Atrinko iš 3354 dalyvių
Kompanija „Fujitsu“ kasmet skelbia konkursą šiam prestižiniam apdovanojimui gauti ir po kompetentingos tarptautinės žiuri verdikto sukviečia talentingiausius ir inovatyviausius kūrėjus į iškilmingą apdovanojimų ceremoniją Tokijuje. Šiemet „Fujitsu“ ir Japonijos dizaino asociacijai suvienijus jėgas su skaitomiausiu ir įtakingiausiu (apie 4000 000 reguliarių skaitytojų per mėnesį) dizaino portalu designboom.com bei įsteigus vieną didžiausių prizų produkto dizaino konkursų tarpe - 30 000 eurų - susidomėjimas bei konkurencija buvo milžiniški.
Į pirmąjį konkurso etapą pateko 3354 dalyviai iš įvairiausių pasaulio kampelių - nuo Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos iki Indijos, JAV, Australijos ir Honkongo. Tokijo Dizaino savaitėje vykusioje specialioje konferencijoje „Fujitsu Design Limited“ prezidentas Kimitaka Kato pabrėžė, jog įsteigdama tokį prizą, „Fujitsu“ kompanija tikisi ypatingai inovatyvių sprendimų ir kelia itin aukštus reikalavimus pateiktiems darbams.
Į Tokiją, kur vykusioje apdovanojimų ceremonijoje turėjo paaiškėti konkurso nugalėtojai, kompanija „Fujitsu“ pakvietė 10 garbingos tarptautinės komisijos atrinktų dalyvių - nominantų, tarp kurių būti garbė teko ir E.Ugintaitei. Dalyvius vertino tokie dizaino pasaulio grandai kaip Ross Lovegrow (Didžioji Britanija), Gwenael Nicolas (Prancūzija/Japonija), Birgit Lohmann (Vokietija/Italija), Toshiyuki Inoko (Japonija), Ma Yansong (Kinija) bei kompanijos „Fujitsu Design Limited“ ir „Fujitsu Limited“ aukščiausi vadovai - Kimitaka Kato ir Nobuo Ohtani.
Konkursas buvo padalintas į dvi kategorijas: pirmoji - „Lifebook“ - kategorija buvo skirta inovatyviems asmeninio kompiuterio sprendimams, o antroji „Life design“ - inovatyviems naujos kartos bei naujos kokybės gyvenimo būdą užtikrinantiems prietaisams su išmaniosiomis technologijomis, į sprendimą įtraukiant ne tik produkto, bet ir paslaugos dizainą. Būtent pastarojoje kategorijoje lietuvaitė ir dalyvavo su savo darbu „The Aid“ (liet. „Padėjėjas“).
Prietaisas padėti senoliams
E.Ugintaitės konkursui pateiktas darbas „The Aid“ - tai naujos kartos multifunkcinis navigacinis prietaisas senyvo amžiaus žmonėms, sukurtas būti tikra „pagalbos ranka“. Tai navigacinis prietaisas, padedantis nesunkiai orientuotis erdvėje, o kartu nuolat matuojantis pagrindinius sveikatos būklės rodiklius nuo riešo kraujagyslių paviršiaus. Pasijutus nekaip, prietaisas leidžia vienu mygtuko paspaudimu išsikviesti operatyvią pagalbą (duomenys su vartotojo buvimo vieta bei naujausiais sveikatos duomenimis siunčiami tiesiai į pagalbos centrą). Taip pat „The Aid“ teikia ir elementarią fizinę pagalbą kaip atrama - tam tikra prasme jis yra šiek tiek giminingas lazdai.
Nors pats prietaisas naudoja modernias, sudėtingas technologijas, jis sukurtas atsižvelgiant į vartotojo poreikius ir taip, kad vartotojui būtų itin lengva ir paprasta juo naudotis. Taip pasireiškia vienas pagrindinių šio prietaiso aspektų, bei konkurso keltų kriterijų - į žmogų orientuotas dizainas („Human-centered design“).
Pasak dizainerės, pagrindinis įkvėpimo šaltinis bei paskata, kuriant šį darbą, buvo noras sukurti prietaisą, palengvinantį senyvo amžiaus ar traumas patyrusių žmonių mobilumą. Dažnai senyvo amžiaus žmonės, veikiami baimės dėl suprastėjusios sveikatos, baimės pasiklysti ir neberasti kelio atgal bei gėdos dėl savo būklės smarkiai riboja arba net visai atsisako bet kokio mobilumo ir tampa įkalinti savo pačių namuose. Dėl šių priežasčių net eilinė kelionė į paštą ar parduotuvę tampa nemenku, nemaloniu,o kartais net lemtingu iššūkiu. Mobilumo trūkumas bei patiriama izoliacija neretai sukelia depresiją, atskirtį. Todėl pagrindinis prietaiso tikslas yra lydėti, slaugyti, padrąsinti bei įkvėpti saugiam, savarankiškam ir oriam mobilumui.
Būtent šis darbas, “įveikęs” 3353 konkurentus, buvo pripažintas geriausiu ir pelnė aukščiausią - Grand Prix - apdovanojimą. Antroje vietoje liko vokiečių komanda “Integral team” bei vokiečių dizaineris Philippas Schaake. Specialiaisiais komisijos prizais buvo apdovanoti dar 7 dizaineriai: Ma Yiwei (Honkongas), Lou Xiaoyu (Prancūzija), Chikara Ohno (Japonija), Florian Langer/Patrick Decker (Vokietija), Nikita Mokhirev (Estija), Shohei Nakamura (Japonija) irYonggu Do (Pietų Korėja).
E.Ugintaitė mano, kad tai, jog tokia didžiulė ir viena lyderiaujančių kompiuterinių technologijų kompanijų, kaip „Fujitsu“, geriausiu pasirinko tokio tipo darbą, o ne kokį išmanųjį telefoną ar kitą prabangų „žaisliuką“, rodo didelių globalinių pokyčių moderniųjų technologijų, dizaino bei verslo srityse pradžią. Lietuvė džiausgiasi kad savo indėliu tokiame kontekste ji turi galimybę įrašyti ir Lietuvos vardą. Ir ne bet kur, o pačioje aukščiausioje pozicijoje.
Patyrė žemės drebėjimą
„Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę įrodyti, jog Lietuva gali būti minima pasaulyje kaip inovacijų ir gero dizaino šalis. Dizainas, priešingai vis dar populiariai Lietuvoje nuomonei, nėra vien tik dailūs ar įmantrūs daiktai, dizainas - ne vien paviršius. Dizainas - tai sprendimas. Dizainas - tai be galo įdomi, inovatyvi sritis, jungianti nematerialius dalykus, tokius kaip filosofija, menas, psichologija, sociologija, su materialiais“, - sako E.Ugintaitė.
Lietuvei buvo labai smagu išvysti vieną didžiausių bei įspūdingiausių pasaulio miestų – Tokiją ir apskritai Japoniją - šalį, kuria ji be galo žavisi ir gerbia. „Neseniai Japonija patyrė didžiulę katastrofą, tačiau kai turi svajonę bei ryžto siekti ir daryti tai, dėl ko gyveni - sulaikyti negali nei žemės drebėjimas, nei cunamis, nei radiacija“, - sako lietuvė.
Gyvenant Tokijuje, lietuvei teko patirti vieną žemės drebėjimą. Laimei, silpną ir trumpą. „Su tuo susijusi ir viena kuriozinė situacija, - sako ji. - Į Tokiją vykau dar tiksliai nežinodama, kurią vietą užėmiau - tai buvo laikoma paslaptyje. Rezultatai dalyviams buvo paskelbti susitikime prieš generalinę apdovanojimų repeticiją. Paskelbus, jog laimėjau pagrindinį konkurso prizą, organizatorių buvau paprašyta paruošti trumpą kalbą raštu, kad ji galėtų būti išversta į japonų kalbą. Prisėdus rašyti kalbos, staiga užplūdo be galo keistas jausmas - tarsi žemė siūbuotų. Na, galvoju, turbūt man jau visai ne kas. Jei jau dabar taip - kaip gi į sceną reikės lipti? Bet po kelių sekundžių paaiškėjo, kad tai vis dėlto ne mano jaudulys, o nedidelis žemės drebėjimas.“