Lietuva – dosniausia
Nuo balandžio pabaigos gyventojai, kurių vidutinės mėnesio pajamos vienam šeimos nariui sudaro mažiau nei 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio (kiek daugiau nei 500 Lt), turės teisę gauti vienkartinę 100 litų kompensaciją, kad galėtų „skaitmenizuotis“. Tam Vyriausybė planuoja skirti 32,344 mln. litų, nuo kurių 4 proc. bus išleisti kompensacijų skyrimo administravimui.
Susisiekimo ministerijos Informacinės visuomenės politikos departamento direktorius Gytis Liaugminas sako, kad 100 Lt suma pasirinkta, nes už tiek jau galima nusipirkti gerą skaitmeninės televizijos priedėlį.
„Jei žmogus įsigis televizorių, kuriame gamintojo jau yra įtaisytas skaitmeninės televizijos priedėlis, jis irgi galės pasinaudoti kompensacija ir susigrąžinti dalį už televizorių sumokėtų pinigų – 100 litų“, – teigė jis.
Skamba gražiai, kaip dvejų metų motinystės atostogos. Tik ar nesibaigs toks dosnumas panašiai, kaip ne vienai tų atostogų išmokas gavusiai motinai? Kita vertus, gal tai tik mano paranoja, nejautrumas nepasiturintiems? Visas pasaulis elgėsi taip pat, tad gal ir mes privalome taip daryti? Nagi, pažiūrėkim.
JAV. Kiekvienam namų ūkiui buvo skirta po 40 dolerių dviem televizoriams. Tačiau kompensuojami buvo tik paprasčiausios konfigūracijos skaitmeniniai priedėliai, kurie negalėjo turėti papildomo analoginio imtuvo. Kompensacijų negalėjo gauti tie, kas naudojasi kabeline ar palydovine televizija, ir finansuojamos jos buvo tik iš pinigų, gautų iš televizijos stočių, pardavus jiems naujus dažnius. Televizorių savo žmonėms JAV tikrai nepirko.
Jungtinė Karalystė. Namų ūkiams, kuriuose bent vienas gyventojas yra vyresnis negu 75 metų, gauna neįgalumo pensiją, jį nuolat prižiūri slaugės, jis yra aklas arba silpnaregis, valstybė už savo pinigus įsipareigojo užtikrinti skaitmeninės televizijos matymą „pigiausiu įmanomu būdu“. Ta pati paslauga suteikiama ir žmonėms, ne trumpiau nei 6 mėnesius gyvenantiems slaugos namuose. Tiesa, tie, kas negauna pensijos ar kitų su buvusiomis pajamomis susietų nuolaidų, už paslaugą vis tiek turėjo susimokėti 40 svarų. Beje, absoliuti dauguma tuo nepasinaudojo.
Japonija. Pirmiausia vyriausybė iškėlė reikalavimą kompanijoms pagaminti apie 5000 jenų (160 litų) kainuojantį imtuvą. 2009 m. tai buvo labai pigu. Vėliau pasirinkti du konkursą laimėję gamintojai. Jų pigiausio modelio prie analoginių televizorių jungiamus skaitmeninius imtuvus valstybė nemokamai tiekė pagal „Laikinosios paramos nepasiturinčioms šeimoms“ programą. Dažniausiai ši programa remia neįgalius vaikus auginančias ar kitus slaugos reikalaujančius žmones prižiūrinčias šeimas.
Ispanija. Ši šalis neskyrė jokių kompensacijų gyventojams, užtat pigiausi imtuvai parduotuvėse kainavo 80–120 Lt. Beje, panašiai, kaip ir dabar Lietuvoje.
Italija. 2004 m. namų ūkiams buvo skirta po 50 eurų. Tuo metu imtuvas kainavo apie 150 eurų, tad kompensacija dengė trečdalį kainos.
Toliau nebesigilinsime, bet akivaizdu, kad nė viena šalis neskirstė gyventojų vien pagal pajamas ir jau tikrai nekompensavo nė lito naujam televizoriui įsigyti. Be to, kompensacijas stengtasi suteikti ne iš biudžeto, o iš televizijos transliuotojų įmokų. Gal Lietuva pasielgė sąžiningiau ir protingiau?
Sukčiai – laimingiausi
Lengvai galime paskaičiuoti, kad Lietuva pasiryžusi kompensuoti bent 300 tūkst. imtuvų. Kas gi juos gaus?
Jei manote, kad pensininkai, greičiausiai klystate. Vidutinė pensija Lietuvoje – 766 litai. Tad vienišas ar su sutuoktiniu pensininku gyvenantis senukas šiai kompensacijai „per turtingas“. Niekas juk neskaičiuos, kuris jų kiek išleidžia vaistams, kuris neįgalus ir moka už priežiūrą. Gauni daugiau negu 525 Lt – laisvas. Aišku, yra ir mažesnes pensijas gaunančių pensininkų, tačiau jie taip užsiėmę skaičiuodami ryžių grūdelius, kad kompensaciją televizoriui gali nebent kam parduoti.
Jei manote, kad kompensacijas gaus neįgalieji – esate teisūs tik iš dalies. Vėlgi, panašiai, kaip su pensininkais – jie arba miršta iš bado, arba bus per turtingi. Neįgalius vaikus auginanti šeima arba skendi beviltiškame skurde, arba plėšosi per kelis darbus ir… taip pat tampa per turtinga. Niekas neskaičiuos, kad gydymui jie jau išleido penkerių metų pajamas į priekį.
Lieka mažai uždirbančių žmonių šeimos. Štai čia prasideda įdomybės – juk pirmąjį sakinį reikia pataisyti į „mažai LEGALIAI uždirbančios šeimos“. Taigi, nuosavas namas Žvėryne, vila Molėtuose, dvi mašinėlės ir biliardinė rūsy nieko nereiškia, jei visus pinigus sukaupei kontrabanda ar machinacijomis Gariūnuose. Mūsų krizės iškankinta valstybė tau suteik100 litų nuolaidą ketvirtam 7000 serijos 3D televizoriui – kaip kad suteikia bedarbio pašalpą ir pilną spintą kruopų iš „Maisto banko“.
Nuolaida bus suteikta neatsižvelgiant net į tai, kad tariamai nepasiturintis asmuo perka daiktą, kurio kaina prilygsta to žmogaus dvejų metų pajamoms. Kaip manote, kiek sveiko proto yra tokias kompensacijas sugalvojusių asmenų galvose? Ir tai dar ne viskas – kas galėtų atsakyti, kodėl pasirinkta suma yra būtent 100 litų? Gal ją dalinsiantiems aritmetika be nulių gale per sudėtinga? O gal kažkam imtuvai šiuo metu atrodo per pigūs – juk sunku tikėtis, kad pardavėjai, pradėjus skirti kompensacijas, prekiaus imtuvais, kurie kainuoja mažiau, negu kompensuojama suma.
Realios kainos ir nerealus pasiūlymas
Trumpas pasižvalgymas po elektronines parduotuves – kokių gi DVB-T imtuvų siūlo už 100 litų?
Paprasčiausias seno tipo SCART jungtį turintiems televizoriams skirtas DVB-T imtuvas, beje atkuriantis ir aukštos raiškos vaizdą bei daugelį multimedijos failų, „Media-tech“ kainuoja 97,99 Lt. Na, o už 116,99 Lt įsigysi praktiškai visus vaizdo failų formatus atkuriantį, skaitmenines atminties korteles skaitantį ir į kietąjį diską televizijos programas įrašyti galintį aukštos raiškos DVB-T imtuvą „Media-tech Cinema HQ MT-4160“.
Pigiausias DVB-T imtuvas „TVPlius PVR SD101“ neskirtas atkurti aukštos raiškos vaizdui, tačiau puikiai rodantis įvairiausius vaizdo formatus, kainuoja 88 Lt. Kiek prastesnių parametrų „TV Star T910“ – 89 Lt. Dar pora puikiai tinkamų imtuvų – 99 Lt.
Čia tas pats „TV Star T910“ kainuoja net pigiau – 84,85 Lt. Yra ir dar vienas modelis su SCART jungtimi už 93,58 Lt.
Straipsnis ne reklaminis, todėl užteks – vaizdą galima susidaryti. Taip, pateikėme tik pigiausių, nemokamą skaitmeninę televiziją galinčių rodyti imtuvų sąrašą, tačiau negi valstybė už visų pinigus turėtų pirkti kažkam prabangą?
Taigi pigiausias imtuvas iš to, ką radome, kainavo 85 Lt. Nuo siūlomos kompensacijos lieka 15 Lt, taigi vietoj pinigų tiesiog padalinus šį modelį jau būtų sutaupyti 4,5 mln. litų. Viešpatie, tiek po naktinės mokesčių reformos iš visų Lietuvos muzikantų per metus nesurenkama, o ir padidintas stipendijas geriausiems studentams būtų iš ko išmokėti.
Dar protingesnis būtų kitas variantas – patikėti labdaros, vaikų priežiūros, socialinės rūpybos organizacijoms surinkti duomenis apie tikrai skurstančius žmones. Beje, suskaičiavus, kiek tokiems žmonėms reikia tų imtuvų, galima būtų užsakyti specialią partiją iš Lietuvos gamintojų, kad ir „Seltekos“ (ei, čia ne reklama, jei yra kitų – skelbkite konkursą).
Imtuvai neturėtų jokių kitų funkcijų – nei jungčių diskams, nei įrašo, nei vaizdo failų atkūrimo, nei jokių kodavimo kortelių skaitymo – tik DVB-T konvertavimas ir nuotolinis valdymas.
Protingai suformulavus užsakymą, toks imtuvas gal 60 Lt kainuotų, jo jokie sukčiai nesigvieštų (kam reikia be jokių funkcijų), bent jau valstybė piratinės produkcijos žiūrėjimo nedotuotų, o visi išmokėti pinigai Lietuvoje mokesčių ar atlyginimų pavidalu liktų. Gal pasiūlymas ir turi trūkumų (aš juk vienas, o ne visa ministerija), bet man atrodo neprastas. Dėl to ir nerealus.