Reklamuotojas, kuris ėmėsi žudymo
Kadaise norint, kad žiūrovai plūstų į kino teatrus, pakako įdomaus režisieriaus interviu, gero kritiko įvertinimo ir aktualios temos. Vėliau prireikė gundančių žvaigždžių nuotraukų žurnaluose iš Kanų paplūdimių ar Berlyno kino festivalio. Žvaigždės garantavo sėkmę, tad jų honorarai vis augo, vis daugėjo atvirų ir erotinių fotosesijų, autobiografinių prisipažinimų, atsirado apkalbų žanras. Ne taip seniai buvo atrasta, kad jei pats sukursi apkalbą, ji virs nemokama reklama – staiga vos ne visų filmų pagrindinių vaidmenų atlikėjai pradėjo megzti meilės romanus. Tačiau ką daryti, kai ir to jau negana?
Pirmasis į kompiuterį, kaip svarbų pagalbininką filmo populiarinimui, dėmesį atkreipė „Žvaigždžių karų“ autorius George'as Lucasas. Atrodo, nespėjo dar Jobsas ir Wozniakas Steve’ai iš garažo išnešti pirmojo savo kompiuterio, o jame jau galima buvo žaisti primityvų „Žvaigždžių karų“ mūšį. Tiesa, tais laikais vogti filmą galėjai nebent įsilaužęs į kino operatoriaus būdelę, tad kelis pirmus dešimtmečius ne kompiuteris reklamavo filmus, o filmai kūrė susidomėjimą ir skatino pirkti pagal juos kurtus žaidimus. Tas pats George'as Lucasas (kurio milijardų kilmę „Forbes“ nurodo itin paprastai: „Žvaigždžių karai“) iš visokių žaidimų, žaisliukų ir įvaizdžio detalių uždirbo daugiau negu iš paties filmo.
Tačiau nuo to laiko viskas dar kartą apsivertė. Dabar internetas ir išmanieji telefonai pilni nemokamų žaidimų bei programėlių, o kino ir muzikos pramonė grįžo lyg į pablogintą XIX a. variantą – parduoti gali tik bilietus į pasirodymus, tačiau visi pirkėjai turi galimybę praktiškai tą patį pamatyti namie nemokamai. Ir, atrodo, kad viskas juda link to, jog netrukus net nebereikės piratauti – nemokamą ar tik už simbolinį mokestį bei reklamų peržiūrą turinį siūlančių legalių tiekėjų vis daugėja. Nejaugi išmaniosios technologijos galiausiai nužudys kiną – juk nemokamai žmonės tik savo apsijuokimus filmuoja.
Žudikas, kuris ėmėsi reklamos
Kino pramonės atsakymas paprastas – kursime filmus, kurie namie atrodys daug prasčiau negu kino teatre! Kokie dar gilūs išgyvenimai ir mąslūs peizažai, kokios tik iš penkto karto pastebimos subtilybės? Efektai dideliame ekrane atrodo daug geriau negu siužetas! Tačiau, vėlgi, bėda – kritikų atsiliepimai į tokius filmus nevilioja.
Ir tuomet kažkas suprato, kad gero žaidimo siužetas yra geresnis už prastą scenarijų, o ir reklama bei gerbėjų gausa iškart garantuota. Lyk keršydami apvagiančiam juos kompiuteriui, režisieriai vieną po kito į ekranus ėmė kelti iš virtualios erdvės pasiskolintus siužetus. „Kapų plėšikė“, „Tylioji kalva“, „Maksas Peinas“, „Absoliutus blogis“… Vardyti galime ilgai, o ir daugelio šių filmų sėkmė įrodo – žaidimai parduoda filmą neblogiau negu apkalbos ir žvaigždės.
Tačiau ką daryti, jei kuri filmą pagal XX a. pradžios komiksą? Lyg ir populiariosios kultūros žanras, lyg ir herojus žinomas, tačiau be kompiuterio pagalbos atsiduoda naftalinu. Ogi sukurti žaidimą, programėles išmaniesiems telefonams ir dar, velniažin, kokių virtualių įmantrybių, išplatinti nemokamai, palaukti, kol visa tai išpopuliarės, o jau po filmo premjeros už bilietus sumokėti milijonai atpirks visas sąnaudas!
Būtent taip pasielgė naujausios „Žmogaus-voro“ ekranizacijos „The Amazing Spider-Man“ („Nepaprastas Žmogus-voras“) autoriai. Kino filmas ekranus pasieks tik liepos mėnesį, o į išmanųjį telefoną jau gali atsisiųsti kompanijos „Sony Pictures“ „papildytos realybės“ (angl. Augmented Reality) programėlę. Įsirašęs programėlę į telefoną, iš filmo svetainės (čia) atsisiunti vieną iš penkių veiksmo vietos atvaizdų, atsispausdini, pasidedi prieš telefono vaizdo kamerą ir pasileidęs programėlę regi tavo atspausdintame lape atgijusį Žmogų-vorą. Jei dabar fotografuosi – nuotraukoje matysis ir virtualus herojus. Paprastas žaidimukas, bet nemokamas. Be to, nufotografuotais žmonėmis-vorais gali dalintis „Facebook“ ir „Twitter“ tinkluose, rinkti taškus ir t. t.
Programėlės jau sklinda, tačiau jos greitai atsibos. Niekai! Internete jau sukurta speciali Midtauno mokyklos, kurioje pagal filmo scenarijų mokosi pagrindinis herojus Piteris Parkeris (akt. Andrew Garfieldas), svetainė. Kaip matote, ten viskas net labai rimta – netrūksta mokykloms būdingos informacijos, sportininkų nuotraukų, naujienlaiškių, moksleivių gaminto valgyklos maisto. Yra ir speciali rubrika mokinių prisijungimui „student Login“. Suveskite vartotojo vardą „PPARKER“ ir slaptažodį „DEEPFOCUS“ ir išvysite Piterio Parkerio pamokų tvarkaraštį. Panaršę tinklalapyje, „Nepaprasto Žmogaus-voro“ gerbėjai atras ir daugiau įdomybių bei pagilins savo žinias apie vaikiną, virtusį Žmogumi-voru. Palygini su eilinės Lietuvos mokyklos tinklapiu ir nebesupranti, kas yra išgalvota, o kas tiesa, kur vikipedija, o kur pipedija, kas Žmogus-voras, o kas žmogus-šlepetė. Tačiau filmas jau pradeda dominti rimčiau.
Na, o paskutinę vinį į tavo lemties vežimą, kuriuo lėksi žiūrėti to voro-žmogaus-parkerio nepaprastumų, kino kūrėjai žada įkalti birželio 29 d. Tuomet prasidės tarptautinė prekyba to paties kaip filmas pavadinimo žaidimu. Kol kas pasigrožėti kompiuterine žaidimo grafika ir detalėmis gali čia, o žaidimo anonsą pridėjome.
Lieka tikėtis, kad tokia virtuali išsigalvoto herojaus reklama pasirodys pakankamai efektyvi ir nebereikės papildomai kurti apkalbų apie virtualaus Žmogaus-voro ir tikros moters meilę ar erotinių fotosesijų su nuogais vorais. Nors ateity, atrodo, to neišvengsime – kadaise sapnus kūrė filmai, dabar virtualūs sapnai turi paskatinti mus eiti ieškoti sapnų į kino teatrus… Klausimas, kiek sapnų turi būti sapne, kad galutinai patikėtume jo realybe?