Londono kabantis pakeliamasis Tauerio tiltas (Tower Bridge) per „Twitter” trumpųjų žinučių tarnybą pats praneša, ar juo galima eiti, ar dabar jis pakeltas.
Nuomojami dviračiai per „iPhone” taikomąsias programas skelbia savo buvimo vietą. Elektros tinklai vis tiksliau patys suvokia, kam reikia daugiau energijos. Greitkeliai patys ima reguliuoti transporto srautus.
Informacinių technologijų koncerno „Ericsson” vertinimu, 2020 metais su internetu bus sujungta 50 milijardų prietaisų.
Miestų erdvėms tai reiškia revoliuciją. Kone kiekvienas pasaulio didmiestis pavirs vadinamuoju protingu miestu (anglų k. „Smart City”), o jo gyventojų aplinka akivaizdžiai pasikeis.
Adamas Greenfieldas yra žmogus, kuris aiškiai įsivaizduoja, kaip galėtų atrodyti intelektus rytdienos miestas. Šio amerikiečio veiklos sritis – urbanistinių sistemų dizainas. Jis konsultuoja miestų administracijas ir bendroves erdvių plėtros klausimais.
Savo vizijas amerikietis išdėstė knygoje „Ateinantis visur esančių informacinių technologijų amžius” („Everyware. The Dawning Age of Ubiquitous Computing”). Jos – išties stulbinamos.
– Esate niujorkietis. Kaip įsivaizduojate savo miestą 2025-aisiais?
– Miestas stebės mane tūkstančiais akių. Tai – intelektualūs prietaisai, kurie žinos, ko aš noriu ir ką toliau veiksiu. Be to, daug daugiau žinosiu ir pats apie savo aplinką.
Juk ateityje vis daugiau objektų siųs ir priims informaciją. Pirkdamas kelnes galėsiu gauti informaciją apie jas ir pasvarstyti: ar kaina derama, ar jos pasiūtos mažų darbo užmokesčių šalyje?
Galėsiu patikrinti, ar gaminys atitinka mano įsivaizduojamą vertę ir ar aš, kaip vartotojas, deramai elgiuosi.
– Tokios prekės, apie kurias yra įrašų kompiuteryje, gali daug ką papasakoti ne tik apie save, bet ir apie savininką?
– Būtent. Mano batai kada nors galėtų palaikyti ryšį su autobusų stotele, iki kurios kasdien žingsniuoju. Iš atitinkamo įrašo galėtų paaiškėti, jog nuo pirmadienio iki penktadienio laukiau autobuso, bet tik antradienį avėjau šią batų porą.
Arba paaiškėtų, kad batus aviu tol, kol sunešioju vidpadžius.
– Batai galėtų pateikti vartotojo psichologinį portretą ir jį perduoti gamintojui?
– Taip. Iki šiol dažniausiai mes patys asmeninius įrašus skelbdavome socialiniuose tinkluose.
Ateityje tikriausiai turėsiu uždrausti savo batams ar megztiniui palaikyti ryšį su tokiais tinklalapiais kaip „Facebook” ar „Foursquare”, jei norėsiu privatumo.
– Ar su tuo sutiks vartotojai? Jau dabar daugelis nepatenkinti, kai „Google” užrašu pažymėti automobiliai fotografuoja gatves.
– Tai priklausys nuo to, kokios visuomeninės taisyklės bus taikomos interneto iniciatyvoms.
Tačiau bet kuriuo atveju technikos plėtros negalima sulaikyti. Tad bus vis palankiau įtraukti duomenis ir juos perduoti.
Pamažu prie interneto bus prijungiamas kiekvienas drabužis, žibinto stulpas ir namo fasadas.
– Taip bus renkami duomenys apie mus. Jau dabar bendrovė „Quividi” siūlo reklamos skydus, kurie atpažindami veidus nustatys ir sulygins praeinančių pro juos žmonių amžių ir lytį, išsiaiškins, kas žiūri reklamą, o kas ne. Ką pakeis tokia įranga?
– Reklamos verslui ši technika – tikras lobis. Juk galima iki smulkmenų pritaikyti reklamą tikslinėms žmonių grupėms. Visuomeniniu požiūriu tai – abejonių kelianti idėja.
Tokios bendrovės kaip „Quividi” pėsčiuosius naudoja kaip savo išteklius. Net ir žiūrėdamas į šalį padedu šiai kompanijai skirstyti žmones į tikslines grupes. Vadinasi, ji pasinaudoja mano elgesiu, tačiau be mano sutikimo.
– Tačiau kaip galima to išvengti?
– Galite sudaužyti reklamos skydą. Tai nėra gerai. Aš tik nuolat kartoju: jei prietaisas nepalieka jokio pasirinkimo, tuomet reikia ieškoti netradicinių būdų savo valiai įgyvendinti.
– Jau dabar gaunami asmeniniai duomenys, kurie dedami į internetą, neištrinami ir toliau platinami socialiniuose tinkluose. Ateityje šis procesas tik stiprės, kad ir prieš mūsų valią. Ką tai reiškia visuomenei?
– Vis daugiau mūsų darbų, veiksmų bus kaupiami ir visiems laikams paviešinami. Melas bus greičiau atskleistas, pavyzdžiui, vedusio vyro ar ištekėjusios moters meilės romanas.
Tačiau galbūt bus priimtos taisyklės, apribojančios techniką, kad būtų išsaugota melo galimybė arba vertybių sistema.
– Ar ateities miestas stebės mūsų elgesį, o gal jį valdys?
– Jau dabar esama prietaisų, kurie valdo mūsų elgesį. Pavyzdžiui, gėrimų automatas „Acure”, kuris buvo pastatytas Tokijuje (Japonija).
Jis, kaip ir bendrovės „Quividi” reklamos skydas, atpažįsta kliento amžių, lytį ir pasiūlo jam jutikliniame ekrane rinktis atitinkamą gėrimą. Visi kiti nerodomi.
– Automatas žino, ko noriu?
– Jis tiesiog man sako, ko aš noriu. Tingiems, nerangiems žmonėms gali būti net patogu, kai jų pasirinkimo galimybės apribojamos. Kiti, kaip ir aš, dėl to labai abejoja.
– Kompiuterinė technika pakeičia ne tiktai žmones, kurie gyvena mieste, bet ir patį miestą. Iš surinktų duomenų paaiškėja strategijos, kokiu būdu geriau galima apipavidalinti miestų erdves. Kokiose srityse laukiate itin didelių perversmų?
– Automobilių sektoriuje. Net ir miestuose, kuriuose gerai sutvarkyta viešojo transporto sistema, mašinų savininkų yra nepaprastai daug. Tokiu atveju nuosavas automobilis nėra efektyvus.
Asmeniniu automobiliu naudojuosi dvi valandas per dieną, likusį laiką jis stovi garaže.
Dabar kuriami informacinėmis technologijomis pagrįsti dalinimosi automobiliais modeliai (anglų k. „Car Sharing”). Idealiu atveju mašinomis būtų galima naudotis nors ir kiaurą parą.
– Bet žmonių nuostatos juk taip greitai nepasikeis. Asmeninis automobilis dažniausiai vis dar laikomas tam tikro statuso simboliu.
– Toks požiūris gajus dėl to, kad „Car Sharing” paslauga vis dar nėra labai patraukli. Žmonės naudoja asmeninį automobilį kaip savo tapatybės pasą, ieško mašinos, kuri atitiktų jų individualius poreikius.
Į tai turi atsižvelgti „Car Sharing” paslauga. Tikėtina, kad kada nors bus pasiūlytas automobilis, kuris galės keisti spalvą. Tokia technika jau tyrinėjama.
– Jau dabar galima įsigyti prekių nuskenavus išmaniuoju telefonu kodą reklaminiame plakate.
Ar ateities mieste nebeliks eilių parduotuvėse?
– Nemanau. Bent jau perkant ką nors stambesnio toks modelis tikrai nėra tinkamas. Renkantis drabužį žmogui rūpi ne tiek įsigyti prekę – jį labiau jaudina pats procesas. Norime būti matomi, trokštame, kad kas nors aptarnautų.
Pirkimas dažnai yra veiksmas, kuris atliekamas kitiems matant. Neabejoju, kad ir vadinamojo protingo miesto gyventojai išlaikys šį įprotį. („Spiegel.de”, LR)
Kompiuterinė technika skverbiasi į mūsų gyvenimą vis giliau. Jau netoli laikas, kai reklamos stendai skenuos praeivių veido bruožus, sportiniai bateliai pateiks psichologinius juos avinčių žmonių portretus. Koks ateityje bus miestų gyventojų gyvenimas? Ar jie bus kiekviename žingsnyje sekami?