Socialiniai tinklai
Faktas, kad už mirusio asmens interneto paskyras atsakingi tampa jo artimieji. Tačiau jei tuokdamiesi bažnyčioje prisiekiame vienas kitą mylėti, „kol mirtis mus išskirs“, socialiniam tinklui „Facebook“ tokia „smulkmena“, kaip mirtis, neatrodo pakankamai svarbia priežastimi prarasti vartotoją. Nei „Facebook“, nei „Twitter“ mirusiojo anketos prisijungimo vardo ir slaptažodžio niekam neatskleidžia, tačiau ir vienas, ir kitas turi tam tikras taisykles, kaip elgtis tokiu atveju.
„Facebook“ leidžia šeimos nariams ar kitiems pažinojusiems mirusįjį paversti jo vartotojo paskyrą uždaru memorialu. Užpildžius šią anketą „Facebook“ priima sprendimą ir paskyrą „įšaldo“, paversdami ją memorialu. Tokiu būdų draugai ir giminės ant mirusiojo „Facebook“ sienos gali palikti pranešimus, išreikšti užuojautą ar pagarbą, tačiau valdyti šios paskyros niekas nebegali – ji lyg sustingsta laike.
Atrodytų, kodėl „Facebook“ tokio žmogaus paskyros tiesiog neištrina? Na, pirmiausia, ir mirusi siela šiam tinklui yra siela – ne veltui manoma, kad šiuo metu apie 30 mln. „Facebook“ paskirų priklauso mirusiems žmonėms ir, beje, daugumos jų niekas nė nemėgina paversti memorialu. Tokiu atveju dažnai pasitaiko graudžiai ironiškų situacijų, kuomet „Facebook“ vis bando įpiršti mirusįjį kam nors į draugus. Hm, įdomu, kodėl tas vyriokas nenori draugauti? Nes po galais, jis miręs!
Štai jums ir antra priežastis, kodėl tokia paskyra po pranešimo neištrinama. Kadangi paversti memorialu bet kokio žmogaus paskyrą gali bet kuris draugas, pateikęs bent apytikslius įrodymus apie pastarojo mirtį, būtų liūdna, jei kas iš keršto ištrintų jūsų paskyrą. Todėl visiškai panaikinti mirusiojo žmogaus „Facebook“ paskirtį gali tik labai to norintys patys artimiausi giminės, užpildydami šią anketą. Tik tam reikia pateikti įrodymų, kad esate artimas giminaitis ar mirusiojo valios vykdytojas, mirusiojo gimimo liudijimą, mirties liudijimą ir teisinį dokumentą, įrodantį, kad turite teisę tvarkyti mirusiojo reikalus. Žodžiu, kažką ištrinti kur kas sunkiau, nei patalpinti.
Socialinio tinklo „Twitter“ taisyklės vėl kitokios ir galbūt teisingesnės – mirusiojo anketa automatiškai pašalinama. Vėlgi, užsakyti anketos pašalinimą gali artimi giminės, o kaip tai padaryti, nurodoma čia.
„Google +“ socialinis tinklas leidžia mirusiojo artimiesiems patiems prisijungti prie jo paskirties ir savarankiškai ją likviduoti. Tačiau ir tai nėra paprasta – pirmiausia reikia paštu arba faksu nusiųsti kompanijai savo ir mirusiojo duomenis (fakso numeris JAV: 650-644-0358), galite būti paprašyti papildomų dokumentų.
Elektroninis paštas
Turintys „Yahoo“ elektroninį paštą gali būti „ramūs“ – šio paslaugos teikėjo politika paprasta: mirtis nereiškia, kad jūsų asmeniniai duomenys praranda apsaugą. Jau sudarydami sutartį pasirašote, kad jūsų elektroninio pašto ir paskyros prisijungimo duomenys niekam nebus perduoti, todėl net artimiausi giminės prisijungti prie jūsų „Yahoo“ pašto galės nebent turėdami aiškų teismo nurodymą tai padaryti. Artimieji gali pasiekti tik vieno – gavę įrodymą, kad naudotojas miręs, „Yahoo“ jo paskirtį likviduos.
Kita situacija su „Google gmail“ paslauga. Jei mirusiojo artimieji nori gauti prieigą prie paskyros, jie privalo pateikti mirties liudijimą bei įrodymų, kad buvo susirašinėjama tarp artimųjų. Bus patikrinta elektroninių laiškų istorija. Detalų procedūros aprašymą anglų kalba ir kontaktinius duomenis rasite čia.
„Microsoft“ „Hotmail“ elektroninio pašto politika šiuo klausimu galbūt paprasčiausia – jei koks nors vartotojas nė karto neprisijungia prie savo paskirties 270 dienas, ji automatiškai trinama. Taigi, norintys tik ištrinti gali nė nesukti galvos. Jei vis dėlto artimiesiems reikia prisijungti prie mirusiojo paskyros, jie tai gali padaryti kreipdamiesi į „Microsoft“, kol nesibaigė 270 dienų terminas. Kaip tai daroma, tiksliai angliškai aprašyta čia – procedūros aprašymas ilgas, tad visko čia netalpiname. Įdomu, kad prisijungimo duomenys jums bus atsiųsti paprastu paštu įrašyti į CD diską. Kiek senoviška, ar ne?
Interneto pinigai
Galima suprasti, kodėl daugelis „debesų“ kompiuterijos tiekėjų net nenurodo, kaip prisijungti prie mirusiojo laikmenų internete – šiaip ar taip, o ten jis laikė asmeninius duomenis, tad nėra ko juose kapstytis ir po mirties. Galiausiai, jei gausite teisę skaityti jo elektroninį paštą ir naudotis jo kompiuteriu, prisijungti prie debesų paskirties greičiausiai rasite, kaip, o jei to neturite – teks vėlgi ieškoti teismo sprendimo. Visai kitas reikalas interneto paskirtys, kuriose žmogus laiko savo materialų turtą.
Pavyzdžiui, atsiskaitymo internetu paslaugos sistema „PayPal“. Įmanoma, kad miręs asmuo galėjo turėti ten užsilikusių pinigų, o gal ką nors pardavė interneto aukcione ir pinigai pasiekė paskyrą jau po jo mirties. Akivaizdu, kad paveldėtojas turi teisę tuos pinigus išsigryninti. Tai padaryti visiškai paprasta, jei asmuo nurodė testamente savo prisijungimo prie „PayPal“ vardą – prisijungi, nurodai, kur pervesti, ir ramu. Tačiau dauguma apie tai nė nesusimąsto ir tuomet šių pinigų atgavimas tampa tikru galvos skausmu. Geriausia visas detales išsiaiškinti paskambinus „PayPal“ pagalbos telefonu JAV 1-402-935-2050. Tik įspėjame, prireiks dokumentų, mirties liudijimo, nuotraukų ir t. t., o procedūra gali užtrukti gan ilgai.
Šiais laikais daug kas internete turi įsigyto turto – muzikos įrašų „iTunes“, knygų „Kindle“ ir t. t. Jei įsigyta intelektinė nuosavybė parsiųsta į nuosavą laikmeną, lyg ir nėra bėdų – gavęs laikmeną gauna ir turinį. Tačiau jei savo įsigytą muziką ar filmus laikai „iTunes“ sistemoje, po mirties jų nebelieka ir artimiesiems nieko gauti nebepavyks – tokia autorinių teisių politika.
Ateina elektroninių testamentų metas
Kol žmonės neįprato savo virtualaus gyvenimo tapatinti su realiu, daugeliui interneto paslaugų tiekėjų po vartotojo mirties tenka spręsti tikrą moralinę dilemą – suteikti ar nesuteikti artimiesiems teisę matyti visus mirusiojo duomenis. Lyg ir žmogus mirė, tad kodėl ne? O jei tie duomenys sužlugdys jo reputaciją ir šviesų atminimą? Dėl pinigų lyg ir viskas aišku, tačiau ar tikrai artimieji turi teisę viską žinoti? O jei žmogus tinkle laikė konfidencialią informaciją, kurios ir po mirties niekam nenorėtų atskleisti? Kita vertus, o jei toji informacija padėtų išaiškinti nusikaltimus?
Paprasčiausias tokios dilemos sprendimo būdas, kuris vis populiarėja užsienyje, tai elektroniniai testamentai. Tokią paslaugą siūlo jau ne viena teisininkų kompanija, kol gyvas moki joms po kokius 30 dolerių per metus, o po mirties jos ir pasirūpina tavo paskyromis: ką reikia, atiduoda artimiesiems, ko nereikia – ištrina ar įšaldo.
Nenorintys mokėti, gali tiesiog dabar sukurti nemokamą „laišką nuo mirusiojo“ svetainėje deadmansswitch.net. Nemokamai galima įrašyti du laiškus, kurie jūsų mirties atveju bus nusiųsti dviem nurodytiems asmenims. Aišku, jokių slapyvardžių laiškuose geriau nerašyti – būtų per didelė dovana galimiems duomenų vagims – tačiau nurodyti, kur jie surašyti, ką daryti su prisijungimais ar, šiaip, ką kaltinti dėl jūsų mirties (čia persiskaičiusiems detektyvų) galima.
Tiesa, kadangi paslauga suveikia automatiškai po mirties, o jūsų pulso toje svetainėje niekas netikrina, teks šiek tiek padirbėti. Mat svetainė praėjus 30, 45 ir 52 dienoms po paskutinio jūsų prisijungimo siųs jums laišką, į kurį reikės atsakyti. Jei taip ir nesulauks atsakymo, praėjus 60 dienų pasiųs adresatams jūsų paliktas žinutes. Taigi, lieka tikimybė, kad „laiškas nuo mirusiojo“ virs laišku „nuo atostogaujančio tinginio“.
Na, o kol Lietuvoje nėra jokių skaitmeninių testamentų, žmonės virtualioje erdvėje sukaupę kažkokį paveldą (kūrybinį ar finansinį) tikrai turėtų pagalvoti, ar neverta jo paminėti savo „paprastame“ testamente. Juk dar iki mirties nurodę, kam priklausys visos interneto paskyros, ir palikę prisijungimo vardus ir slaptažodžius, gerokai palengvintume palikuonių darbus, trinant ir ginant mūsų paveldą virtualioje erdvėje.
Na, o tie, kas kurdami savo paskyras prisimelavo, nurodė neteisingą amžių, gyvenamąją vietą, pavardę, greičiausiai po mirties taip ir bus pasmerkti likti „Facebook“ vaiduokliais, vis išnyrančiais vieno ar kito draugų ratuose.
Pagal virtualnet.lt parengė Arnoldas Lukošius