Apžiūrėjęs mano kūno nuotraukas, teismo medicinos ekspertas sakė, kad gyvas būdamas patyriau aštuonis dūrius peiliu. Bet jis atsisakė pasirašyti oficialią mirties išvadą”, – pasakoja jau miręs Rusijos armijos kareivis Aleksandras Listjevas.
„Naktį į birželio 30-ąją mane ištraukė iš kilpos ir kritinės būklės nuvežė į ligoninę. Mane aplankė tėvai. Bet buvau ištiktas komos ir negalėjau papasakoti, kas man atsitiko.
Ant veido tėvai pamatė kraujosruvų ir nubrozdinimų. Aš taip ir neatsigavau iš komos – miriau ligoninėje”, – tai kareivio Aleksandro Mažugos pasakojimas.
Tragedijas svarbu papasakoti
Tokių šiurpiai skambančių „laiškų iš anapus” dabar Rusijoje – jau ne vienas ir ne du.
Pomirtinių Rusijos karių monologų galima paskaityti rusiškame interneto socialiniame tinkle „Odnoklasniki” („Bendraklasiai”). Čia labdaros fondas „Pravo materi” („Motinos teisė”), ginantis tėvų, kurių sūnūs žuvo armijoje taikos metu, teises, sukūrė asmeninius žuvusių kareivių puslapius.
Taip žuvusieji bent internete prikeliami naujam gyvenimui – tam, kad papasakotų savo istorijas.
„Mums patinka fondo idėja. Tegu žmonės prisimena”, – tvirtina Ivanas Dolinas iš Permės krašto. Jo sūnus Antonas, tarnavęs Pamaskvio F.Dzeržinskio divizijos specialiajame dalinyje „Vitiaz”, mirė nuo sumušimų.
„Žuvusių kareivių tėvai visada likdavo vieni su savo nelaime. Bet pasirodžius šiems puslapiams socialiniame tinkle jie gavo šimtus žinučių nuo daugybės žmonių, sulaukė paramos žodžių”, – sakė fondo „Pravo materi” aktyvistai.
Pasak šio fondo pirmininkės Veronikos Marčenko, svarbu ir tai, kad vaikinai, kurių nebėra tarp gyvųjų, tarsi tęsia savo gyvenimą virtualioje erdvėje.
„Bent jau šitaip grąžiname juos į gyvenimą, jei jau kitaip negalime”, – sako V.Marčenko.
Dingo net žuvusiųjų statistika
Kiek jaunuolių dabar žūsta Rusijos armijoje – tiksliai nežinoma. Nors dar prieš penkerius metus, 2006-ųjų birželį, Rusijos gynybos ministerija pradėjo spausdinti ne kovos lauke žuvusiųjų sąrašus, nurodydama kiekvieno jų žūties priežastį.
Pastarąjį kartą ši liūdna statistika buvo paskelbta remiantis 2009-ųjų, kai Rusijos armija ne kovos lauke neteko 273 karių, duomenimis. Tačiau beveik pusė jų – 137 asmenys, Rusijos gynybos ministerijos teigimu, iš gyvenimo pasitraukė savo noru.
„Baisu, kad įvyksta tiek daug savižudybių. Tai peržengia bet kokias ribas”, – pareiškė tuomet Kareivių motinų komitetų sąjungos atsakingoji sekretorė ir Gynybos ministerijos visuomeninės tarybos narė Valentina Melnikova.
Ji apkaltino generolus tikrosios statistikos klastojimu – tuo, kad prie savižudybių sąmoningai priskiriamos ir jų imitacijos, ir pastūmėjimo į savižudybę atvejai.
Po šio skandalo iš oficialaus Rusijos gynybos ministerijos tinklalapio žuvusiųjų ne kovos lauke statistika apskritai dingo.
Skelbiama tik tiek, kad vos 7 procentai žuvusiųjų ne karo lauke tapo nestatutinių santykių, kaip oficialiai įvardijama „dedovščina”, aukomis. Užtat 28 proc. – savižudybės ir 33 proc. – nelaimingi atsitikimai.
Ministras užmerkia akis?
Dabar armijoje nevartojamas ir terminas „dedovščina”.
Juo vadinamas reiškinys – bene skaudžiausia Rusijos armijos rykštė ir daugelio žūčių taikos metu priežastis. Mat „dedovščina” neoficialiai įteisina ilgiau tarnaujančių karių prievartą ir patyčias iš naujokų.
„Dabar stengiamės šio termino vengti. Tokio reiškinio nebėra. Yra tiesiog chuliganizmas, šiurkštus įstatymo pažeidimas.
Jei žmogus atitarnavo tris mėnesius, koks jis „senis”?” – tvirtina šalies gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas.
Tarsi vien nevartojant termino būtų galima iš armijos pašalinti pačią „dedovščinos” piktžaizdę.
„Mane rado kabantį kilpoje netoli dalinio. Kai tėvai atidengė iš dalinio atsiųstą karstą, patyrė šoką: pamatė, kad aš žiauriai sumuštas. Jie mane sugebėjo atpažinti tik iš išskirtinių žymių”, – tarsi iš anapus ginčijasi su Rusijos gynybos ministru žuvęs šauktinis iš Baškirijos Maratas Gizatulinas.
Istorijos – įvairios
Tiesa, naujasis projektas demaskuoja ne vien Rusijos armijoje vis dar išplitusią „dedovščiną”.
Štai ką iš anapus papasakojo 26-erių Denisas Žarikovas iš Riazanės srities: „Tris kartus šokau parašiutu. Bet viskas baigėsi tuo, kad alkoholio prisivaišinęs dalinio vadas savo kabinete iš automato mane sušaudė.”
„Turėjau svajonę: įrašyti kompaktinį diską su seserimi Ksiuša, kurios nuostabus balsas. Būčiau parašęs muziką ir eilėraščius, o ji būtų atlikusi. Gaila, kad nespėjome to įgyvendinti.
Žuvau gegužės 16-ąją poligone sprogus sviediniui. Karininkai nusiuntė mane rinkti metalo, kurio lieka poligone po šaudymo pratybų, o paskui mano mirtį pateikė kaip mano paties aplaidumą”, – taip apie save „rašo” 24-erių Jevgenijus Kanutkinas iš Tambovo srities.
Atsiranda norinčiųjų bendrauti
67,5 milijono užsiregistravusių vartotojų turintis rusiškas socialinis tinklas „Odnoklasniki” pagal lankomumą užima antrąją vietą po „VKontakte”. Ir žuvusių kareivių puslapiai čia tampa vis populiaresni.
Psichologai jau prabilo apie atsirandantį stebėtiną poveikį: žuvę kareiviai čia „kalbasi” su savo realiais bendraklasiais ar draugais.
„Baisu suvokti, kad tavęs nebėra... Tave nuolat prisimenu ir norisi verkti, verkti, verkti...” – rašo kažkokia mergina J.Kanutkinui, kurio didžiausia svajonė buvo įrašyti kompaktinį diską su seserimi.
Kita pašnekovė priduria: „Ženia, labai tavęs trūksta. Be tavęs labai blogai.”
Tiesa, Rusijos gynybos ministerija kol kas stengiasi „nepastebėti” naujosios iniciatyvos socialiniame tinkle.
Bet „Pravo materi” savanoriai ketina „Odnoklasniki” papildyti vis naujais puslapiais.
Juk kasdien į šį fondą dėl juridinės pagalbos kreipiasi šimtai žuvusių ir per stebuklą likusių gyvų buvusių kareivių šeimų.
67,5
Tiek milijonų rusų yra užsiregistravę tinkle „Odnoklasniki”.