Pėsčiomis vaikščioti, žinoma, sveika, bet… ilgainiui atsibosta – ypač jei kaskart tenka eiti tuo pačiu maršrutu, diena iš dienos, mėnesiais – tarkime, į darbą ar iš jo. Be to, pėsčiavimas – pati lėčiausia judėjimo priemonė, lėčiau būtų turbūt nebent šliaužte. Na, ir, gerai pagalvojus, dėl to sveikumo – gerai įvertinus transporto išmetamųjų dujų efektą, iš tiesų dar būtų galima ginčytis dėl sveikatingumo.
Dviratis? Dviratis dauguma atvejų yra neblogai, bet jis yra didelis. Ir mieste… ne, sakykite, ką norite, bet mieste važiuoti dviračiu vis dar yra problemų – bent jau Vilniuje. Automobilių vairuotojai dviratininkų nepastebi, dviračių takai ne visada adekvatūs, pėstieji maišosi ant kelio (ar dviratininkai maišosi ant kelio pėstiesiems – čia kaip pažiūrėsi). Be to, gerai pamynus į kalną prisikvėpuoti šalia gatvėje lekiančių automobilių benzino irgi ne taip jau ir gera.
Be to, dviratis jau skaičiuoja du šimtus metų (taip, pirmasis dokumentuotas daiktas, panašus į dviratį, pasirodė 1817-aisiais), tai gal jau galima rasti ką nors naujo, modernesnio ir įdomesnio, miesto gyvenimui?
Du ratai miestui
Kompanija „Segway“ patentą tam daiktui, kurį lietuvių kalbos valdovai dabar liepia vadinti, rodos, riedžiu, pateikė net 1994-aisiais, bet pirmieji įrenginiai pirmuosius pirkėjus pasiekė tik 2002-aisiais, taigi – jau prieš 15 metų.
Kaip atrodo ir veikia klasikinis „Segway“ riedis, turbūt daug aiškinti nereikia: balansą giroskopais ir kompiuterinėmis sistemomis išlaikanti platforma su ratais ir rankena įsitverti keleiviui važiuoja tada, kai keleivis lengvai pasvyra į priekį, o stoja ir važiuoja atgal – kai keleivis svyra atgal.
Apie penkiolika metų buvo ramu, pasaulis su riedžiais apsiprato, be to, pasirodė ir bent keletas jų atmainų – juk jau turbūt daugelis esate matę ir riedį be rankenos (angl. self ballancing scooter, dar vadinamą ir skraidlente, – angl. hoverboard) – kur kas pigesnį, todėl pamėgtą jaunimo.
O štai pernai liepą – po metų su trupučiu nuo tada, kai robotikos startuolis „Ninebot“ įsigijo „Segway“ (beje, vienu iš dalininkų yra ir lietuviams jau žinomi „Xiaomi“) – pasaulį išvydo naujas padaras: „Segway miniPro“ – hibridas iš bevairio riedžio ir klasikinio „Segway“.
„Segway miniPro“
„Segway miniPro“ atrodo kaip... na, sakykime, neužaugusi klasikinio „Segway“ versija. Platforma su ratais didesnė ir stambesnio už bevairio riedžio, bet, priešingai nei pastarasis, „miniPro“ turi ir vairo svirtį. Ir, kas įdomiausia, tas vairas valdomas… kojomis. Jei tiksliau – keliais.
Atrodo kaip kažkoks kliedesys? Keista, bet iš tiesų valdymas visai patogus – nusireguliavęs aukštį suspaudi vairalazdės viršų keliais, o paskui jau kūnas instinktyviai daro savo – susimąstyti, kad, va, jau tuojau reikės sukti, nereikia. Tikrai – šiuo atžvilgiu „miniPro“ tampa kūno dalimi.
Žinoma, iš pradžių nedrąsu – nėra kur įsikibti rankomis (ir net ilgainiui apsipratus – vis dar neaišku, kur jas dėti). Todėl testams įrenginį perduodanti vadybininkė patarė pradėti mokytis įsitvėrus į sieną.
Tiesą sakant, tikėjausi, kad priprasti prie „miniPro“ reikės jei ne dienos, tai bent kelių valandų. Ir pirmas užlipimas redakcijos biure, prisilaikant atraminės biuro kolonos, tokį įspūdį tik sustiprino – manasis kūnas ir „miniPro“ aiškiai nesusikalbėjo: įrenginys šokčiojo pirmyn ir atgal, pasileisti nuo kolonos būtų buvę tikrai neprotinga. Susitaikęs su mintimi, kad lengvai prajodinėti naujojo žirgelio nepavyks, perėjau prie kitų darbų – bet po kokio pusvalandžio nesusilaikiau vėl nepabandęs.
Ir apstulbau supratęs, kad, pasirodo, jau moku važiuoti. T.y. po minutės nuo antrojo užlipimo ant „miniPro“ jau juo zujau po redakcijos biurą, o į vakarą riedžiu biure zujo pusė redakcijos.
Užbėgant už akių – per visą šį laiką, kol bandžiau „miniPro“, taip nė karto nuo jo ir nenusiverčiau. Maža to – nenusivertė niekas, išskyrus mano sūnų, kuriam įrenginys buvo elementariai fiziškai per didelis (vairalazdę jam teko ne spausti keliais, bet ant jos sėdėti tarsi ant dviračio sėdynės), bet kurio, nusidžiovinęs ašaras, vaikis ėmėsi jau po trijų minučių nuo kritimo, ir tada jau visą vakarą zvimbė po namus ne tik nenukrisdamas, bet ir nieko neužkliudydamas.
Taip, galima patvirtinti – „Segway miniPro“ valdymas – stebėtinai intuityvus.
Ar viskas taip jau gerai?
Ne, vis dėlto tikrai taip nėra. Dėl saugumo – jei važiuoji tvarkingai, šioje srityje problemų nėra: riedis yra labai stabilus, nukristi nuo jo sunku. Kelio nelygumus įveikia – jei tik neleki neadekvačiu greičiu – irgi švelniai ir stebėtinai gerai.
Beje, dėl greičio. „Segway miniPro“ yra sujungiamas su programėle išmaniajame telefone, kuri sukuria ir vartotojo profilį, ir tik pradėjęs važinėti šiuo įrenginiu lenktyniauti negalėsi: kol nenuvažiuosi atitinkamo gamintojų numatyto kilometražo, galėsi važiuoti maksimaliu, rodos, 6 km/val. greičiu. O pravažiavus jį – vis tiek negalėsi lėkti, kiek tik širdis geidžia: pasiekus didesnį nei 16 km/val, greitį akimirksniu įsijungia automatinis greičio užraktas ir riedis, piktai pypsėdamas, pats pradeda stabdyti. Kas kad faktiškai leidžia kokiai sekundei pasiekti ir 20 km/val. greitį, bet tuoj pat esi sugrąžinamas į numatytus saugius rėmus.
Kas, beje, nemenkai erzina. Įsivaizduokite – riedate sau geru plačiu taku nedidele nuokalne, matomumas geras, aplinkui nieko nėra ir jautiesi, kad važiuoji gal ir greitai, bet saugiai – bet su kompiuteriu nepasiginčysi. Kas daugiau kaip 16 km/val. – negalima! Ir stoji. Ir taip keliolika ar net keliasdešimt kartų per visą kelionę. Nes juk važiuodamas ištisai į spidometrą išmaniojo ekrane nežvilgčioji.
Bet taisyklės yra taisyklės, ir kompiuterio neįtikinsi, kad čia viskas saugu ir kontroliuojama. Kitą vertus, gal ne taip blogai būtų, jei taip pat būtų neišvengiama ir kitose transporto priemonėse – avarijų būtų tikrai mažiau.
Didžiausi pavojai iš tiesų tyko nulipimo nuo riedžio momentu. Lipti reikia tiksliai atgal – na, kaip atbulomis nulipant nuo kokios kopėtėlių pakopos. Tuo metu kūnas, nuolat jausdamas tarp kelių įsiterpusią vairalazdę, instinktyviai nori lipti taip, kaip lipama nuo dviračio ar motociklo – t.y. per šoną. O tada netyčia vos vos kryptelėti vairalazdę – juokų darbas, o riedis, ant kurio vis dar viena tavo koja, ims suktis apie savo ašį ir tada jau sėkmės tau, mielas keleivi.
Galbūtbuvo galima numatyti, kad vairalazdė deaktyvuotųsi, kai riedis jaučia, kad svoris ant riedžio staigiai sumažėja? Ar įrengti porą papildomų daviklių, tikrinančių, ar keleivis ant riedžio stovi abiem kojomis?
Kitas nemalonus – nors ir nelabai pavojingas dalykas – fizinis krūvis pėdoms. Taip, iš šono galbūt ir atrodo, kad važiuojant riedžiu nieko nedarai, tik stovi ir kaupi kalorijas žiemai, bet iš tiesų visą kelionės laiką visas tavo kūno svoris tenka pėdoms, jų kraštams – o išstovėti kad ir 15 minučių nepakeičiant pozos tampa nemenku iššūkiu.
Pirmąją kelionę iš biuro į namus (apie 8 kilometrus) stojau pailsėti tris kartus. Į bandymų savaitės pabaigą išmokau kiek pakeisti pozą paties važiavimo metu, bet vis tiek visos kelionės metu diskomfortas nuolat pasijusdavo.
Efektyvumas
Esu išmatavęs, kad pėsčiomis nueiti iš namų į redakciją man užtrunka apie 40 minučių. Viešuoju transportu – 20-25 minutes. Kaip parodė bandymai, riedžiu nuvažiuoti į redakciją trunka 15-20 minučių (priklausomai nuo praeivių skaičiaus).
Beje, kaip į tokį riedį reikėtų žiūrėti juridiškai? Susisiekimo ministerija skelbia, kad jei riedžio galia nesiekia 1 kw, jį reikia traktuoti kaip dviratį – tad juo galima važiuoti ir dviračių taku.
Kiek galios tiksliai turi „Segway miniPro“, pasakyti kiek kebliau: specifikacijose nurodyta, kad nominali galia yra 2 x 400 W (tad sumoje – 800 W), o maksimali galia yra 2 x 800 W (tad s iš viso 1,6 kW). Vis dėlto, kadangi riedis turi greičio ribotuvą, maksimali galia yra naudojama ne greičiui pasiekti, o įkalnei įveikti, tad logiška būtų manyti, kad dviračių taku šiuo įrenginiu riedėti galima.
Vis dėlto dviračių takais pats važinėjau minimaliai – dėl menko įrenginio greičio nenorėjau trukdyti dviračių eismo. Be to, „miniPRO“ yra tikrai manevringas, tad apvažiuoti pėsčiąjį ant šaligatvio – ne problema, o gal net ir malonus žaidimas.
Per visą bandymų savaitę kelyje jokių incidentų nenutiko, nors į savaitės pabaigą jaučiausi jau ir visiškai (gal net pernelyg) drąsiai. Stabdyti, apvažiuoti statišką ar judančią kliūtį (t.y. praeivį) – jokių problemų (nei tau, nei kliūčiai).
Problema nebent ta, kad važiuojant mieste akimis instinktyviai nuolat naršai kelio paviršių ieškodamas didesnių duobių ar nelygumų – nors „miniPro“ tikrai yra stabilus šiuo atžvilgiu, kuo turėjau ne vieną galimybę įsitikinti, vis dėlto ne kartą pražiopsojau kelių centimetrų šaligatvio plytelės atsikišimus.
Tiesa, o kaip su perėjomis? Ar kitais kelio ruožais, kuriais važiuoti negalima, neįmanoma ar nereikia?
„Segway miniPro“ vairalazdėje turi ištraukiamą rankeną, tad kai tik užsimanai, gali vestis jį tarsi šuniuką ant pavadėlio – ar bent jau taip, man sakė, visa tai atrodo iš šono. Faktiškai tu tiesiog valdai įrenginį ne keliais, o ranka – lygiai taip pat krypčiodamas dabar jau prailgintą vairalazdę ir pakreipdamas patį riedį pirmyn ar atgal.
Išvados
Sako, visiškai įkrautu (įkrovimas trunka 4 valandas) „Segway miniPRO“ galima nuvažiuoti 30 kilometrų. Maksimalios įrenginio ištvermės išbandyti nesiryžau (dėl svorio, kurį tektų paskui tempti namo, ir apie jį – kiek vėliau), bet realybė, matyt, panaši: kas dieną įveikiant apie 16 kilometrų, indikatorius rodydavo likus dar apie pusę akumuliatoriaus įkrovimo.
Važinėti mieste tokiu daiktu – keista, bet netikėtai patogu. Nors minimalių iššūkių ir yra. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad mūsų platumose dviračių – taigi ir riedžių – sezonas trunka ne visus metus, tad pirkti tokį įrenginį tam, kad galėtum atsisakyti viešojo transporto bilieto, būtų gal ir ne visai adekvatus ėjimas.
„Segway miniPro“ nėra visiškai lengvas – sveria apie 13 kg (o ko gi norėti – akumuliatorius 30-iai kilometrų). Bet kadangi už dviratį gabaritais mažesnis, tad nešti iki kokio 5 aukšto gal ir patogiau – bet jei aukščiau ir kasdien, gal tada jau geriau ir dviratis.
Kaina – 700 eurų – iš pradžių gal ir atrodo nemaža, bet su visu „Segway“ (daugmaž nuo 5000 eurų) nepalyginsi, o už vadinamąsias „skraidlentes“ (tegul kainos prasideda ir nuo daugmaž 200 eurų) nepalyginti saugiau.
Išmokti važiuoti tokiu daiktu tikrai labai paprasta: tai įrodė po biurą burzgusi gera pusė „Lietuvos ryto“ redakcijos – ir absoliuti kolegų dauguma ant tokio daikto lipo išvis pirmą kartą.
Tad vienaprasmiško atsakymo, ar „Segway miniPro“ gali pakeisti dviratį mieste, ko gero, nėra – bet potencialas tikrai egzistuoja.
