„Google“ privatumo kontrolės patarėjas Peteris Fleischeris sako, kad korporacija duomenų apsaugą vertina itin rimtai. Jo teigimu, „Google“ vartotojų vardai korporacijai nežinomi, kaupiama tik anonimiška informacija. Specialistas akcentuoja, kad „Google“ griežtai paiso viešai deklaruojamų savo principų.
P.Fleischeris užtikrina, kad korporacijos disponuojami numeriai neturi nieko bendra su kokia nors informacija apie vartotojus. Nenorėtume žinoti vartotojų vardų net ir tuomet, jei tai būtų teisėta, patikino.
Pastarieji P.Fleischerio pareiškimai išsakyti vos prieš trejus metus, vis dėlto šiandien jie atrodo lyg nužengę iš kitos eros. Dar visai neseniai internetas buvo anonimiškas vandenynas, nusėtas vartotojų vardų salelių, o šiandien situacija visiškai kitokia. Dabar anonimiškumas virtualioje erdvėje yra veikiau išimtis nei taisyklė. Tai yra rimta problema.
Birželio mėnesį „Google“ metė atsaką konkurentams iš „Facebook“ – išbandytas socialinis korporacijos tinklapis „Google +“. Netikėtai „Google“ parūpo tai, kas dar 2008-aisiais kompanijos visiškai nedomino – tikri vardai.
Žodžio laisvė prieš atribuciją
Šiandienos „Google“ netenkina pseudonimai – ir toli gražu ne vien „Google“. Politikai ir teisėsaugos institucijos taip pat paskelbė karą anonimiškumui, fundamentaliai interneto charakteristikai. Kai kas tebevertina anonimiškumą – kaip vieną svarbiausių interneto laiduojamų privalumų, įgalinančių žodžio laisvę ir privatumą. Kiti atvirai išsako nerimą dėl vadinamosios atribucijos problemos ir tikina ją esant pagrindiniu nūdienės virtualios erdvės trūkumu, kurį privalu kaip įmanoma greičiau pašalinti.
Po daugybę gyvybių nusinešusių išpuolių Osle ir Utiojos saloje pastebimai dažniau išsakomas poreikis nuplėšti anonimiškumo kaukes nuo virtualių ekstremistinėmis kraštutinės dešinės idėjomis trykštančių dienoraščių autorių veidų. Kritikai reikalauja patikimesnės virtualios erdvės kontrolės bei operatyvios reakcijos į nederamo turinio informacijos platinimą bei užlaikytų duomenų viešinimą.
Kita vertus, beprasmiška polemizuoti priežiūros bei kontrolės mechanizmų tobulinimo tema, kai nevalia nustatyti tikslios netinkamo turinio informaciją išplatinusio asmens tapatybės.
Praėjusią savaitę virtualaus antiislamistinio dienoraščio autorius, pasivadinęs Fjordmano pseudonimu, masinėmis žudynėmis kaltinamą prieštaringai vertinamo pseudopolitinio manifesto autorių norvegą Andersą Behringą Breiviką deklaravo esant jo „mėgstamiausiu rašytoju“. Ir šis asmuo tikrai nėra vienintelis, radikalias idėjas pridengiantis pseudonimu.
„Šventojo karo“ sekėjų forumuose prisidengus aršiai skambančiais pseudonimais diskutuojama apie geriausias kovos su eretikais priemones, politinės dešinės ekstremistai naudojasi teise į anonimiškumą viešindami asmeninius analogišką taktiką praeityje pasitelkusio antifašistinio judėjimo „Antifa“ narių duomenis.
Viešas pasipiktinimas prasiveržia tuomet, kai prabylama apie virtualų priekabiavimą, grasinančias elektroninio pašto žinutes ir įžeidinėjimus – su tokia problema neseniai susidūrė vokiečių interneto svetainė „iShareGossip“, kur studentai galėjo anonimiškai įžeidinėti bendramokslius.
Kiek anksčiau kita svetainė – „Supuvęs kaimynas“ – taip pat buvo pripažinta skatinusi panašaus pobūdžio elgesį, nes suteikė terpę kaimynų ginčus perkelti į virtualią erdvę. Suprantama, pagiežingų pastabų negailėjusių svetainės lankytojų tapatybė liko neatskleista, o paskalų aukomis tapusiems žmonėms pasisekė mažiau.
Anonimiškumo ribojimas
Praėjusį rudenį konservatyvios Vokietijos Krikščionių demokratų sąjungos narys bei parlamentinės komisijos „Internetas ir skaitmeninė bendruomenė“ pirmininkas Axelis Fischeris paskatino inicijuoti priedangos pašalinimą virtualioje erdvėje – bent jau akivaizdžiai politizuotuose forumuose.
Tos pačios partijos narys, valstybės vidaus reikalų ministras Thomasas de Maiziere vėliau keletą kartų priminė kolegos raginimą, akcentuodamas būtinybę riboti anonimiškumą internete bent jau tiek, kad pareigūnai galėtų atsekti įstatymų pažeidėjus. Th.de Maiziere iniciatyva pradėti du projektai, turėję padėti lengviau saugiai nustatyti tapatybes: iš pradžių bent jau paties vartotojo sutikimu nuo klastočių tariamai apsaugota skaitmeninio pašto sistema „De Mail“ bei nauja tapatybės kortelė.
Vis dėlto kyla rimtų abejonių, ar anarchija persismelkusioje virtualioje erdvėje apskritai įmanoma įtvirtinti privalomą stambaus masto tapatybės atskleidimą. Įvykiai Pietų Korėjoje sufleruoja galimą šio klausimo atsakymą.
Pietų Korėjoje, vienoje labiausiai interneto euforijos užvaldytų Azijos valstybių, virtualios erdvės kontrolė pastaraisiais metais pastebimai sugriežtinta. 2008 m. 39-erių aktorę Choi Jin-sil užgriuvo kelios neapykanta trykštančios virtualios kritikos tirados. Neištvėrusi moteris pasikorė. Įvykis sukrėtė visą šalį. Konservatyvi vietos vyriausybė veikiai įgalino praeityje tik rinkimų kampanijoms taikytą įstatymą, reikalaujantį kiekvieną komentarą ar vaizdo įrašą į virtualią erdvę siekiantį įkelti asmenį patvirtinti savo tapatybę trylikos skaitmenų piliečio kodu, unikaliu kiekvienam nuolatiniam valstybės gyventojui išduodamu numeriu.
Civilizuojantis efektas
Anksčiau minėtas įstatymas šiuo metu taikomas tik interneto svetainėms, per dieną aplankomoms daugiau nei šimto tūkstančių vartotojų. Dalis svetaines administruojančių asmenų veikiausiai visai patenkinti dėl tokio vyriausybės sprendimo, mat tikri vartotojų duomenys nepaprastai vertinami reklamos pramonės.
Žiniasklaidos analitikas Daegonas Cho iš Karnegio Melono universiteto (JAV) sako norėjęs sužinoti, ko galima pasimokyti iš eksperimento Korėjoje, bei išsiaiškinti, ar spaudimas internete atskleisti tikrąją tapatybę iš tiesų priverčia virtualią bendruomenę tapti nuosaikesne.
Atlikęs nuodugnius tyrimus, D.Cho sako turintis pripažinti, kad eksperimentas pasiteisino: civilizuojantis efektas virtualioje erdvėje – akivaizdus. Netoleruotinos internete išplatintos informacijos atvejų tarp retai komentarus rašančių vartotojų sumažėjo nuo 27 iki vos 20 procentų.
Tiesa, nemaža dalis virtualių chuliganų ir toliau burnojo neviešindami tikrosios tapatybės. Be to, kurį laiką internete buvo prieinama informacija, nurodanti, kaip galima apeiti reikalavimą paviešinti tapatybę, o virtualiems nusikaltėliams kritiniu atveju niekas nekliudo pasinaudoti užsienio serveriais.
Vietoje identifikacijos reikalavimo, virtuali bendruomenė pasikliauna savireguliaciniais mechanizmais. Dvi dešimtys metų naudojimosi internetu patirties liudija, kad pastaroji priemonė moralinį nuosmukį skatina toli gražu ne visais atvejais.
Tiesą sakant, Pietų Korėjos pavyzdys rodo, kad dalis interneto vartotojų laikui bėgant tampa civilizuotesni. Patyrę forumų vartotojai nederamo turinio informaciją platina maždaug šešis kartus rečiau nei tie, kurie teise dalintis idėjomis virtualioje erdvėje naudojasi retai.
Diskusijos kultūra neretai kontroliuojama pažangiais filtravimo mechanizmais ir vertinimo sistemomis, nemaža dalis diskusijų forumų administratorių stebi juose rašomą informaciją ir imasi priemonių netinkamo turinio žinučių autoriams tramdyti. Galų gale, deramai savo mintis reikšti mokantiems diskusijų dalyviams – nepriklausomai nuo to, ar šie atskleidžia tikrąją tapatybę, ar naudojasi pseudonimu – atlygiu tampa pagarba ir gera reputacija – informacijos turinio reikšmė nepalyginamai pranoksta tapatybės svarbą.
Tačiau kaip tramdyti ekstremistus ir nusikaltėlius, kuriems teisė neatskleisti tapatybės tampa priemone išvengti teisinės atsakomybės?
Teisėsauga neturi konkurentų
Dažnai susidaro įspūdis, kad kriminalistams pakankamai pasistengus anonimiškumo principas nesunkiai apeinamas – tai liudija ir daugelio žymių virtualių nusikaltėlių grupuočių, tokių kaip „Anonymous“, „LulzSec“ bei vokiečių „No-Name Crew“, suėmimas.
Tai, kad buvo areštuota beveik dvi dešimtys „Anonymous“ aktyvistų, parodo, kad nei pseudonimai, nei pažangios virtualios gudrybės negarantuoja interneto anarchistams saugumo. Ironiška, tačiau internete šiuo metu prieinamos dalies anksčiau minėtų asmenų nuotraukos bei asmeniniai duomenys.
Virtualiais įsilaužimais ir asmeninės informacijos paviešinimu kaltinamas Darkhammer save vadinantis interneto įsilaužėlis iš Vokietijos internete skelbė, kad visiškai nebijo būti sučiuptas, mat, pasak jo, tik kvailiai leidžiasi sučiumpami. Apie šio asmens suėmimą pranešta po keleto dienų.
Yra pakankamai įrodymų, kad politinis spaudimas visiškai nebūtinas tam, kad interneto vartotojai atskleistų tikrąją tapatybę – nemaža dalis asmenų neprieštaraudami padaro tai savo noru. Nenukonkuruojama tapatybės atskleidimo skatinimo priemonė – socialinis tinklas „Facebook“, kurio nariai neretai viešina ne tik vardus ir pavardes, bet ir gimimo datas bei asmenines nuotraukas, kartais – išties subtilias.
Socialiniai tinklai netruko tapti savotiškomis skaitmeninės registracijos bazėmis, kažkuo, ką derėtų traktuoti visiška priešingybe anonimiškumui. Su atviro tapatybės viešinimo trūkumais jau susidūrė ne vienas nedemokratinių režimų taikiniu tapęs disidentas.
Amerikos mokslinės pažangos asociacija neseniai paskelbė, kad galimybė neatskleisti tapatybės virtualioje erdvėje turi būti traktuojama kaip viena svarbiausių žmogaus teisių.
Reikalavimas virtualioje erdvėje atskleisti tapatybę – lazda, turinti du galus. Vokietijos Vartotojų teisių apsaugos ministerija atvirai kritikuoja siekį pašalinti anonimiškumą iš virtualios erdvės. Pastarajai nuostatai pritaria ir dauguma tėvų bei teisės į privatumą užtikrinimu suinteresuotų teisininkų. Anot pastarųjų, jauniems žmonėms nederėtų internete viešinti savo tapatybės norint apsisaugoti nuo apgavysčių, persekiojimo ir užgauliojimo.
Tiesa, sunku paaiškinti, kodėl toks vertingas anonimiškumas tampa tokia didele problema vos vaikui sulaukus pilnametystės.