Jau buvau įsitikinęs, kad taip ir nesugebėsiu įsidėmėti nė vieno originalaus „drono“, kai pamačiau „Ehang 184“. Šios skraidyklės neįmanoma nepastebėti – ji didoko automobilio dydžio.
Be to, turi kabiną su dvejomis durimis ir vietomis keleiviams.
Kitas pasakytų: kokia čia tau skraidyklė – malūnsparnis, ir tiek. Tačiau „Ehang“ kūrėjai taip nemano. Tiesą sakant, ir skraidykle savo kūdikio jie nevadina. Nors žodžio „išmanus“ neatsisako.
„Tai saugiausia, ekologiškiausia ir išmaniausia autonominė oro transporto priemonė, skirta vykdyti transportavimą trumpais ir vidutiniais nuotoliais“, – pristatydami šį technikos stebuklą rašo jo kūrėjai.
Jie tvirtina, kad instinktyvi baimė, kuri apima vien pagalvojus, kad reikės lipti ir kur nors skristi šioje dėžutėje su keturiais vien elektra varomais varikliais, neturi jokio pagrindo. Ši transporto priemonė absoliučiai saugi, garantuoja gamintojai.
Na, žinant, kiek entuziastų šiais laikais sudaužo savo skraidykles jau pirmo skrydžio metu, tuo kažkodėl patikėti nesinori.
O ir pristatyme minimas itin paprastas valdymas, automatinis skrydžio režimas, kai pakanka programėlėje nurodyti, kur turite atsidurti, ir atsipalaidavus laukti, kol jus ten nuskraidins, taip pat kelia tam tikrą nerimą.
Autonominiai automobiliai ir žeme keleivių dar nevežioja, o čia, matote, oru skristi siūlo.
Tačiau jei rimtai, „Ehang 184“ dar toli gražu nėra parengta parduoti, o ir šio įrenginio kūrėjų užmojai gerokai ambicingesni negu vieno kito keisto peraugusio „drono“ pardavimas.
Išties jie tiki, kad šis modelis – tai pirmoji būsimos visuotinės transporto sistemos kregždė.
Kalbama apie antžeminius valdymo centrus, kurie kontroliuos daugybės tokių skraidyklių skrydžius ir užtikrins absoliutų saugumą.
Kontrolės centras sektų tokios skraidyklės siunčiamus duomenis, o jei kas nors sutriktų, tuoj pat užtikrintų saugų nutūpimą ar net neleistų kilti.
„Ehang 184“ išties yra labai saugi skraidyklė. Sugedus daliai maitinimo blokų ar net sutrikus vieno variklio darbui, įstrigus propeleriui, skraidyklė sėkmingai gali tęsti skrydį ir nutūpti.
Tik neaišku, kas bus, jei ryšys nutrūks. Šiaip ar taip, rankomis keturių propelerių nesuvaldysi. Juk vairo vietoje čia tik planšetinis kompiuteris.
Tačiau juk net nesvarbu, ar pavyks sukurti tą žemų skrydžių transporto flotilę. Nesvarbu, ar ši skraidyklė taps kuo nors daugiau negu įdomybe naujienų skyrelyje. Svarbu, kad kažką tokio jau galima pagaminti, kažkas tai gamina ir viskas veikia.
Juk tai reiškia, kad gyvename toje fantastų aprašytoje ateity.
Antra įdomiausia parodos skraidyklė
Prieš išvysdamas „Ehang“ nuoširdžiai maniau, kad įdomiausia parodoje regėta skraidykle taip ir liks „Walkera“ stende pamatytas keistas hibridas.
Iš esmės tai standartinė didžiulė „Walkera“ skraidyklė, prie kurios pritaisytas papildomas įrenginys „GenSmart“.
Įrenginukas daro nei daug, nei mažai – užtikrina, kad vietoj 15 minučių ši skraidyklė ore gali išbūti dvi valandas!
„Dvi valandas – jei skris taip, kaip yra. Jei prikabinsime, pavyzdžiui, profesionalų fotoaparatą, skrydžio laikas sutrumpės gal ir iki valandos“, – patikslino šį hibridą man pristatęs vyriškis.
Genialu tai, kas paprasta. „GenSmart“ yra metilo alkoholiu varomas varikliukas, kuris generuoja elektrą ir taip įkrauna skraidyklės akumuliatorius. Tačiau sprendimas vis tiek vertas paminėjimo. Dvi valandos skrydžio – tai jau nebe tik žaidimas.
Vadinasi, net ir žmonių neskraidinantys „dronai“ pasiekė brandos amžių.
