Pastarojo įvertinimo 35 metų iš Lietuvos kilęs verslininkas sulaukė iš Europos verslo laikraščių asociacijos.
Visame pasaulyje žinomą kompaniją „GetJar” sukūręs ir ant kojų pastatęs I.Laursas tikina, kad mūsų šalis užsienyje žinoma kaip informacinių technologijų valstybė.
Galbūt todėl, kad Kaune gimęs ir augęs šviesiaplaukis mėlynakis I.Laursas be akcento kalba lietuviškai ir visuomet pabrėžia, jog taikomųjų programų mobiliesiems telefonams rinkos milžinė „GetJar” – Lietuvos įmonė.
„GetJar” apyvarta vertinama milijardais dolerių, nors finansinių duomenų bendrovė niekada neskelbė. Užtat apie kol kas neįprastu laikomą verslo modelį I.Laursas kalba mielai.
– Iš „GetJar” vartotojai jau parsisiuntė daugiau nei 2 milijardus mobiliųjų aplikacijų. Kuo jūsų įmonė skiriasi nuo kitų, kad sulaukia tokios sėkmės?
– Viena vertus, skirtingai nei „Apple”, kurio parduotuvė skirta tik „iPhone” prietaisams, mes platiname taikomąsias programas visiems telefonams.
Antra – mes neparduodame taikomųjų programų klientams. Tai daro šių programų kūrėjai. Jei nori, kad tavo aplikacija būtų labiau pastebima nei kitų, už tai imamas tam tikras mokestis.
Taip elgdamiesi galime visas pajėgas skirti tiktai aplikacijoms platinti.
– „GetJar” yra laikoma viena sparčiausiai augančių informacinių technologijų bendrovių. Nuo ko šis verslas prasidėjo?
– Tai įvyko dar 2000-aisiais, kai įsteigėme mobiliųjų žaidimų kūrimo įmonę. Penkerius metus tuo ir vertėmės.
Tačiau vėliau suvokėme, kad užsiimti platinimu ir aptarnauti per 300 tūkstančių programų kūrėjų (tiek klientų turime dabar) yra įdomesnė, perspektyvesnė ir pelningesnė veikla.
Juk, pavyzdžiui, prekybos centro pozicijos yra geresnės nei vienišo pieno tiekėjo. 2005-aisiais mes ir nutarėme tapti tuo prekybos centru.
– Vilniaus universitete baigėte ekonomikos bakalauro studijas. Iki magistro diplomo pritrūko tik magistrinio darbo. Kaip ekonomistas atsidūrė informacinių technologijų versle?
– Tiesiog nuo vaikystės domiuosi kompiuteriais. Kurdamas verslą ir pasukau šiuo keliu – pomėgį suderinau su išsilavinimu.
Bet kuriame versle be ekonomikos dėsnių pražūsi.
Viskas prasideda nuo paklausos ir pasiūlos santykio, be svarbiausių verslo teorijų neįmanoma sukurti šiuolaikinės konkurencingos bendrovės.
– Ar imtis verslo norėjosi dėl finansinės nepriklausomybės?
– Pirmaisiais studijų metais užsidirbdavau privačiai mokydamas anglų kalbos ir kurdamas interneto svetaines. Viską išleisdavau gyvenimui Vilniuje. Aišku, visada norėjosi daugiau.
Bet ne pinigai svarbiausia. Jei nori, kad gyvenimas būtų visavertis ir subalansuotas, labai svarbu dirbti darbą, kuris tiesiog yra tavo gyvenimo dalis. Jei dirbi tik dėl pinigų, dalį gyvenimo prarandi, nes iš tikrųjų gyveni tik tada, kai tuos pinigus leidi.
Tai, ką veikiu, man iš tiesų yra įdomu. Finansinis stabilumas irgi svarbus. Nemanau, kad žmogus gali jaustis gerai nežinodamas, ar turės pinigų sumokėti už komunalines paslaugas ir galės išlaikyti savo šeimą po pusmečio ar metų.
Žinoma, neretai verslininkas daug dirba todėl, kad privalo. Kitaip kompanija gali griūti: kaip dviratis, kurio pedalus staiga nustoji mynęs.
Kartais be pertraukos pluši 36 valandas tikrai ne dėl malonumo, o dėl to, kad žinai: jei pirmadienį nepristatysi projekto, klientas tau skirs didelę baudą. Jei ją gausi, neturėsi pinigų darbuotojų atlyginimams.
Tačiau aš niekada nesigailėjau dėl kelio, kurį pasirinkau.
Pirmuosius trejus metus visiškai neturėjau savaitgalių: pirmadienis, šeštadienis ar sekmadienis man buvo vienodos dienos.
Tik po penkerių metų ryžausi išeiti atostogų.
Tada jau buvau tikras, kad man pasitraukus septynioms dienoms niekas nesugrius: klientai atsiskaitys, o banke užteks pinigų darbuotojų atlyginimams.
– Ar neslegia beprotiškas darbo tempas?
– Taip buvo tik verslo pradžioje, kai nežinojau, kaip viską tinkamai reguliuoti.
Kai to pramoksti, net neskubėdamas gali padaryti labai daug.
Pavyzdžiui, mano darbe labai svarbus elektroninis paštas. Kasdien gaunu kelis šimtus laiškų.
Jeigu iškart į juos atsakyčiau, visą dieną daugiau nieko neveikčiau. Bet kai nusistatai taisykles, prie pašto neužsisėdi.
Pagal verslo etiką, į elektroninį laišką turi atsakyti per dieną. Jei atrašysi per valandą, iškart gausi klausimą ir per dieną du kartus po penkias minutes turėsi skirti vienam laiškui. Neatsakęs per valandą, bet sugrupavęs laiškus ir į kiekvieną atrašęs vėliau, bet pagal etiketo normas, gali valdyti tą srautą.
Savo darbą palyginčiau su savo mėgstamu buriavimu: kai esi naujokas, jachtoje būni įsitempęs. Kai viską perpranti, jachta plaukia pati, o tu gali jaustis atsipalaidavęs.
– Esate turbūt vienintelis Lietuvos verslininkas, bendraujantis su aukščiausiais valstybių ir pasaulinių korporacijų vadovais. Ar užsieniečiams dar tenka aiškinti, kas ta Lietuva?
– Per Šiaurės, Baltijos šalių ir Didžiosios Britanijos premjerų susitikimą Londone Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas pasakė, kad Lietuva pasaulyje dabar yra antra po JAV pagal taikomųjų programų mobiliesiems telefonams rinką.
Išties nemažai politikų Lietuvą dabar jau suvokia kaip itin pažengusią šioje srityje. Ypač giriama interneto plėtra.
Dabar Lietuvą daugelis užsieniečių sieja su informacinėmis technologijomis, o ne pigiu alumi, kaip būdavo anksčiau.
– Galbūt tai – ir „GetJar” nuopelnas?
– Dėl taikomųjų programų – šiek tiek. Bet kai šalis giriama dėl interneto plėtros ar išsilavinusių žmonių, mes niekuo dėti.
Tai bendras visų lietuvių technologinis išprusimas. Kad ir kaip gėda pripažinti, mums pagelbėjo 20 metų šalyje klestėjęs programinės įrangos piratavimas.
Ta karta tiesiog puikiai perprato informacines technologijas. Juk kiekvienas Gariūnų turguje už 3 litus galėjo nusipirkti piratinę plokštelę su naujausia įranga, žaisti su trimatėmis technologijomis, mokytis programavimo ir grafikos.
Tokia pat plokštelė Amerikoje būtų kainavusi 100 tūkst. JAV dolerių, todėl amerikiečių vaikai tokių galimybių neturėjo.
Lietuvių kompiuterinis išsilavinimas yra geresnis nei vakariečių. Tačiau mūsų socialinė pareiga – grąžinti skolą pasauliui už kažkada pavogtą programinę įrangą. Tai padaryti galime sukurdami ką nors nauja.
– Bendrovė „GetJar” turi biurus Vilniuje, Londone ir Silicio slėnyje JAV. O kur jūsų namai?
– Namai – abstrakti sąvoka. Kas tai: vieta, kur dažniausiai nakvoji, ar kur turi sofą?
Psichologiškai man namai – ir Londonas, ir Vilnius, ir Silicio slėnis. Juk visur yra parduotuvė, kurioje perki tai, ko tau reikia, visur yra ir „Coca-Cola”, ir „McDonald’s” mėsainių, visur rodo tuos pačius filmus. Tad mano namai – visas pasaulis.
– Nors gimėte ir augote Kaune, studijas baigėte Vilniuje, jūsų pavardė – nelietuviška. Iš kur kilę protėviai ir kokios tautybės esate?
– Mano gyslomis teka gal 8 tautų kraujas. O mano pavardė olandiška. Kai tik atsirado internetas, pirmiausia ėmiausi ieškoti savo šaknų.
Žinojau, kad mano protėviai Lietuvoje apsigyveno XX amžiaus pradžioje, bet daugiau – nieko.
Internete aš išsiaiškinau, kad Laursas – pasaulyje reta pavardė. Galiausiai suradau giminių Olandijoje.
– Ar turite šeimą?
– Jau daug metų turiu draugę. Ją laikau savo šeima. Vaikų kol kas nėra.
– Tikriausiai tokio pripažinimo ir finansinės sėkmės sulaukęs verslininkas turėtų jaustis labai laimingas?
– Gyvenime galiu sau daug ką leisti. Taip, aš laimingas. Nors daugeliu atvejų pinigai ir laimė yra visiškai nesusiję.