1996-aisiais prieš akis vėrėsi neaprėpiami laisvosios atminties diske horizontai. Tas stebuklingas diskinis kaupiklis tuo metu kainavo bene 800 litų.
2009 metų žiema. Pavargęs dėl nuolatinio vietos savo kompiuterio 80 gigabaitų diske trūkumo nukeliavau į parduotuvę ir už kelis šimtus litų įsigijau 1 terabaito talpos kaupiklį.
Grįžęs namo kukliai, be iškilmių jį prijungiau ir mažiau nei per metus užpildžiau beveik visą.
Kaip diena ir naktis
Apie stulbinamą, veržlią technologijų pažangą dabar kalbama kone kas dieną.
Tačiau plika akimi ne visuomet ją įmanoma pamatyti. Stovi gal kiek senstelėjęs ir lėtokai veikiantis kompiuteris, interneto ryšys ne visuomet vienodas, bet iš esmės viskas taip pat kaip ir prieš porą metų.
Tačiau prisiminus, kas buvo prieš dešimtmetį, pokyčių greitis ir skirtumai tiesiog vožte vožia per smegenis. Ypač kai pamąstai, kas bus dar po tiek pat metų.
Neseniai tėvų garaže aptikau savo pirmąjį, jau paliktą išmesti kompiuterį „ZX Spectrum” su 48 kilobaitų operatyviąja atmintimi ir garso kasetėmis vietoj diskinio kaupiklio. Tarp to, kas buvo, ir kas yra dabar, – milžiniška praraja.
1994 metais, tapęs KTU gimnazijos moksleiviu, jau sėdėjau prie vadinamojo IBM PC AT 286 kompiuterio. Jo parametrų tiksliai nepamenu, bet tai galėjo būti 6 arba 8 megahercų (MHz) procesorius, pusė megabaito (MB) operatyviosios atminties, 20 MB diskinis kaupiklis.
Tuomečiai 12 colių išgaubti kineskopiniai monitoriai ir vaizdo sistemos mus džiugino 16 spalvų, maždaug 640x320 taškų raiškos vaizdu.
Pasėdėjus keletą valandų prie tokio ekrano atrodydavo, kad akis kažkas būtų patrynęs švitriniu popieriumi. Todėl buvo populiarūs monitoriaus filtrai – rėmeliai su stiklu, kuris neva turėjo saugoti akis. Galbūt kiek nors ir gelbėdavo.
Netrukus gimnazijoje atsiradęs „IBM Aptiva” su 486-uoju procesoriumi, 4 MB talpos atmintimi, 270 MB disku, garso sistema, 1xCD ROM skaitytuvu ir 14,4 kbps modemu atrodė kaip technikos pažangos viršūnė. Nors žaidžiant „Doom II” vis dar reikėdavo specialiai paruošti sistemą, kad būtų įkraunama minimaliai tvarkyklių ir kitokių priedų.
Visa tai lyginti su šiandienos kompiuteriais, jų gigahercinėmis širdimis, gigabaitinėmis atmintimis ir terabaitiniais kaupikliais kažkaip net nepadoru.
Telefonai lenkia kompiuterius
Ką ten kompiuteriai – išmanieji telefonai šiandien yra šimtus kartų spartesni, talpesni ir tą pačią raišką sutalpina į kelis kartus mažesnius ekranus.
Tiesą sakant, moderniausi išmanieji telefonai su kelių branduolių sparčiaisiais procesoriais jau artėja prie mano šešerių metų kažkada verslo klasės lygio kompiuterio galimybių. O kitąmet jau ir pralenks, kai pasirodys 2 GHz spartos procesoriai.
Pirmąsias savo programas ar tekstus 1994 metais nešiodavomės ir jais keitėmės dideliuose (tikrąją to žodžio prasme) ir lanksčiuose 5,25 colio dydžio diskeliuose.
Tuomečiai kompiuteriai į juos sugebėdavo įrašyti kelis šimtus kilobaitų informacijos. Tik po keleto metų mano gyvenime atsirado 3,5 colio, 1,44 MB talpos diskeliai – jais į namus parsinešiau pirmuosius MP3 įrašus.
Vienas įrašas – bent 4–5 diskeliai. Dar ir „Windows 95” iš bendrovės „Sonex kompiuteriai” gavome net 26 diskeliuose.
Tuo tarpu dabar 4 GB talpos USB atmintinė mano kompiuterio kuprinėje atrodo kaip beviltiška seniena: ji – mažiausios talpos, kokią šiuo metu siūlo pardavėjai.
Konkuravo pašto adresais
Įspūdingiausiai atrodo interneto pažanga. 1994 metais Lietuvoje internetu galėjo naudotis tik išrinktųjų kasta – akademinio sektoriaus atstovai. Elektroninio pašto adresas buvo lyg kolekcinė vertybė: kas jų daugiau skirtingų turėdavo, tas būdavo viršesnis už kitus.
Mums, keliems gimnazijos moksleiviams, pasisekė – gavome prisijungimus prie tuomečio KTU serverio „Santaka”.
Užsukę į skaičiavimo centrą valandomis spoksodavome į nespalvotą tekstinį terminalinio kompiuterio ekraną.
Vietoj dabar įprastos žiniatinklio naršyklės dar tekdavo naudoti „Gopher” – informacija tuomet būdavo dedama panašiai, kaip bylos dedamos į katalogus.
Tik šiek tiek vėliau atsirado naršyklė „Lynx”: tegul ir tekstinė, tačiau tai jau buvo pažanga.
O kai bendramokslis atsiuntė ir įdiegė „Mosaic” (visų dabartinių naršyklių pirmtakę) ir internetą pamačiau grafinį bei spalvotą, tegu ir labai lėtai veikiantį, tai buvo apskritai kitas pasaulis – tarsi kosmosas.
Priminė kaimo biblioteką
1997 metais, kai gimnazijos kompiuterių klasė prie „Litnet” tinklo buvo prijungta neįtikėtinai sparčiu kabeliniu ryšiu, sužinojome apie „Geocities” – nemokamų asmeninių tinklalapių tarnybą. Maniškis, pamenu, buvo registruotas „Yosemite” (JAV Josemičio nacionalinio parko vardu pavadintame kataloge).
Turėti savo tinklalapį – toks tuomet buvo mados šauksmas.
Dažnai jie būdavo itin banalūs – „čia mano šuniukas”, „čia mano žuvytės”, „aš mėgstu roką, o popsas užkniso juodai”, pagardinti kraupia judančių, mirgančių, besivartaliojančių paveikslėlių mišraine ir spalvų kakofonija.
Kuriant šiuos puslapius nereikėjo būti programuotoju – dalį darbų palengvindavo specialios priemonės. Tai jau buvo nemenkas laimėjimas. Beje, ši tarnyba baigė savo egzistavimą prieš 2 metus.
Kiek vėliau, kai internetas iš kelių šūsnių puslapių ir įvairių FTP serverių išaugo į didesnį pasaulį, į gyvenimą atėjo „AltaVista”, „Metacrawler”, „Lycos”, „Yahoo”. „Google” tada dar nebuvo atsiradęs.
Dažnai naršymas prasidėdavo nuo teminių katalogų peržiūros, o ieškant reikėdavo kelis kartus tikslinti frazę ir naudoti įvairiausius parametrus.
Galbūt dėl to internetas tuomet atrodė kaip kaimo biblioteka: beveik visos knygos skaitytos, o kitos – bent jau matytos.
Šiandien jau net posakis „Jeigu tavęs nėra internete, tavęs nėra apskritai” atrodo banalus, visiems suvokiamas ir pasenęs.
Tada, prieš keliolika metų, internetas paprastam vartotojui tebuvo smagi pramoga, dabar daug kam jis yra kasdienė darbo, pramogų, bendravimo priemonė.
Čia mokami mokesčiai, perkama, parduodama, skaitomos naujienos, žiūrimi vaizdo reportažai ir klipai, naršoma po žemėlapius, keičiamasi nuotraukomis, nuomonėmis.
Skoningą, paprastą tinklalapį ar tinklaraštį dabar galima susikurti per kelias dešimtis minučių. Nesunku sukurti ir funkcionalią svetainę, įterpiant įskiepius ir papildant ją žemėlapiais, kalendoriais, nuotraukų albumais, vaizdo leistuvais, anketomis, formomis ir galybe kitų funkcijų.
Žodžius tektų atsiimti
Kai „Lietuvos telekomas” (dabar – „Teo LT”) 2001 metais pristatė ADSL interneto ryšį, atrodė, kad visa tai pasakos. Iki tol tekdavo tik skaityti, kaip amerikiečiai naudojasi DSL, kabeliniais modemais, pasiekdami mums nesuvokiamą šimtų kilobitų per sekundę spartą. Ir štai mano namuose atsirado 128 kilobitų per sekundę ryšys!
Kai susipažinau su internetu, sparta tesiekė 14,4 kbps. Nenuostabu, kad tuomet tiekėjų žadėtas 512 kbps ryšys atrodė kaip visų svajonių išsipildymas.
Taip ir sakiau kažkada vienam iš telekomo atstovų, kai jie spartą pradėjo didinti iki vieno, o vėliau – iki kelių dešimčių megabitų per sekundę: „512 kbps iš esmės pakanka viskam, jeigu nesisiunti muzikos ir filmų piratiniais kiekiais.”
Dabar šiuos žodžius reikėtų atsiimti ir dar sudegti iš gėdos.
Ne pirmosios jaunystės mobilusis internetas, kuriuo naudojuosi keliaudamas, pasiekia 2 Mbps spartą, bet aš neretai jaučiuosi kaip 1997-aisiais, kai pradėjęs ką nors siųstis eidavau užsiplikyti arbatos.
Dabar manau, kad 100 Mbps pasiekiantis 4G LTE mobilusis ryšys jau būtų neblogai.
Beje, pirmasis mano mobilusis telefonas buvo „Ericsson GA628” – juo tuomet galėdavau tik skambinti ir siuntinėti žinutes. Jame nebuvo net laikrodžio, ką ir kalbėti apie spalvotą ekraną, internetą ar paprasčiausią kalendorių.
Žinau, kad ir šiais laikais kai kurie žmonės išsiverčia su minimaliomis funkcijomis. Vis dėlto tiems, kurie sako, kad telefonas ir turi būti telefonas, galiu atrėžti – nė velnio.
Visko, kas yra dabartiniame mano „Nokia E71”, man reikia: ir QWERTY klaviatūros, ir GPS, ir interneto, ir MP3 grotuvo, mobiliojo elektroninio parašo, net fotoaparato – ir tas praverčia.
Maža to, norisi dar daugiau – elektroninių raktų, kompaso, barometro, termometro, didesnio ekrano, spartesnio interneto ir dar šio bei to, ko dabar negaliu įsivaizduoti, bet tikiu, kad gamintojai pasiūlys.
Pažanga – ne visur
Peržvelgus tai, kas buvo prieš 15 metų ir kas yra dabar, kompiuterijos ir ryšių pažanga atrodo stulbinama.
Galbūt todėl, kad tai, ką išsivysčiusios Vakarų šalys pasiekė per 30 metų, mes – per perpus trumpesnį laikotarpį.
Juk 1994–1997 metais dar naudojomės keliolikos metų senumo technologijomis, o dabar einame koja kojon su visu pasauliu.
Vis dėlto technologijų pažanga nėra tokia greita. Per tuos 15–17 metų, kai aktyviai naudojausi ir domėjausi kompiuteriais ir mobiliaisiais telefonais, pasikeitė toli gražu ne viskas. Taip, išaugo sparta, padidėjo atminties talpa, ekranai tapo geresni, plonesni, ryškesni.
Bet tai – labai nedaug. Informaciją vis dar renkame klaviatūra ir pele (tiesa, padėtį po truputį keičia jutikliniai ekranai) ir peržiūrime ekrane.
Nors programuotojo ar specialisto įgūdžiai nebūtini, naudojantis kompiuteriu vis dar prireikia specifinių žinių: programinė įranga ir patys kompiuteriai vis dar kartais primena paslaptingas juodąsias dėžutes.
Lengvai pasiekiamos informacijos klodai nepalyginti didesni, bet vis dar ieškome reikalingų straipsnių ir puslapių, kaip tai amžių amžius buvo daroma bibliotekose, o ne iškart gauname atsakymus į rūpimus klausimus.
Turime bėdų kad ir su nešiojamųjų įtaisų akumuliatoriais. Kai kuriais atvejais net atrodo, kad žengtelėjome atgal: tie, kurie naudojosi legendine „Nokia 5110”, prisimins, kad ji buvo itin pažangi ir vieną kartą įkrauta veikdavo net 8–10 parų.
Norai – dar didesni
Apie tai, kaip šiuolaikinės technologijos atrodys po dešimtmečio kito, svarstyti labai sunku, o prognozuojant susimauti – paprasta.
Juk automobilių serijinę gamybą pradėjęs Henry Fordas pats vėliau pripažino: „Jeigu būčiau paklausęs, ko žmonės nori, jie būtų paprašę greitesnių arklių.”
Norėti niekam nedraudžiama. Jeigu kas nors paisytų mano įgeidžių, aš norėčiau patogesnio „bendravimo” su įvairiomis kompiuterinėmis sistemomis, elektroniniais įtaisais.
Pavyzdžiui, patogesnio informacijos įrašymo.
Galbūt mobiliuoju telefonu būtų galima bendrauti žmonių kalba, atsakymų sulaukti malonaus tembro moterišku balsu arba – jeigu tai reikia pavaizduoti – erdvinėje projekcijoje tiesiai prieš mano akis.
Šiuo metu aktyviai plėtojamos technologijos, kurios realią aplinką papildo iš interneto gaunama informacija. Pavyzdžiui, nukreipus telefono fotoaparatą į architektūros šedevrą, ekrane galima pamatyti, kada jis statytas, kiek kainavo, kaip atrodė prieš šimtą metų.
Tik visa tai gauti norėtųsi kur kas patogiau: kad nereikėtų traukti iš kišenės telefono, nukreipti jo į objektus. Kad būtų kas nors panašaus į akių lęšius, kurie projektuotų tokį vaizdą. Kad eidamas miestu ar bėgdamas miško takeliu tiesiog matyčiau ore kybančią rodyklę, nurodančią, kur pasukti.
Gal galėtumėte pasiūlyti telefonus, kompiuterius ar planšetes, kurių akumuliatorius reikėtų įkrauti ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o dar geriau – kartą per metus? Irgi būčiau dėkingas.
Svajonės taps realybe?
Atrodytų, visa tai svaičiojimai? Anaiptol!
Kad ir dėl įrenginių akumuliatorių: dabar kuriami ir tobulinami įtaisai, leidžiantys efektyviau naudoti elektros energiją ar jos pasisemti iš aplinkos.
Pavyzdžiui, išgauti ją iš judesių, aplinkos šilumos, sugerti sklindančias elektromagnetines bangas.
Patobulėję jutikliniai ekranai su daugiataškio lietimo technologija kelia rimtą grėsmę klaviatūrų ir pelių likimui.
Atsiradus skaityklėms ir planšetiniams kompiuteriams, vis labiau populiarėja elektroninės knygos.
Didžiausi angliškų knygų leidėjai jau dabar 15 proc. visų savo pajamų gauna iš elektroninių knygų, o per Kalėdas ši dalis gali ūgtelėti iki 20 proc.
Didesnio formato spausdinti leidiniai – pavyzdžiui, laikraščiai, – dar sunkokai skinasi kelią į skaitykles. Bet tobulinamos lankstaus elektroninio popieriaus technologijos anksčiau ar vėliau turėtų juos perkelti į skaitmeninę erdvę.
Netrukus pasirodys ir lankstūs ekranai – kai kurios kompanijos jau yra tokius pademonstravusios. Taigi telefonai galės įgyti dar įvairesnes formas, pavyzdžiui, apyrankės. Arba, prireikus didesnio ekrano, jį bus galima tiesiog išsivynioti.
Vadinamasis trimatis vaizdas (iš esmės tai yra optinė smegenų apgaulė) – jau vakarykštė diena.
Tolesnis žingsnis – trimatės interneto svetainės. Jau kurį laiką eksperimentuojama su tikraisiais 3D vaizdais – hologramomis, kai vaizdas keičiasi priklausomai nuo kampo, kuriuo į jį žvelgiama.
Sujungus jau dabar naudojamą ir rinkoje esantį įtaisų valdymą gestais su 3D vaizdu, turbūt reikėtų laukti trimačių valdymo sąsajų. Jeigu dabar kompiuterio ekrane piktogramas, puslapius galima dėlioti tik dvimačiame paviršiuje, trimatė sąsaja leistų juos pasidėti dar toliau arba arčiau savęs.
Daugybę rūpesčių planuojama išspręsti patobulinus įvairiausius daviklius ir įdiegus juos įvairiuose daiktuose, mechanizmuose, ant kūno ar net implantavus į jį.
Integravus daviklius įvairiose konstrukcijose (pavyzdžiui, tiltuose ar vamzdynuose) galima nuolat gauti informaciją apie jų būklę ir reaguoti dar prieš joms sugendant.
Davikliai automobiliuose ar buitinės technikos prietaisuose nurodo, kada reikės pakeisti vieną ar kitą detalę. Spausdintuvų rašalinėse esantys davikliai jau dabar informuoja, kai rašalo lieka mažai.
Tuo tarpu ant kūno įtaisyti davikliai gali stebėti kraujospūdį, pulsą, temperatūrą, judėjimą, kitus rodiklius ir pranešti pačiam žmogui ar jo gydytojui, jeigu rezultatai tampa nenormalūs.
Dirvoje esantys davikliai gali pranešti, kada reikia laistyti ar tręšti, taip pat patys aktyvuoti atitinkamas sistemas. Visa tai padėtų sutaupyti daug išteklių, sumažinti ar visai apsisaugoti nuo nuostolių.
Sujungti į bendras sistemas davikliai suteiks gerokai daugiau informacijos.
Tarkime, automobiliai, „bendraujantys” vienas su kitu ir gaunantys informaciją iš kelio dangoje įrengtų daviklių, gali pranešti vairuotojui apie jo kelyje susidarysiančią spūstį, apledėjusią dangą arba eismo ribojimus, nukreipti jį kita linkme.
Taip pat padėtų išvengti avarijų, įspėję apie pavojingai mažėjantį atstumą iki kito automobilio.
Kur tobulėjimo ribos?
Dažnai kompiuterijos pažanga matuojama pagal procesorių spartą. Šiuo metu ji tarsi stabtelėjo ties 3 GHz riba ir toliau nelabai didėja. Gali atrodyti, kad to visai nereikia – juk ir gerokai silpnesnio kompiuterio pakanka naršyti po internetą, kurti dokumentus, tvarkyti nuotraukas, žiūrėti filmus.
Juolab kad galingų kompiuterių poreikį gerokai mažina debesų kompiuterija – interneto (el. pašto, dokumentų ir t.t.) paslaugos, perimančios informacijos apdorojimą.
Pavyzdžiui, žemėlapių ir navigacijos įrenginiai, tokie kaip „Google Maps”, patys maršrutų neskaičiuoja: tai už juos atlieka kažkur esantys serveriai, o į kompiuterį ar telefoną tik perduodama jau apskaičiuota informacija.
Vis dėlto procesorių galimybės yra visa ko pagrindas. Juk ar vienur, ar kitur tuos duomenis reikia sutvarkyti.
Bet spartinant procesorius yra kliūčių.
Vieno iš „Intel” įkūrėjų Gordono E.Moore’o 1965 metais atrastas dėsnis sako, kad tranzistorių skaičius tokio paties dydžio silicio luste dvigubės kas 2 metus.
Šis dėsnis buvo taikomas procesorių spartos, atmintinių ir net skaitmeninių fotoaparatų raiškos augimui nusakyti daugiau nei pusę amžiaus. Bet jo galiojimas artėja prie pabaigos: prognozuojama, kad 2015–2020 metais šis dėsnis nebeveiks.
Paprastai kalbant, pernelyg sumažėjus komponentams, atsiranda nepageidaujamų efektų, todėl tranzistorių dar labiau tankinti tokiu tempu nepavyks.
Zetabaitai – jau netrukus
Neišvengiamai reikės naujų sprendimų. Mokslininkai laboratorijose jų jau ieško, o gamintojai procesorius spartina lipdydami į vieną lustą po kelis procesorių branduolius.
Tačiau tik labai mažai programų sugeba išnaudoti kelis branduolius vienu metu ir lygiagrečiai vykdyti tą pačią operaciją.
Proveržio laukiama tuomet, kai programų gamintojai pradės kurti kelis branduolius palaikančias programas.
Bet tai sudėtinga, nes reikia visai kitokio mąstymo, įrankių, programavimo kalbų.
Vis daugiau iššūkių sulauks ir programinės įrangos kūrėjai.
Programos taps sudėtingesnės, didesnės. Jų bus labai daug, visur valdančių viską: nuo mažiausių daviklių iki didžiausių mechanizmų. Todėl klaidos kainuos kur kas brangiau.
Be to, kartu su skaitmeninių technologijų pažanga labai greitai kaupsis ir duomenys. Vartotojai dabar sukuria daugybę skaitmeninės informacijos, dar daugiau jos kurs ateityje.
Prognozuojama, kad 2020 metais pasaulyje bus sukurta 200 kartų daugiau duomenų negu 2008-aisiais.
Duomenų saugyklų talpa, DNV kompanijos prognozėmis, kas 4 metus padidės 10 kartų ir 2020 metais 1 TB duomenų talpos kainuos pusę dolerio. Dabar tokia saugykla kainuoja kiek daugiau nei pusantro šimto litų.
Ir jeigu manote, kad į namus ateinantis optinis 100 Mbps spartos ryšys yra pakankamas, pagalvokite dar kartą.
Ta pati DNV tvirtina, kad 2000 metais internetu buvo perduota kiek daugiau nei vienas eksabaitas informacijos – daugiau nei milijonas terabaitų ar milijardas gigabaitų. Dar tūkstantį kartų didesnis duomenų srautas internetą užplūs nesulaukus nė 2020 metų. Jis jau bus matuojamas zetabaitais.
Pažanga kelia ir grėsmę
Bet pažanga nėra lydima tik šūkių „bravo” ir džiugių katučių. Ją lydi sudužusios viltys, nykstančios profesijos ir pan.
XIX amžiuje Anglijos fabrikuose pastačius mechaninius įrenginius, atsirado ir juos daužę luditai – tekstilininkai, kurių rankų darbo paklausa staiga gerokai sumažėjo.
Lygiai taip pat skaičiavimo mašinos išstūmė specialistus, kurie, naudodamiesi matematinėmis formulėmis, atlikdavo sudėtingiausius skaičiavimus.
Pavyzdžiui, skaičiuodami Everesto aukštį 1856 metais jie suklydo tik 8 metrais, nors stebėjimai buvo atliekami iš daugiau nei 200 kilometrų atstumo.
Neseniai sužinojau, kad JAV programos jau rašo straipsnius apie sporto rungtynes. Kokybiškai ir greitai: straipsnis – greičiau nei per minutę. O paspartėjus procesoriams, patobulėjus dirbtinio intelekto programoms, tokiems rašeivoms kaip aš gali tekti krautis savo daiktelius ir eiti šunims šėko pjauti.
Neišvengiamai gausėja informacijos apie mus, mūsų veiksmus, gyvenimą. Dalį jos sukuriame ir pateikiame patys. Tai palengvina gyvenimą, bet kelia grėsmę žmonių privatumui. Jo apsaugojimas – vienas didžiausių ateities iššūkių.
O pabaigoje – kiek telefono numerių, elektroninio pašto adresų ar draugų gimtadienių prisimenate? Aš galbūt tik po kelis svarbiausius. Visa kita – telefono užrašinėje, interneto kalendoriuje ir „Facebook”.
O ar mokėtumėte nustatyti savo vietą laukuose ar miškuose turėdami tik žemėlapį, o ne GPS įrenginį?
Kiek mes priklausomi nuo technologijų ir ar sugebėtume gyventi be jų? Ar dėl vis tobulėjančių technologijų mūsų smegenys gauna mažiau darbo? Juk vandens molekulinę masę, Liublino unijos datą ar orų prognozę galima surasti „pagūglinus” internete. Nereikia įsiminti, nereikia stebėti dangaus ir prognozuoti.
Ir ar mes esame labiau pažengę nei, tarkime, XX amžiaus vidurio žmonija? Teisingas atsakymas turbūt vis dėlto būtų „taip”.
Tiesiog dabar mūsų smegenys sprendžia kitokias, sudėtingesnes problemas. O žlugus technologijoms arba laiko mašina persikėlus, pavyzdžiui, į XX amžiaus pradžią, sukauptas žinių bagažas padėtų kur kas greičiau surasti sprendimus, negu tai padarytų žmogus iš praeities.
Bet tai, kaip ir visas šis straipsnis, tėra vieno žmogaus vertinimas ir įžvalgos.
Interneto plėtrai reikia daugiau dažnių
Gediminas Būdvytis
Lietuvos radijo ir televizijos centro techninės plėtros direktorius
„Technologijų plėtra pasiekė tokį lygį, kad sparta didėja greičiau, nei mes reaguojame. Todėl nedrįsčiau net spėlioti, kokia sparta bus po 10 metų. Kita vertus, tokiems technologijų šuoliams reikia vis didesnių išteklių – radijo dažnių. Jau dabar vis daugiau jų atrėžiama iš televizijų.
Pavyzdžiui, pasaulyje mobiliųjų technologijų operatoriams atrėžta dažnių nuo 60-ojo televizijos kanalo. Tad spartai reikia vis daugiau dažnių, o tai sunku garantuoti tankiai apgyvendintuose regionuose.
Lietuvos galimybės didesnės, nei turi Londono ar Niujorko gyventojai. Šiuose megapoliuose gyvena daug žmonių, tad ir dažnių naudojama daugiau nei Lietuvoje. Mūsų krašte, kur gyventojų tankumas yra menkas, tokios problemos nėra, tad galime džiaugtis spartesniu ryšiu.
O svarstyti apie 10–20 metų laikotarpį būtų labai sudėtinga, nes technologijos tobulėja žaibišku greičiu. Pavyzdžiui, 2004 metai technologijų ir spartos prasme mums jau atrodo istorija. O šiandien plėtra vyksta dar greičiau nei tuomet.”
Darbui tinka ne visi įrenginiai
Mantas Gabrijolavičius
„Hewlett-Packard” Baltijos šalių produktų grupės vadovas
„Kai prieš kelerius metus atsirado nedideli nešiojamieji kompiuteriai („notebook”), daugelis manė, kad jie pakeis įprastus nešiojamuosius kompiuterius. Juk jie pigesni, lengvesni, patogesni naudoti ir gabenti.
Tačiau taip nenutiko. Tas pat ir dėl planšetinių kompiuterių – daug vartotojų jais naudojasi. Tačiau į juos aš žiūriu skeptiškai. Kodėl? Pirmiausia ar tokie įrenginiai tinka rimtam darbui?
Reikės bent 5 metų, kad planšetiniuose kompiuteriuose atsirastų programų, kurios būdingos įprastiems nešiojamiesiems. Daug vartotojų dirba su „Excel”, „PowerPoint” programomis. Jos būtinos darbui.
Keičiantis vartotojų elgesiui ir tobulėjant planšetiniams kompiuteriais, jie ateityje gal labiau paplis. Tačiau kol kas tai rinkodaros specialistų stumiamas produktas.
Naršyti internete, lankytis socialiniuose tinkluose tai gera priemonė. Bet ne rimtam darbui. Išmanieji telefonai irgi plinta labai greitai, daugėja funkcijų. Tačiau ar jie pakeis kompiuterį? Abejoju.
Aštuonias valandas juk nedirbsi su telefonu, kad ir koks jis būtų. Tad dirbantys žmonės naudosis nešiojamaisiais kompiuteriais ir patikimais telefonais.”