Godumas ir kompiuterių klaidos turtuolius paverčia vargšais

Nuo to laiko, kai buvo pradėta prekiauti akcijomis ir kitais vertybiniais popieriais, biržas ištinka griūtys. Kokios sumaištys buvo didžiausios, kokios jų priežastys ir pasekmės?

Dažniausiai tiesiog žmonių godumas ir noras greitai praturtėti. Apie tai pasakoja Vokietijos leidinys „Ftd.de”.

Olandiją apėmusi tulpių manija vadinama visų finansų krizių motina. Nuo XVI a. šios šalies turtuoliai ir moterys buvo pamišę dėl tulpių. Tai paskatino spekuliantus pakelti tulpių svogūnėlių kainas, viliantis juos parduoti dar brangiau ir iš to susižerti gražaus pinigo.

Įsisuko toks ateities sandorių verslas, kad kai kurie žmonės negailėjo investuoti viso savo turto. Kai kurie svogūnėliai kainavo daugiau nei po tūkstantį guldenų, o vidutinės olando metų pajamos tada siekė vos 200 guldenų.

1637 metų vasarį burbulas sprogo ir visą Olandijos ekonomiką nustūmė į prarają. Iki šiol mokslininkai tyrinėja tikslias krizės priežastis, kurios sudomino ir daugelį menininkų.

Dailininkas Janas Brueghelis jaunesnysis sprogus tulpių burbului nutapė paveikslą, kuriame beždžiones apvilko žmonių drabužiais. Beždžionės prekiauja, sveria ir giria svogūnėlius. Vieną patiną prilupa jo žmona, nes jis išleido pinigus tulpėms.

Londonas, XVIII amžiaus pradžia. Karališkoji birža dėl storžieviško elgesio išvijo spekuliantus, tad pastarieji persikėlė į dulkėtas didmiesčio gatves.

Verslas jiems puikiai sekėsi: žmonės tiesiog iš rankų plėšė akcijas, dažniausiai – „South Sea Company”. Kas ši įmonė? Jos verslo idėja pernelyg graži, kad būtų patikima. Tačiau ji apakino investuotojus.

„South Sea Company” žadėjo milžinišką pelną iš prekybos vergais Ispanijos kolonijose Pietų Amerikoje. Norėdama gauti tam išskirtines teises, kompanija perėmė britų valdžios skolas, tačiau politikai jai padėti neskubėjo.

Vis dėlto nors bendrovė neturėjo uždirbusi nė vieno svaro, jos akcijų kursas išaugo nuo 100 iki beveik 1000 svarų. Šis burbulas sprogo 1720 metais, po to britų ekonomiką ištiko recesija.

Teigiama, kad garsusis fizikas Isaacas Newtonas neteko 20 tūkst. svarų sterlingų.

„Aš galiu apskaičiuoti žvaigždžių judėjimą, bet žmonių kvailumo – ne”, – toks buvo jo komentaras.

Huberto Schoute vario graviūroje pavaizduota vieta, kurioje vieni pirkliai tapdavo milijonieriais, kiti – vargšais. Tai – Amsterdamo birža.

Iš Londono finansų centro vardą kuriam laikui perėmusi Olandijos sostinė 1763 metais tapo bene pirmosios tarptautinės finansų krizės židiniu.

Per Septynmetį karą Prūsijoje klestėjo karo pramonė, kuriai finansuoti lėšos ateidavo daugiausia iš neutralaus Amsterdamo. Tam reikėjo valiutos keityklų paslaugų.

Tačiau įvairiausių monetų buvo daug, todėl bankai ėmė išdavinėti sertifikatus, už kuriuos kitoje šalyje buvo galima gauti atitinkamą grynųjų pinigų sumą.

Maža to, jais imta ir spekuliuoti. Bankai išpūtė šių vertybinių popierių vertę, nepadengę jos nuosavu kapitalu. Valiuta sertifikatų pavidalu buvo daugybę kartų perparduodama.

Karui pasibaigus, ekonomikos bumas baigėsi. Prūsijoje įvykdyta pinigų reforma nepaprastai sumažino šios šalies valiutos vertę. Dėl to Europoje žlugo dešimtys bankų, o žinomos Amsterdamo valiutos keityklos bankrutavo.

XIX amžiaus pirmojoje pusėje daugelyje pasaulio šalių ką tik nutiestais bėgiais pajudėjo pirmieji traukiniai. Visame pasaulyje kūrėsi geležinkelių bendrovės, kurios žadėjo pasakišką pelną iš naujos veiklos.

Vien Vokietijoje 1853–1857 metais investuotojai įsigijo 500 milijonų talerių vertės akcijų. Ką jau kalbėti apie JAV ir Angliją.

Tačiau dėl investuotojų lūkesčių daugelio geležinkelio kompanijų akcijų kursas visiškai neatitiko realios vertės.

1857 m. rugpjūčio 24-ąją Amerikos „Ohio Life” ir „Trust Company” paskelbė bankrotą. Žlugo ir vienas JAV bankų, dalijęs paskolas abejotiniems geležinkelių projektams.

Volstrite kilo panika. Tūkstančiai piliečių apgulė bankus, norėdami atsiimti savo pinigus. Net 5 tūkst. JAV bendrovių bankrutavo.

Anglijoje teko uždaryti bankus, visame pasaulyje nutrūko prekybos ryšiai. Krizė buvo labai staigi, tačiau trumpa: praėjus keliams mėnesiams bankai vėl ėmė dalyti paskolas.

Grūmojimas kumščiais, panika ir įniršis: taip atrodė Niujorko biržos prekybos auksu salė 1869 m. rugsėjo 24-ąją.

Nieko nuostabaus: per kelias minutes uncijos kaina nuo 160 JAV dolerių nukrito iki 133. Akcijų ir žaliavų kainos staiga irgi smigo žemyn.

Ši diena vėliau įėjo į istoriją kaip juodasis penktadienis. Kaltininkai – Jamesas Fiskas ir Jay Gouldas.

Šie ūžautojai, jautę silpnybę geriems cigarams ir brangiam viskiui, norėjo anuomet apmauti visus aukso rinkos dalyvius.

Ši rinka, kurios dydis tuomet siekė 15 mln. JAV dolerių, buvo labai nuspėjama: dauguma aukso luitų priklausė vyriausybei, kuri pirkdama ir parduodama galėjo reguliuoti kainą.

J.Fiskas ir J.Gouldas susidraugavo su tuomečio JAV prezidento Ulysso Granto pusbroliu, kad įgytų įtakos biržoje. Tai pasiteisino – kurį laiką jiems sekėsi spekuliuoti.

Tačiau prezidentas U.Grantas perprato šį planą ir pardavė anksčiau, nei buvo planuota, 4 milijonų JAV dolerių vertės aukso. Kainos staigiai krito.

Abu spekuliantai savo turtus išsaugojo, bet bent J.Fiskas neilgai džiaugėsi: 37 metų apsukruolį nušovė jo gyvenimo draugės meilužis. Tik ne dėl meilės reikalų, o dėl pinigų.

XX amžiaus trečiąjį dešimtmetį „Dow Jones” indeksas stabiliai kilo. Net smulkiausi investuotojai skolinosi pinigų, kad tik nusipirktų akcijų.

Bet 1929 m. spalį akcijų kursas staiga sustingo. Spalio 24-oji prasidėjo ramiai, bet netrukus prasidėjo pragaras. Volstrite tvenkėsi žmonių minios.

Likus kelioms minutėms iki 11 valandos, Niujorko birža tapo įnirtingų muštynių vieta, o visi troško tik vieno – parduoti.

Juodąjį ketvirtadienį beveik 13 mln. akcijų pakeitė savo šeimininkus už juokingai mažą kainą.

Panika greitai atlėgo, bet „Dow Jones” indeksas iki 1932-ųjų nukrito nuo daugiau nei 300 punktų iki 40. Viso pasaulio ekonomiką apėmė sąstingis, pakrikštytas didžiąja depresija.

Po juodojo ketvirtadienio daugelio šalių biržos sugriežtino savo taisykles: pavyzdžiui, nuspręsta nutraukti prekybą smarkiai nukritus vienos ar kitos įmonės akcijų vertei.

Williamas Herbertas ir Nelsonas Bunkeris Huntai paveldėjo savo tėvo iš naftos uždirbtą turtą, kurį 1974 m. investavo į sidabro verslą. Neva ne tam, kad spekuliuotų, bet kad infliacijos laikais apsaugotų save nuo pinigų nuvertėjimo.

Broliai 1980 metų sausį kontroliavo net trečdalį pasaulio sidabro atsargų. Tokia vienvaldystė suteikė jiems galimybę uncijos kainą padidinti nuo 3,30 iki 50 JAV dolerių.

Žaliavų biržos ėmė stokoti sidabro. Tad Niujorko biržose buvo nuspręsta pakeisti žaidimo taisykles ir įvesti didžiulius apribojimus sudarant ateities sandorius.

Sidabro kaina nukrito iki 10 dolerių, o Huntų imperija netrukus bankrutavo. Savo paskutines monetas broliai pardavė „Sotheby’s” aukcione.

Iš vienų rankų į kitas perėjo apie 600 milijonų akcijų, Niujorke kotiruojamų įmonių vertė sumažėjo 500 mlrd. dolerių, o „Dow Jones” indeksas nukrito 22,6 proc.

Juodasis pirmadienis – 1987 m. spalio 19-oji – amerikiečių iki šiol laikoma didžiausia biržos tragedija. Nors dėl jos priežasčių iki šiol ginčijamasi, tuomet pirmą kartą nepalankiai prabilta apie kompiuterius.

Devintąjį dešimtmetį investuotojai savo vertybinių popierių portfelius ėmė kontroliuoti naudodamiesi kompiuterių sistemomis. Jos stebėjo rinką, pirko ir pardavinėjo automatiškai.

Akcijų kursams nuolat kylant, investuotojų nervai nebeišlaikė. Likus savaitei iki juodojo pirmadienio, „Dow Jones” indeksas nukrito 10 proc. Tuomet įsijungė automatizuota vertybinių popierių prekybos sistema, užvertusi biržas prašymais parduoti akcijas. Visa tai pavirto chaosu.

Niujorko biržų makleriai nespėjo nustatinėti kursų, daugelis investuotojų buvo sužlugdyti. Tiesa, ši griūtis buvo trumpalaikė, birža greitai atsigavo.

Tai pirmiausia susiję su JAV federaliniu rezervų banku, kurio vadovo pareigas vos du mėnesius ėjęs Alanas Greenspanas nusprendė į finansų sistemą skubiai įlieti šviežių pinigų.

„Kas nors turi įvykti Persijos įlankoje, priešingu atveju indeksas nukris iki 1000 punktų”, – aimanavo Frankfurto biržos makleriai po to, kai 1990 m. rugpjūčio 2-ąją Irako diktatorius Saddamas Husseinas užpuolė Kuveito emyratą.

Iki tol biržos neturėjo kuo skųstis. Po 1987-ųjų Juodojo pirmadienio tiek DAX, tiek „Dow Jones” indeksai stipriai ūgtelėjo.

Tačiau dėl S.Husseino įsiveržimo į Kuveitą ir augančių naftos kainų vertybinių popierių kursai smuko: per metus „Dow Jones” vertė nukrito 20, DAX – 30, o Tokijo biržos – 40 proc.

1991 m. sausio pabaigoje Irakui smūgį sudavė JAV ir jų sąjungininkai, vyko operacija „Audra dykumoje”. Į tai palankiai sureagavo biržos: jau ne pirmą kartą patirta, kad karo grėsmė kenkia verslui, tačiau prasidėjęs karas biržose vertinamas teigiamai.

Ne kas kitas, o Japonijos valstybė – geležinis politikos, išmintingo valdymo ir ekonomikos trikampis – buvo laikoma didžiausia Tokijo biržos jėga ir puikiu pavyzdžiu kitų tautų ekonomikai.

Po Antrojo pasaulinio karo jokia šalis nepatyrė tokio pakilimo kaip Japonija.

Akcijų kursai sparčiai augo, biržos maklerius buvo apėmęs svaigulys. Nenuostabu, kad 1987–1989 metais Tokijo biržoje kotiruojamų įmonių vertė išaugo tris kartus.

Tačiau 1990-aisiais viskas pasikeitė. Nuo metų pradžios iki tol, kol „Nikkei” indeksas nukrito 48 proc., per kelis mėnesius čionykščių įmonių akcijų vertė sumažėjo 1,6 trln. JAV dolerių.

Šios griūties pasekmes japonai jaučia iki šiol.

Ten, kur įsižiebia finansų krizė, skaudžiausiai nukenčia smulkieji investuotojai. Taip nutiko daugeliui jų ir per Azijos šalių krizę 1997–1998 metais.

1997 m. rugpjūčio 29-ąją visą pasaulį apkeliavo nuotrauka, kurioje šoko ištikti investuotojai Honkonge sekė, kaip vietos biržos „Hang-Seng” indeksas vos per kelias minutes smuko 5,1 proc.

Užuot pripažinę savo klaidas, Azijos valstybių politikai, pavyzdžiui, Malaizijos ministras pirmininkas Mohamadas Mahathiras, pakilo į kovą su spekuliantais.

Pastaruosius jis išvadino globalizacijos amžiaus plėšikais, kurie, pasitelkę didžiulius pinigus, spekuliuoja Azijos šalių valiutomis ir taip 40 metų žlugdo ekonomiką.

Tačiau iš tiesų priežastys slypėjo pačiose Azijos šalyse. Daugelio jų bankai pigiai prisiskolino užsienyje, o po to, siekdami uždirbti, be saiko dalijo kreditus savo klientams.

Tai kurį laiką skatino valstybių, pramintų Azijos tigrais, ekonomiką, tačiau anksčiau ar vėliau burbulas turėjo sprogti.

Po 2001 metų rugsėjo 11-osios Niujorko birža kurį laiką neveikė. Mat Volstritas paprasčiausiai buvo evakuotas.

Tačiau rugsėjo 17 dieną prekyba vėl prasidėjo, su plakatu „Mes esame čia!” pasirodę makleriai elgėsi dar kovingiau.

Tik jų entuziazmas greitai išgaravo: jau po dviejų valandų „Dow Jones” indeksas smuko daugiau nei septyniais procentais. Tas pats dėjosi ir visame pasaulyje: pavyzdžiui, Frankurfo DAX smuko beveik 12 proc.

Tiesa, trumpam. Ir ne tik dėl to, kad Federalinis rezervų bankas sumažino palūkanų normas. Tiesiog dėl patriotinių motyvų JAV investuotojai stengėsi pirmiausia ne tiek vaikytis greito pelno, kiek rūpinosi, kad akcijų, o kartu – ir biržos indekso, vertė kuo greičiau atsikurtų.

„Pernelyg didelis, kad sužlugtų”, – 2008 metų rugsėjo 15-ąją ištarė tuometis Amerikos finansų ministras Henry Paulsonas, atsisakęs gelbėti nuo bankroto į bėdą pakliuvusį banką.

Tą dieną, kai „Lehman Brothers” darbuotojams buvo pranešta apie investicinio banko nemokumą ir jie turėjo palikti savo darbo vietas, niekas neįsivaizdavo, kokią griūtį sukels šis bankrotas.

Dar dvi savaites investuotojai buvo šoko būsenos. Tik po to, kai JAV atstovų rūmai atmetė 700 mlrd. dolerių vertės finansų institucijų gelbėjimo planą, rinkose kilo panika.

„Lehman Brothers” griūtis palietė visus. „Dow Jones” indeksas vos per vieną dieną nukrito 777 punktais. Tai dar būtų smulkmena, jei ši griūtis nebūtų pasklidusi po visą pasaulį. Juk būtent tuomet ir prasidėjo finansų krizė, kurios padarinius jaučiame ir jausime dar ilgai.

Žmonių klaidos ir nekontroliuojamos kompiuterių programos 2010-ųjų gegužės 6 d. 14 val. 47 min. vietos laiku sukėlė didžiausią griūtį Niujorko biržoje. Vienas brokeris per itin trumpą laikotarpį sudarė 75 tūkstančius kontraktų, kurių vertė – daugiau nei 4 mlrd. JAV dolerių.

Kas dedasi? Vos per kelias minutes „Dow Jones” indeksas nukrito beveik 1000 punktų. Maklerių pasipiktinimui nebuvo ribų: juk dėl tokio nuosmukio teoriškai biržos įmonių vertė sumažėjo 900 mlrd. dolerių, vien „Procter and Gamble” akcijos atpigo beveik 40 proc.

Tačiau greitai prasidėjusi griūtis netrukus baigėsi: jau 15 val. „Dow Jones” indeksas atsigavo.

Tik po mėnesio JAV biržų priežiūros komisija pateikė griūties priežastį: nebuvo pastebėta klaida didelio greičio prekybos sistemoje.

Parengė Ona Kacėnaitė