Pinigų stokojančios bibliotekos kovoja dėl teisės daryti skaitmenines lietuviškų knygų kopijas: sukurti galimybę bibliotekų lankytojams nevaržomai jas skaityti ne tik popierines, bet ir kompiuterio ekrane.
Taip knygos taptų prieinamesnės tiems, kurie neišgali jų įsigyti knygynuose.
Tuo tarpu leidėjai nedvejoja, kad valstybė, priimdama tokį įstatymą, iš esmės nacionalizuotų autoriaus teisę į elektroninį knygos atkūrimą ir platinimą.
Lopo įstatymo spragą?
„Toks įstatymas buvo ir anksčiau, tačiau tada nebuvo numatyta, kad šiuolaikinės technologijos taip žengs į priekį. Bet tai neturėtų būti didelė našta verslui”, – įsitikinęs 1998 metais rengto įstatymo pataisas teikęs Seimo narys Julius Dautartas.
Jas rengiant prisidėjo ir Kultūros ministerija. Jos šiuo metu svarstomos Seime.
„Deja, šio įstatymo pakeitimai nėra logiški ir gerokai skuboti. Reikėjo bent viešos diskusijos”, – įsitikinusi Leidėjų asociacijos vadovė Lolita Varanavičienė.
Pasak šios asociacijos vykdomosios direktorės Aidos Dobkevičiūtės-Džiovėnienės, įgyvendinus įstatymo pakeitimus, be knygų autorių teisių turėtojų žinios ir be jokio atlygio bibliotekos galėtų kopijuoti visus leidinius iš privalomųjų egzempliorių.
Juos (mažiausiai keturis) leidėjai įpareigoti atiduoti bibliotekoms vos išleidę knygą, o jei knyga buvo iš dalies finansuojama – 120 ar daugiau egzempliorių.
Taip pat įstatymo pataisos leistų neįgalių žmonių organizacijoms ne tiktai pritaikyti knygas tokių žmonių poreikiams – įgarsinti knygą, išspausti Braile’io raštu, bet ir parengti interneto prieigą skaityti namie.
Leidyba kasmet menksta
„Atrodytų, labai kilnus tikslas. Visi galėsime nemokamai skaityti visas Lietuvoje išleistas knygas. Bet tarp bibliotekų vidaus tinklo ir beribio interneto jokių sienų – apsaugos sistemų ar kitų piratavimo prevencijos mechanizmų – nėra.
Jau ir dabar internete egzistuoja mažiausiai 11 svetainių, iš kurių galima nemokamai atsisiųsti per 350 tūkst. pavadinimų knygų – nelegaliai nukopijuotų arba tiesiog pavogtų.
Gal tai viena priežasčių, kodėl per pastaruosius 3 metus kasmet lietuviškų naujų knygų mažėja po 15–20 procentų? Bet kam tai įdomu?” – piktinosi A.Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.
2008 metais išleista 4580 naujų knygų, 2009 m. – 3972, 2010 m. – 3177, o tiražų vidurkis sumenko iki 1200 egzempliorių.
Nori visko ir už dyką
Šiuo metu bibliotekos elgiasi savo nuožiūra: kai kurios daro skaitmenines knygų kopijas, kai kurios – ne.
„Situacija neaiški. Juk tai nėra uždrausta. Tarkim, kai kurie universitetai skaitmenina knygas ir naudoja savame tinkle”, – sakė Lietuvos akademinių bibliotekų direktorių asociacijos vadovė Emilija Banionytė.
Pasak teisę skaitmeninti knygas ginančios E.Banionytės, bibliotekų paslaugomis dažniausiai naudojasi pensininkai, neįgalieji, moksleiviai, studentai.
„Užuot pirkę knygas, žmonės eina į bibliotekas.
Anot leidėjų, tai – blogis. Tuomet reikia uždaryti bibliotekas. Jei viskas būtų paremta tik pinigais, šiems žmonėms informacija būtų nepasiekiama”, – įsitikinusi E.Banionytė.
Jai ir jos kolegoms nepriimtini ir naujausi pasiūlymai leisti skaitmeninti knygas tik prabėgus keleriems metams po jų išleidimo.
Bibliotekininkams taip pat svetima idėja diegti vos tris prieigas prie skaitmeninių knygų, o kompiuterį, kuriame galima jas skaityti, atsieti nuo interneto ryšio.
Vilioja ES pinigai
Tačiau, pasak leidėjų, šitaip keisti įstatymą skatina ES lėšos, skiriamos knygoms skaitmeninti.
„Kiekvienais metais bibliotekos gauna 15–20 milijonų litų skaitmeninimo įrangai ir procesui. Gaila, kad ne bibliotekininkų atlyginimams.
Tačiau literatūrinis paveldas jau įskaitmenintas, o pinigų norisi”, – svarstė A.Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.
Leidėjų asociacijos vykdomajai direktorei nesuprantama, kam išlaidauti skaitmeninimui, jeigu dažnu atveju skaitmeninę leidžiamos knygos kopiją turi patys leidėjai.
Neleis užsieninių knygų?
Leidėjai įsitikinę, kad pakeistas įstatymas kirstų ir užsieninių knygų leidybai Lietuvoje.
Mat jei šalyje, kurioje knyga buvo išleista, bibliotekos neturi teisės skaitmeninti knygų be autoriaus žinios, lietuvių leidėjas taip pat įsipareigoja, kad ir Lietuvoje išleistos verstinės knygos niekas neskaitmenins net ir siekdamas kilniausių tikslų.
„Išeitis – nepirkti teisės išleisti užsienio autoriaus kūrinį ir nerizikuoti pakliūti į teismą”, – mano A.Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.
Ji tikra, kad tai sužlugdys ir elektroninių knygų leidybą, kuri žengia pirmuosius žingsnius. Mat leidyklos paprasčiausiai neatlaikys konkurencijos su nemokamomis knygomis.