Eksperimentą bendromis pastangomis rengė JAV veteranų reikalų departamentas, Brauno universitetas, Masačusetso centrinė ligoninė, Harvardo medicinos mokykla ir Vokietijos aerokosmonautikos centras (DLR). Du atrinkti dalyviai – minėtoji moteris ir 66 metų amžiaus vyras tyrimo medžiagoje įvardinami tik kodais S3 ir T2. Abu prarado galimybę valdyti savo kūnus prieš daugelį metų dėl insulto. Jie valdo dvi skirtingas roboto rankas – vieną, sukurtą DLR robototechnikos ir mechanikos institute, kitą – DEKA tyrimų centre.
Pagrindinė valdančioji viso įrenginio dalis yra į paciento judesius reguliuojančią smegenų sritį implantuoti 96 silicio mikroelektrodai. Iš jų išvestas laidas jungiamas prie išorinio įrenginio, montuojamo ant paciento galvos. Pacientui pagalvojus apie rankos atliekamą veiksmą, prie elektrodų prijungti neuronai perduoda atitinkamą signalą – jei žmogus nebūtų paralyžiuotas, jo ranka atliktų „užsakytą“ veiksmą, o dabar gautas signalas perduodamas išoriniam kompiuteriui, kuris jį „išverčia“ į roboto rankai suprantamą kalbą.
Keturias dienas abu tiriamieji vykdė įvairias užduotis. Vienos jų metu turėjo ranka sugriebti iš putos padarytus taikinius, kurie kas 30 s. pasirodydavo vis kitoje vietoje. Moteriai sekėsi 66,7 proc. atvejų, o vyrui – 62,2 proc. Kai reikėjo tik paliesti taikinius, abiem sekėsi kur kas geriau. Moteris pasiekė dar daugiau – roboto ranka pakėlė kavos puodelį, prilietė jį prie lūpų, atsigėrė ir pastatė atgal. Mokslininkus gerokai nustebino tai, kad neuronai puikiai siuntė signalus net po 15 „nedarbo“ metų.
Aišku, sistemą dar reikia gerokai patobulinti, sumažinti, atjungti nuo laidų, tačiau mokslininkų entuziazmas irgi suprantamas.
„Mūsų tikslas sukurti technologiją, kuri suteiks nepriklausomybę ir įgalins judėti žmones, nevaldančius galūnių, – sakė pranešimo autorius, daktaras Leighas Hochbergas. – Dar reikia atlikti daug darbo, tačiau tęsti šį projektą mus skatina ne tik duomenys apie sėkmingus eksperimentus, bet ir laiminga S3 šypsena, po to, kai ji pirmą kartą po 15 metų pati galėjo atsigerti kavos.“
O aš galvoju – praeis šimtmetis. Žmonės užmirš arba visai kitaip žvelgs į viską, kas šiuo metu aktualu ir kelia emocijas. Garsiausių šios dienos politikų vardai bus kur kas mažiau žinomi už kokį nors dabar negyvai nusigerti bebaigiantį rajono poetą. Paaiškės, kurie šios dienos didvyriai buvo tiesiog melagiai. Galbūt net tas žmogus, kuris nusisukęs sprandą netrukus savo kojomis išeis iš ligoninės, nebus girdėjęs nei apie šią ranką, nei apie ją kūrusius mokslininkus, nei apie tuos, kurie pinigų neiššvaistė vėjais, o skyrė tokiems darbams finansuoti. Tačiau šios pagyvenusios moters šypsena pasieks tą ateitį, nes būtent ji yra tai, kas svarbu.