Skamba lyg grybukų sukelta haliucinacija, bet galiu garantuoti – visa tai patyriau realybėje. Kompanija „Olympus" taip tiki, kad sisteminis fotoaparatas „OM-D E-M5 Mark II“ gali filmuoti ne prasčiau negu profesionali vaizdo kamera, prietemoje mato lyg katės akis, o iš savo 16 MP jutiklio išspaudžia raišką, kurios pavydėtų bet kuri pasaulio žvalgyba, jog jo pristatymą surengė senovinėje Prahos vandens nuotekų valymo stotyje. Nuotykis buvo beveik toks pat įspūdingas, koks pasirodė ir fotoaparatas.
Holivudas Prahoje
Susitikimo vieta – senoji Prahos kanalizacija. Prašymas – apsirengti šiltai. Tikslas – išbandyti „Olympus OM-D E-M5 Mark II“. Metodas – filmuosime kovinį filmą, fotografuosime tarp keistų mechanizmų besislapstančias stimpankines gražuoles, įrankių stalą ir švieseles tamsoje (skamba blogiau, negu atrodo).
Susirinkę gavome po naują fotoaparatą ir nusileidome į tunelius, kuriais filmuojant „Misiją neįmanoma“ lakstė T.Cruise’as. Tiesa, šie drėgni Čekijos sostinės požemiai žvaigždžių matę tikrai daugiau negu Lietuvos Seimo pastatas. Filme „Misija neįmanoma“ naudoti vaizduojant slaptą kelią iš kalėjimo Rusijoje nuo 1967 m. nebeveikiantys vandens valymo įrenginiai buvo ir tokių filmų kaip „Ašmenys 2“, „Vargdieniai“, „Ekstraordinarių džentelmenų lyga“ filmavimo aikštelė.
Kovinis filmas per pusvalandį
Logiška, kad kompanija „Olympus“, itin akcentuojanti unikalią naujojo „OM-D“ penkių ašių vaizdo stabilizavimo sistemą, kuri leidžia laikant fotoaparatą rankoje filmuoti taip, lyg turėtume stabiliai įmontuotą kamerą ant bėgių, nutarė savo naujovę pristatyti čia.
Pristatymas vyko irgi išskirtinai. Jaunų skandinavų komanda parašė trumpo kovinio filmo scenarijų, parinko filmavimo vietas, du aktorius ir kiekvienas mūsų pats galėjo tapti operatoriumi. Filmavome, kaip jie keičiasi lagaminais, vejasi vienas kitą tuneliais, šoka iš antrojo aukšto. Operatorius su fotoaparatu irgi bėga.
Vakare pamatytas rezultatas atrodė pakankamai gerai. „Pakankamai“ reiškia, kad 5 minučių gaudynių scenos siužetas atrodo geriau negu visi, kuriuos mačiau nufilmuotus Lietuvoje.
Taigi esminė idėja pasiteisino – specialiai nedrebinant rankoje laikomas fotoaparatas be jokios balansuojančios įrangos filmuoja faktiškai nedrebantį vaizdą. 5 ašių jutiklio stabilizacija veikia įspūdingai. Gal kai kam atrodanti ir mažoka maksimali „Full HD“ filmavimo raiška tikrai dar nepasens artimiausius penkerius metus ir net didžiuliame ekrane vaizdo detalumas atrodo tikrai pakankamas.
Vaiduoklių fotografavimas
Kitame rūsyje mūsų laukė keisti senovę menantys metaliniai įrenginiai su daugybe dantračių ir tepalo indelių ir dvi merginos, apsirengusios lyg iš fantastinio filmo apie alternatyvią mechaninių technologijų ateitį.
Dar viena galimybė įsitikinti, kaip patobulinta stabilizavimo sistema pagerina fotografavimą prietemoje (ilgesnis išlaikymas nekenkia vaizdo ryškumui) ir kad 16 MP raiškos toli gražu ne pats moderniausias rinkoje keturių trečiųjų dydžio jutiklis su „TruePic VII“ vaizdo procesoriumi net iš manęs gali padaryti keistus vaiduoklius sugebantį užfiksuoti fotografą.
Na, gerai, negali. Bet aš bandžiau. Juolab kad salėje buvo išties tamsu, tad nereikėjo nė slėpti savo neišmanymo.
Vienintelis aiškus priekaištas fotoaparatui – labai jau sudėtinga jame parinkti reikiamą režimą. Jei ne konkretūs paaiškinimai, tikrai nesuprasčiau, ką reikia susukti, kad prisitaikytų prie esamų sąlygų.
Juk po to atsidūrėme visiškoje tamsoje, fotoaparatus prisukome prie stovų ir tada jau nustatymus surinkti pavyko tik klausant tikslios instrukcijos. Gerai – nepavyko net klausant. Buvo kam prieiti ir nustatyti.
Šviesos menas tamsoje
Toliau fotografavome visiškoje tamsoje. Keli jaunuoliai vaikštinėjo su spalvotomis šviesytėmis ir ieškiklyje po truputį ryškėjo jų kuriamas menas. Viskas labai paprasta – labai ilgas išlaikymas ir tamsoje su šviesa gali piešti piešinius ore, kurie užsifiksuos nuotraukoje.
O fotoaparato HDR funkcija leidžia padaryti taip, kad juodas fonas net labai ilgo išlaikymo metu lieka juodas, o šviesos irgi išlieka konkrečios, neatsiranda peršvietimų. Žodžiu, meninius kadrus gavome. Ar tai tikrai gražu, čia jau skonio reikalas, bet funkcijos veikimas įrodytas.
Raiškesnė už gyvenimą
Toliau buvome vedami pro strategiškai gražioje tunelio vietoje, po lašančiu vandeniu, padėtą ir labai įmirkusią „Olympus OM-D“ kamerą – tai lyg ir priminimas, kad fotoaparatas atsparus dulkėms ir drėgmei. Nors labai abejoju, kad po tokio pasigulėjimo vandeny jis dar veiks.
Ir štai paskutinis išbandymas. Didžiulėje požeminėje menėje stovi senas staliaus darbo stalas. Ant jo aprūdiję įrankiai, kažkokia knyga ir šiaip daugybė ryškių detalių. Išmaniai apšviesta kompozicija spinduliuoja tiesiog tiršta praeities ilgesio nuotaika. Gana nemažu atstumu nuo stalo puslankiu sustatyti stovai, prie jų pritvirtiname savo „Olympus OM-D E-M5 Mark II“.
Užduotis – su 16 MP kamera padaryti 40 MP raiškos nuotraukas. Ką ten 40 – galima ir 64 megapikselių!
Šis fotoaparatas tai tikrai gali ir mes praktiškai tuo įsitikinome. Ir vėl pagelbėjo jutiklio stabilizatorius, tik šį sykį jis veikė atvirkščiai. Kadangi stabilizuojant vaizdą jutiklis juda, dabar laikome kamerą stabiliai, o jutiklis judėdamas fiksuoja papildomus taškus. Panašiai kaip veikiantis skeneris.
Taigi parenku tinkamą režimą (tikrai ne pats), pasirenku, kurią stalo dalį noriu fotografuoti, ir spaudžiu mygtuką. Tiesa, kadangi tokio fotografavimo metu kamera negali nė milimetru suvirpėti, spaudžiu ne fotoaparato, o specialų nuotolinio valdymo mygtuką.
Fotoaparatas fotografuoja kokią sekundę (man pasirodė, kad penkias), po to dar ilgiau mąsto ir galiausiai rodo, ką gavo. Žodžiu, taip – jei niekas nesudrebėjo, kadro raiška tiesiog pribloškiama. Vėl kartoju, rezultatą čia matote. JPEG formatu, tiesa, įsirašo tik 40 MP raiškos nuotrauka, o štai RAW kadras siekia 64 MP.
Kaip 16 MP jutikliui įspūdinga. Gana neefektyvu praktiškai – per daug visokių sąlygų ir per lėtai viskas vyksta. Tiesa, „Olympus“ grasina, kad atnaujinus programinę įrangą šis veiksmas pagreitės. Na, bet nufotografuoti miesto peizažą ar darbo stalą nedarbo metu galima ir dabar.
Epilogas
Iš požemių išlindome tik vakarop. Gal ir keistai praleista diena Prahoje, užtat „Olympus" tikslą pasiekė – įrodė, kad popieriuje lyg ir ne pačius įspūdingiausius parametrus rodanti kamera realybėje gali parodyti daugybę slaptų raumenų. Jutiklis ne pats didžiausias ir tikrai ne pats raiškiausias, 4K raiška nefilmuoja, kaina nėra pati mažiausia (be objektyvo – 1099 eurai), tačiau juk žiūrime į nuotraukas, o jos atrodo įspūdingai.
Na, gerai, nelabai įspūdingai. Bet nematėte, kokį siaubą nufotografuoju su kitais! Ir iš viso kaip galiu negirti – juk po visko man dovanų liko visai gera 16 GB SD kortelė, iš kurios visas šias nuotraukas ir perrašiau.
