kad bandymai įvesti mokestį už tam tikro turinio peržiūrą dažnai nuostolingi.
Be to, įstaiga, kurią bent iš dalies finansuoja valstybė, turi suteikti galimybę meno lobius pamatyti visiems.
Tinkamai pasinaudojus internetu muziejų lankytojų skaičius tikrai išaugs, o ne sumažės”, – įsitikinęs M.Sandsas.
Pasak jo, vienas įdomiausių šios srities sumanymų – ką tik pradėtas „Google” meno projektas (googleartproject.com), kuriame šiuo metu dalyvauja septyniolika didžiausių muziejų ir galerijų iš devynių šalių. Tarp jų – ne tik „Tate Modern”, bet ir Londono bei Berlyno nacionalinės galerijos, Niujorko Moderniojo meno muziejus (MoMA).
Muziejai internautams ne tik leidžia pasivaikščioti po nufilmuotas savo sales, bet ir suteikia visas galimybes apžiūrėti meno kūrinius. Paveikslų skaitmeninė raiška tokia didelė, kad priartinus vaizdą galima pamatyti ne tik smulkiausias detales, bet ir kiekvieną Vincento van Gogho ar Paulio Cezanne’o potėpį, drobės struktūrą.
„Tai nuostabu, – neslėpė susižavėjimo M.Sandsas. – Jeigu būtume atsisakę dalyvauti šiame projekte, dabar nusiraučiau plaukus.”
Teks bendrauti virtualiai
Pagrindinė paskaitos mintis daugeliui susirinkusių nuskambėjo bauginamai. Britas įsitikinęs, kad meno sferos elitas – muziejų kuratoriai ir tyrinėtojai – turėtų nuolat bendrauti su publika internete.
M.Sandso manymu, net socialinį tinklą „Facebook” – visų pripažintą laiko švaistymo mechanizmą – galima naudoti informacijos apie muziejaus veiklą sklaidai. Dar tinkamesnis – socialinis tinklas „Twitter”, kuriame labiau akcentuojamas bendravimas pagal interesus. Tiesa, Lietuvoje jis kol kas ne toks populiarus.
Pirmasis M.Sandso projektas muziejuje – „Tate Modern” tinklaraščio sukūrimas, kuriame apie aktualijas rašo ir apie meną diskutuoja ne tik kuratoriai, bet ir legendinis „Tate Modern” direktorius Nicholas Serota.
Ar galima tokio lygio asmenį priversti rašyti tinklaraštį? M.Sandsas neverčia, bet prašo, įkalbinėja kuratorius ir menotyrininkus. Todėl internete su publika bendraujančių muziejininkų pamažu daugėja.
„Nereikia rašyti, kaip miegojai ar ką valgei pusryčių. Užtenka kelių sakinių apie kelionės įspūdžius ar poros įdomių faktų apie rodomą kūrinį”, – įsitikinęs rinkodaros specialistas.
Jei nėra kitos išeities, jis tiesiog užrašo pokalbius su muziejaus vadovais ir paskelbia juos tinklaraštyje.
Karštų diskusijų vieta
„Aš noriu, kad „Tate Modern” tinklalapis taptų diskusijų apie meną vieta. Jame bendrautų žmonės ne tik iš Didžiosios Britanijos, bet ir iš viso pasaulio”, – ateities vizija dalijosi M.Sandsas.
Jis planuoja taip pakeisti muziejaus tinklalapį, kad parduotuvei būdingi prekybos akcentai („pirk bilietą”, „pirk ar dovanok narystę”) užleistų vietą diskusijoms aktualiais meno klausimais.
Žinoma, tam skiriama nemažai pinigų, prie projekto dirba daug žmonių. Lietuvos muziejai, pastaruoju metu neturintys lėšų nei parodoms, nei kolekcijoms papildyti, tinklalapiui kažin ar galėtų išleisti nors litą.
Tačiau bendrauti socialiniuose tinkluose ir rašyti į tinklaraščius galima visiškai nemokamai. Gal ir mūsų muziejininkai ryšis bent pabandyti?
Nuo spaudos – prie meno
M.Sandsas nuo 2010 m. gegužės dirba moderniojo ir šiuolaikinio meno muziejaus „Tate Modern” (Didžioji Britanija, Londonas) žiniasklaidos ir auditorijos formavimo vadovu. Jis atsakingas už Tate’o prekės ženklo plėtrą internete, radijuje, televizijoje ir socialinėje žiniasklaidoje.
Vadovauja žurnalui „Tate Etc”, internetiniam videožurnalui „TateShots”, taip pat leidybos, ryšių su visuomene, rinkodaros, narystės ir bilietų pardavimo komandoms.
Prieš pradėdamas darbą „Tate Modern” M.Sandsas dirbo dienraščių „The Guardian” ir „The Observer” bei jų interneto tinklalapių rinkodaros direktoriumi (2000–2010).