Norint paaiškinti šį terminą, reikėtų pradėti nuo galo: raidžių HD. Tiesioginė jų reikšmė – aukšta raiška (angl. high definition). Teoriškai tai reiškia, kad vaizdo raiška yra pastebimai didesnė už standartinę raišką, kuria iki šiol vyksta ir lietuviškų TV kanalų transliacijos – 576 horizontalias linijas (JAV – 480 linijų).
Praktiškai kalbant apie HD omenyje turimi vaizdo įrašai, kurių raiška siekia 720 horizontaliųjų linijų (atsižvelgiant į ekrano kraštinių santykį, standartinė raiška būna 1280x720 tšk.).
Tiesa, dauguma televizorių gamintojų šį etapą „peršoko“ – šiuo metu prekyboje dažniausiai sutinkami „Full HD“ (arba tiesiog FHD) televizoriai, kurių raiška siekia 1080 horizontaliųjų eilučių (arba tiesiog 1920x1080 tšk.). Tikėtina, kad greitu metu būtent tokį standartą pasirinks Lietuvos TV transliuotojai. Užsienyje šis perėjimas jau vyksta.
Taigi kas yra UHD? Tai – ypač aukšta raiška (angl. ultra high definition). Tokiame ekrane yra daugiau nei 8 mln. taškų (t.y. raiška siekia nuo 3840x2160 tšk.), o kadangi ji yra keturiskart didesnė už FHD, dažnai įvardijama trumpiniu 4K.
Paprasčiau sakant, bent jau šiuo metu UHD ir 4K terminai laikomi sinonimais. Tai neturėtų keistis dar keletą metų. Bent jau kol neprasidės masinė ekranų, kurių raiška yra 8K (7680x4320), gamyba. Na, nieko, sugalvos dar vieną naują terminą.
Paslaptingoji S
Ir pagaliau: ką nusako pirmoji termino raidė? Ja nėra užkoduotas joks konkretus žodis ar reikšmė, taigi paprasčiausia bus atsiminti, kad tai – „Samsung“ gamybos televizorius su labai didele raiška. Bet tai dar ne viskas.
SUHD ekranų gamyboje kompanija panaudojo nanokristalų technologiją, kuri leido pagerinti vaizdo kokybę.
Paties ekrano gamybos technologija yra panaši į LED monitorius, tačiau nanokristalai leidžia išgauti kokybiškesnę baltą spalvą (ji naudojama ekrano galiniam pašvietimui) ir kur kas daugiau atspalvių. Jei įprastas LED televizorius gali atkurti apie 16 mln. atspalvių, tai SUHD šis skaičius siekia milijardą. Be to, jų šviesumas yra iki pustrečio karto didesnis, kontrastas – dukart didesnis.
Kaip tai vyksta: LED ekrane vieno ekrano taško spalvą nulemia trys diodai (raudonas, žalias ir mėlynas). Kiekvienas jų gali sukurti 256 atspalvius, taigi bendras vieno taško atspalvių skaičius (sudauginame minėtą skaičių tris kartus) yra apie 16,7 mln. SUHD atveju, kiekvienas nanodiodas turi 1024 variacijas, taigi bendras vieno taško sukuriamų atspalvių skaičius viršija milijardą.
Džiaugsmas pardavėjams
Viskas būtų puiku, tik... Kuo tiems ponams neįtiko LED? Ir kodėl jie bando tobulinti seną technologiją, o ne naująją OLED? Ko gero, todėl, kad kompanija atsisakė planų gaminti OLED televizorius (dėl įvairių priežasčių, svarbiausia – didelė kaina). Kai atsisakai to, kuo giriasi konkurentai (pvz., ekranu-tapetu), reikia reklamuoti kažką savo.
Daugiau spalvų, didesnis kontrastas ir šviesumas – šie parametrai itin svarbūs parduotuvėje. Kai žmogui rodo du televizorius, jis, ko gero, rinksis ryškesnį, spalvingesnį. Juk pardavėjas jam nepaaiškins, kad spalvos išryškintos dirbtinai, o ilgiau pažiūrėjus tokį vaizdą akyse pradės raibuliuoti. Ir niekada nebesinorės išlįsti į tą blankų pasaulį, esantį už lango.
Jei kartais taip pasijaučiate, draugiškai patariu paskaityti pamokėlę, kaip priversti televizorių rodyti kokybiškai (ir neėdant akių).
Asmeniškai man didelio įkvėpimo nesuteikia ir 4K UHD raiška. Taip, skamba įspūdingai, tačiau kol kas paprasčiausiai nėra ką žiūrėti: Lietuvos televizijos vėžlio greičiu ropoja pas FHD, filmai – taip pat tik tokios raiškos. Žinant turinio kūrėjų „imlumą“ technologijoms, apie 4K UHD dar bent penkmetį galvoti neverta. Nebent norite ekrano su 8 mln. taškų, iš kurių realiai vaizdą atkurs 2 mln. tšk.
Beje, žmogaus akis turi fizinę ribą ir, kad ir kaip tobulėtų technologijos, jūsų akys visada liks tokios pat.
