Vis augant susidomėjimu programišiaus „profesija“, užgimus tokioms nelegalioms interneto bendruomenėms, kaip „Anonymous“, pasirodė ir nemažai programėlių, paverčiančių bet kokį nemokšą tikru seifų plėšiku. Bendraudamas su žurnalo „Forbes“ žurnaliste, programinės įrangos saugumą užtikrinančios kompanijos „Imperva“ direktorius Robas Rachwaldas užtikrino – tai taip paprasta, kad jis pats per 15 minučių išmokė savo vienuolikmetį sūnų įvykdyti vadinamąją „SQL injection“ ataką.
SQL – struktūrizuota užklausų kalba – dažniausiai naudojama kuriant tinklo duomenų bazes, todėl būtent SQL „injekcija“ yra įprasčiausias asmeninių duomenų vagystės iš internetinių duomenų bazių metodas. Naudojantis juo duomenų bazė „apgaunama“ atliekant tam tikrų duomenų „injekciją“ ir, patikėjusi, kad esi vartotojas, kuris turi teisę tai žinoti, atveria slaptus duomenis. Kadaise piratai tą kodą suvesdavo rankomis ir tam išties reikėdavo specifinių žinių, tačiau atsirado tokios programos, kaip „Havij“ ir „SQLmap“, kurios tai atlieka automatiškai.
Įrankiai protingėja ir paprastėja, vadinasi, ir programišių ratas auga. Tik prieš metus sukurta „Havij“ jau tapo dažniausiai SQLi atakoms naudojama programa, kurią naudojant iš interneto portalų vagiami slaptažodžiai, elektroninių pašto dėžučių adresai ir kreditinių kortelių numeriai. Aišku, populiariausi taikiniai yra mažos ir vidutinio dydžio įmonės iš saugių šalių, kurios suteikia galimybę vartotojams atsiskaityti jų tinkle – jos dažnai prasčiau apsaugo savo svetainę. Tai kokie nors vietiniai sporto klubai, šunelių kirpyklos, labdaros aukas renkančios svetainės, dažniausiai esančios JAV. Tačiau didžiosios korporacijos taip pat nėra pažeidžiamos ir tam galima rasti krūvą pavyzdžių.
Programišių bendruomenės „Anonymous“ grupuotė „LulzSec“ prieš metus pagarsėjo pavogusi visuomeninio transliuotojo PBS darbuotojų bei administratorių slaptažodžius, o vėliau, pasinaudojusi jais, per kompanijos turinio valdymo sistemą išplatino išsigalvotą pranešimą apie Tupacką Shakurą. Vėliau grupuotė prisipažino, kad tai pasirodė visai nesudėtinga iš dalies todėl, kad duomenų vogimui buvo panaudota programa „Havij“.
Tik prieš mėnesį vyrukas iš Ohajo valstijos (JAV), Johnas Anthony Borellas, teismo buvo išteisintas, nors ir pavogė iš miesto policijos departamento kompiuterio 500 Solt Leik Sičio policininkų asmeninius duomenis. Prokurorai kaltino Borellą, kad jis kitos įsilaužėlių grupuotės - „CabinCr3w“ narys ir įsilaužimui naudojo automatizuotą duomenų paieškos algoritmą. Tai vėlgi galėjo būti „Havij“ arba „sqlmap“ programos.
Praėjusį rugpjūti įvykęs nesėkmingas „Anonymous“ rėmėjų mėginimas įsilaužti į Vatikano kompiuterių tinklą ir pavogti slaptą informaciją, taip pat buvo vykdomas „Havij“ programa.
Liūdniausia, kad atsisiųsti „Havij“ kiekvienas norintis gali visiškai nemokamai. Atsisiuntus tereikia įvesti atakuojamos pažeidžiamos svetainės adresą, ir programa pati pradeda ieškoti, stengiasi atkurti ir rūšiuoti slaptą informaciją – slaptažodžius, prisijungimo numerius. Programa pati padeda įsilaužėliui aktualią informaciją atrinkti nuo nereikalingų duomenų ir visa tai atliekama keliais pelės paspaudimais.
„Impervos“ kompanijos tyrimas parodė, kad nuo šių metų sausio iki kovo 88 proc. pasaulyje įvykdytų SQLi atakų atliktos naudojant „Havij“, rečiau „sqlmap“ programas. Beje, plačiausiai paplitusiame persų kalbos dialekte farsi žodis „havij“ reiškia „morka“, o žargonu taip vadinamas vyro lyties organas.
„Kai kas kažkur pamėgino pajuokauti“, – neatrodė linksmas R. Rachwaldas.
Tokio tipo nemokamos programos internete dažniausiai pristatomos kaip įrankiai, padedantys patikrinti jūsų svetainės saugumą. Neva skirtos ne vagims, o sargų budrumui tikrinti. Jei nežinai, ar pulti numatyta svetainė pažeidžiama, gali pasitelkti dar kelias nemokamas programėles, kurios tai patikrins ir pateiks atsakymą. Tokie įrankiai, kaip „Acunetix“ ar „Niko“ platinami, kaip nemokami testai įmonėms, kurios nori patikrinti savo svetainių saugumą. Paleistos atlieka greitą svetainės apsaugos lygio patikrinimą ir pateikia atsakymą, ar verta pradėti ataką su „Havij“.
Daugybė ir programų, kurios siūlo atakuojančiojo IP adreso slėpimo funkciją, tačiau internete pakanka anoniminių serverių, kurie leidžia prisijungus nuslėpti tikrąjį savo IP adresą. Daugelis tokių tiesiog apsimeta, pavyzdžiui, amerikiečiais ir žiūri tik tai šaliai prieinamas programų transliacijas internete, arba, kaip vis dažniau pastebime, rašydami įžeidžiančius komentarus slepia iš kur yra prisijungę, tačiau ir užpuolikams tai naudinga.
Dar 2010 m. „Anonymous“ į žiniasklaidos akiratį pakliūdavo vykdydami vadinamąsias DDoS atakas ir sujungę daugelį kompiuterių į „botnet“ tinklą, kai mėgindavo perkrauti tokių mokėjimo paslaugų tiekėjų, kaip „PayPal“ ar „MasterCard“ serverius, trumpam išvesdami juos iš rikiuotes. Praėjo pusantrų metų ir šie triukai nebeįdomūs, tad vis dažniau užsiimama tiesiog duomenų vagystėmis. Faktas – nori pakenkti kompanijai, paviešink jos duomenis. 61 proc. apklaustų pasaulio IT saugumo specialistų labiausiai jaudinasi dėl būsimų „Anonymous“ atakų, taip pat „skaitmeninių nusikaltėlių“ ir „priešiškai nusiteikusių valstybių“.
Tokie įkyruoliai, kaip šiukšlių pašto siuntėjai ar patyrę duomenų vagys, jaudina kur kas mažiau, negu minia paprasčiausių paauglių, išmokusių naudotis įsilaužimo įrankiais. Jų skaičiaus augimas įrodo, kaip lengva naudojantis naujausia programine įrangą daryti tai, ką anksčiau pavykdavo atlikti tik metų metus gludinus savo įgūdžius. Aišku, nuo pradinukų apsisaugoti ne taip sudėtinga, tačiau jų vis daugėja. Viena laimė, paprastam vartotojui tai beveik nekenkia – daug dažniau jie savo pinigus apsukruoliams atiduoda patys. Apie tai, kaip tave gali apvogti paprasčiausiu SMS, – kitoje „išmaniųjų nusikaltimų“ dalyje.