Didysis „Nokia“ valsas
Istorija nutyli, kodėl 1993 m. vykdomasis kompanijos „Nokia“ viceprezidentas Anssi Vanjoki nusprendė, kad išskirtinę naujojo jų gaminio melodiją reikia rinkti būtent iš šio kūrinio. Tačiau faktas lieka faktu – pasikonsultuoti pas korporacijos vadovą Lauri Kivineną jis atėjo nešinas ispanų gitaristo Francisco Tarregos 1902 m. sukurta kompozicija „Gran Vals“.
Susėdę vyrai išklausė kūrinį ir kartu išrinko atkarpėlę, kuri netruko tapti kultine „Nokia“ melodija. Keturi kompozicijos taktai (nuo 13 iki 16) tapo pirmąja pasaulyje atpažįstama telefono skambučio melodija. Matyt, ir dabar būtų sunku rasti žmogų, kuris ją išgirdęs nesuprastų, kad tai „Nokia“.
Pirmą kartą ji buvo įdiegta 1994 m. išleistame mobiliajame telefone „Nokia 2110“. Vėliau „Nokia“ šią melodiją kai kuriose šalyse netgi įregistravo kaip išskirtinį kompanijos garsą. Auksiniais „Nokia“ dominavimo rinkoje laikais ši melodija per dieną pasaulyje skambėdavo 1,8 mlrd. kartų – po 20 tūkst. per sekundę.
Na, koks dar kompozitorius galėtų pasigirti tokiu populiarumu, kaip mažai kam žinomas F.Tarrega? Ta-ta-taaa-da, ta-ta-taaa-da, ta-ta-taaa-da, ta…
(Ne)nuteistasis „Apple“ garsas
Gal kai kam atrodo keista, tačiau ilgą laiką muzikantų ypač mėgstama kompanija „Apple“ negalėjo kurti nieko, kas galėjo asocijuotis su muzika. Dėl visko kaltas pavadinimas – mat garsi įrašų kompanija „Apple Records“, kuriai kadaise priklausė visi „The Beatles“ įrašai, kreipdavosi į teismą kiekvieną kartą kilus įtarimui, kad kompiuterius gaminanti „Apple“ kažką daro su garsais.
Galiausiai „Apple“ įdiegus kompiuteryje garso procesorių, teismai priėmė sprendimą, kuriuo uždraudė kompanijai naudoti savo vardą „kūrybiniams darbams, kurių turinys yra muzikinio pobūdžio“. Tad kai kompozitorius Jimas Reekesas 1989 m. sukūrė ligi šiol įsijungiant „Mac“ kompiuteriams skambantį 2,5 sekundės trukmės ksilofono akordą ir pavadino jį „chimes“ (varpai), „Apple“ teisininkai kiek išsigando – jų nuomone, pavadinimas buvo pernelyg muzikalus ir grėsė eiliniu teismu.
Įniršęs J.Reekesas sarkastiškai pasiūlė savo sukurtą garsą kompiuteriui pavadinti „Let it Beep“ (tepypsi), akivaizdžiai pasityčiodamas iš „The Beatles“ dainos „Let it Be“ (tebūnie). Anot legendos, kažkas jam iškart atrėžė, kad šis pavadinimas tikrai netiks. Į tai Jimas atkirto: „Tai paduokite mane į teismą!“ Angliškai ši frazė skamba: „So sue me“ (tariama – sosjūmy).
Pats išgirdęs, kaip tai nuskambėjo, J.Reekesas ir pasiūlė muzikinį įvadą pavadinti „Sosumi“. Be to, užtikrino teisininkus, kad tai kažkoks japoniškas žodis, tikrai neturintis nieko bendra su muzikos garsais.
„Manau, jog mūsų teisininkai suprato paslėptą žodžio prasmę, tačiau jiems pakako humoro jausmo, kad neišbrokuotų ir šio pavadinimo“, – vėliau pasakodamas apie legendinio garso, kuris panaudotas net animaciniame filmuke „E-wally“, sukūrimą sakė J.Reekesas.
Kad ir kaip būtų, nuteistas už tai jis nebuvo, o dabar pati „Apple“ pamėgo visus, kuriuos sutinka, tempti į teismus. Ar tik ta proga neatsiras koks „sosumi“ ir „Samsung“?
Apelsinų sultys „Samsung“ laboratorijoje
„Samsung“ turi specialią garsų įrenginiams kūrimo laboratoriją „Samsung Sound Lab“. Jos vadovas Joong sam Yunas tvirtina, kad sukurti trumpą garsą gali būti sunkiau nei ilgą melodiją:
„Garsas turi būti malonus ir skatinti emociją, nešti kiekvienam vartotojui aiškią, gerai suprantamą žinią. Svarbiausia jo paskirtis – padėti naudotojui. Telefone vykdote tam tikrą užduotį, kuri reikalauja pasirinkti – „taip“ arba „ne“, „teisinga“ arba „neteisinga“ ir pan. Kiekvieną reikšmę išreiškia skirtingas garsas.“
Galutiniai „Sound Lab“ garso kūrėjų komandos sukurti garsai girdimi ne tik mobiliuosiuose prietaisuose ar buities technikoje, bet ir reklamose, renginiuose, interneto svetainėse, „Samsung“ parduotuvėse bei stenduose.
Pavyzdžiui, kuriant „Galaxy S III“ išmaniuosius telefonus „Samsung Sound Lab“ buvo iškelta užduotis sukurti šiltesnių telefono garsų, kurie atspindėtų naujojo modelio koncepciją – „Įkvėptas gamtos“.
Sekdama gamtos įkvėpta koncepcija „Sound Lab“ komanda apsirūpino stikliniais bei porcelianiniais indais ir įvairiausiais skysčiais. Pirmieji garsų deriniai kai kuriems vertintojams priminė vandens teliūskavimą klozete. „Visai ne tokia reakcija, kokios tikėjomės“, – juokiasi Joong sam Yunas.
Taigi dabar „Galaxy S III“ ir „Galaxy S 4“ telefonuose girdimas teliūskavimo garsas nėra sukurtas vandens. Jis nėra ir pieno ar jogurto, nors kūrybos metu visi šie skysčiai buvo bandomi. Tai, ką girdi telefonų naudotojai, yra apelsinų sultys.
„Norėjome garsams suteikti emocinės vertės, todėl ėmėmės to, kas prieš keletą metų galėjo atrodyti kaip nereikalinga kvailystė – pasikvietėme kartu dirbti aktyvia muzikine veikla užsiimančius profesionalius muzikantus“, – pasakoja Joong sam Yunas.
Todėl pagrindinę „Galaxy S III“ ir „Galaxy S 4“ melodiją „Over the Horizon“ (jos motyvas girdimas įjungiant ar išjungiant telefoną, atėjus žinutei, skambant žadintuvui) įgrojo Prahos filharmonijos simfoninis orkestras. Beje, grojo jis Prahoje, o įrašas buvo daromas Holivudo studijoje nuotoliniu būdu. Vėliau garsus prodiuseris, vienas Michaelo Jacksono atradėjų Quincy Jonesas, dalyvaudamas „Galaxy Music“ projekte, šiai melodijai sukūrė „tikrą“ muzikinį kūrinį.
Pastaruoju metu „Samsung“ aktyviai dirba su garsus keičiančiomis vibracijomis, kurių aktualumas didėja populiarėjant dėvimiesiems įrenginiais, tokiems kaip išmanieji laikrodžiai.
„Windows“ įsijungimo maršai ir skrydžiai
Kadangi ši operacinė sistema pasaulyje turi armijas gerbėjų ir tiek pat aktyvių nekentėjų, o jos kūrėjai, atrodo, tyčia daro taip, kad kas antras produktas būtų geras, įsijungimo garsas irgi kelia kontroversines nuotaikas. 1992 m. įsijungiant „Windows 3.1“ skambėjęs įkyrus bildesys daugeliui pasirodė nemalonus. Tiesa, ir sistema nemažai kam kėlė toli gražu ne tik džiaugsmą.
Kad ir kaip būtų, 1994 m. pristatydama radikaliai atnaujintą ir tiems laikams tikrai progresyvią „Windows 95“ operacinę sistemą „Microsoft“ nutarė netaupyti geresniam įsijungimo garsui. Jo kūrimas buvo patikėtas garsiam ambient stiliaus kompozitoriui Brianui Eno.
„Tuo metu kaip tik neturėjau jokių idėjų, savas albumas nesisekė, tad apsidžiaugiau gavęs konkrečią užduotį. Agentūra man atsiuntė numatytų „Microsoft“ reikalavimų sąrašą iš 150 žodžių. „Muzika turi būti įkvepianti, universali, futuristinė, seksuali, sentimentali, emocionali ir t.t.“ O gale prierašas: „Ir trukti ne daugiau nei 3,25 sek.“ Eksperimentuodamas sukūriau 84 garsų variantus“, – vėliau pasakojo Brianas.
Galiausiai išrinkta „Windows 95“ įsijungimo tema truko dvigubai ilgiau – 7 sek. B.Eno sako už tai gavęs 34 tūkst. dolerių ir nuo to laiko niekada nebematęs „Windows“. Tiesa, atrodo, kad šios operacinės sistemos jis nebuvo matęs ir anksčiau – duodamas interviu kompozitorius užsiminė, jog „Windows“ įžangą kūrė „Mac“ kompiuteriu, o PC niekada nemėgo ir nesinaudojo. Oi…
„Windows 98“ sistemos įsijungimo garsą sukūrė „Microsoft“ garso prodiuseris Kenas Kato. „YouTube“ galima rasti šios muzikos pavyzdžių, grojamų iš antro galo. Sako, tuomet fone girdėti tylūs žodžiai: „Kato nusipelnė didesnio atlyginimo.“
Visi legendinės operacinės sistemos „Windows XP“ garsai – tiek įsijungimo melodija, tiek bet kurios funkcijos signalas – įrašyti tikro orkestro. Viską sukūrė kompozitorius Billas Brownas kartu su „Emmy“ apdovanojimą laimėjusiu garso dizaineriu Tomu Ozanichu.
Galiausiai „Windows 7“ įsijungimo garsas yra visiškai toks pat kaip „Windows Vista“. Šį sykį „Microsoft“ norėjo itin simbolinės muzikos ir liko ja patenkinta. Kompanijos tinklaraštyje ši įsijungimo „dainelė“ pristatoma taip: „Čia skamba dvi paralelinės melodijos, tyčia sugrotos tokiu ritmu, kad skambėtų „Win-dows Vis-ta“. Keturi čia skambantys akordai simbolizuoja keturias „Windows“ vėliavėlės spalvas.“
Šį kelių sekundžių šedevrą kartu kūrė progresyviojo roko gitaristas Robertas Frippas, prodiuseris, muzikantas ir kompozitorius Tuckeris Martine'as ir „Microsoft“ inžinierius bei muzikantas Steve’as Ballas.
Korporatyvus „Intel“ kūrybingumas
Matyt, kuo didesnė kompanija, tuo neaiškesnes užduotis mėgsta pateikti kūrėjams. „Intel inside“ garsą žino visi, kurie dirba kompiuteriais, nors tų penkių natų (trys jų yra ta pati D-bemol) niekas ir neįsidėmi. Tačiau iškilmingai skambantį kelių natų derinį kūręs Walteris Werzowa tikrai to neužmirš.
Jam buvo pateikta konkreti užduotis – 3 sekundžių melodija turi būti sukurta naudojant garsus, kurie „žadintų kūrybingumą, atspindėtų problemų sprendimo įgūdžius bei kompiuterio esmę ir tuo pat metu skambėtų korporatyviai, kviestų“. Akivaizdu, kad trumpiausias atsakymas išgirdus tokį pageidavimą būtų išreikštas necenzūriškai.
W.Werzowa trumpo kelio nesirinko – 5 natų melodiją jis kūrė 10 dienų. Aišku, čia girdime daugybę marimbos ir ksilofono garsų, nes, kompozitoriaus nuomone, jie skamba „korporatyviai“.
Lieka džiaugtis tuo, kad tas skambėjimas iš esmės niekam nerūpi, kompozitorius įpratęs spręsti nežinia ką ir nežinia kaip, o savo inžinieriams „Intel“ užduotis formuoja kur kas konkrečiau.
Šiam kartui gal ir užteks, o jei žinote kitų istorijų, galite jas rašyti komentaruose – bus labai maloni atsvara ten tvyrančiam pykčiui, paniekai ir mėgavimuisi kvailybe.
