Kiekvienais metais kongrese apsilanko apie 100 000 žmonių – o šiemet, kaip skelbiama, renginyje save pristatinėjo daugiau nei 2400 kompanijų, pranešimus skaitė ir diskusijose dalyvavo daugiau nei 1100 žmonių. Įdomu paminėti, kad oficiali bilieto kaina prasideda nuo daugmaž 900 eurų, bet organizatoriai gana lengva ranka dalina akreditacijas tiems, kurie skleidžia žinią apie technologijas – ir ne tik oficialiai žiniasklaidai, bet ir tinklaraštininkams – ir net gana smulkiems.
Žinoma, pasimesti tarp tokios reginių gausos ir infolavinos, plūstančios iš aštuonių milžiniškų salių (bendras plotas – 400 000 kvadratinių metrų) – gana lengva. Bet lygiai taip pat, staiga padarius posūkį į kur giliau nuo pagrindinio tako tarp didžiųjų stendų, galima atrasti kokią nedidelę, bet įdomybę.
Tad štai kokius įspūdžius ir pastebėjimus iš šiemetinio renginio parsivežė Lrytas.
Apsukas didinanti Azija
Tiesą sakant, jei vakare nuėjęs miegoti, ryte stebuklingai atsibustum „Mobile World Congress“, turbūt pagalvotum, kad atsidūrei Azijoje. Taip, čia švyti pakankamai nemažai vakarietiškų kompanijų logotipų, bet vizualiai vertinant, septyni iš dešimties sutiktų parodos dalyvių ir lankytojų yra azijiečiai: kinai, korėjiečiai, japonai, taivaniečiai. Kinų – absoliuti dauguma.
Ši tendencija tęsiasi jau pakankamai seniai, bet įspūdis toks, kiekvienais metais tai tik stiprėja. Ir čia kalba ne vien apie didžiąsias kompanijas – „China Telecom“, „Honor“, „Huawei“, „Xiaomi“ – bet ir spiečius nedidukų startuolių (kuriems kongrese skiriama atskira erdvė) bei kitokių IT kūrėjų, siūlančius kartais keistus, kartais įdomius, o kartai ir visiškai nuobodžius dalykus.
Tikrai liūdnoka, kad matyti vos viena kita europietiška kompanija – ir net jei matosi, tai greičiausiai būna didieji telekomunikacininkai, o ne smulkesni, bet įdomesnius ir paprastai inovatyvesnius dalykus kuriantys startuoliai ar mažos įmonės.
Užtat galima pasidžiaugti, kad čia visai neblogai pasirodė lietuviai: šiemet Lietuvą MWC atstovavo 12 kompanijų – ir žinoma, nors toks skaičius bendroje 2400+ dalyvių jūroje yra mikrolašas megajūroje, tačiau mūsiškiai kuria ir šioje parodoje rodė tikrai įdomius bei vertingus projektus. Bet apie tai – kiek vėliau, atskirame straipsnyje.
O apibendrinant – taip, susidaro įspūdis, kad bent jau savo mase ir kiekybe pasaulio IT sektorių yra užgriuvusi Azija. Kas, aišku, iliustruoja ir tai, kas ir kiek į šią sritį investuoja.
Fotografija
Žinoma, įdomiausia dalis – ar bent jau tai, į kur galima akis ir akinius paganyti – yra visokie techniniai produktai, demonstruojami parodoje. Tiesa, verta atkreipti dėmesį, kad nebūtinai visi gamintojai savo naujų produktų premjerą surengia būtent paties MWC dienomis. Štai tiek „Samsung“, tiek „Huawei“ savo naujuosius telefonus („S25“ seriją, trigubai sulankstomą „Mate XT“) pristatė gerokai anksčiau, bet ir Barselonoje stenduose jiems buvo skiriama (ir sulaukė) tikrai daug dėmesio. O štai „Honor“ ir „Xiaomi“ savo naujų telefonų pristatymus surengė dieną prieš oficialų MWC atidarymą.
Apie naujojo „Xiaomi“ telefono „Xiaomi 15“ pristatymą jau rašėme čia – bet kiek matyti iš kitų šalių IT apžvalgininkų, jis tapo vienu iš dviejų smarkiai sudominusių šios kompanijos gaminių. Ir jei apie jį plačiau papasakosime kiek vėliau (šiuo metu bandome telefoną), tai antrąja visus smarkiai sudominusia bendrovės naujove tapo kol kas dar tik demonstracinis/koncepcinis produktas – prie telefono magnetiškai prilimpantis foto objektyvas „Xiaomi Modular Optic System“.
Tai – 35 mm F 1.4 objektyvas su „keturių trečiųjų“ tipo 100Mpix jutikliu, deja, veiksiantis tik su kai kuriais „Xiaomi“ telefonų modeliais (jei pats įrenginys išvis kada perlips koncepcijos rėmus ir taps komerciniu). Objektyvas magnetiškai prilimpa prie korpuso, fotografuodamas įrašo vaizdą RAW formatu ir „Xiaomi LaserLink“ ryšiu perduoda jį telefonui, kur jau pasitelkiant telefono techninę įrangą, yra apdorojamas. Svarbu tai, kad tokio įrenginio nereikia programiškai suporuoti su telefonu, ar jį atskirai įkrauti. Tik taukšt, ir veikia. Ar bent turėtų veikti.
Panašią idėją MWC pristatė ir kita kinų kompanija „Realme“ – tik jos atveju telefonas „Realme Ultra“ turi atvirą colio skersmens jutiklį, prie kurio pasitelkus adapterį galima montuoti L jungties fotoobjektyvus. Tik vienas didžiausių tokios idėjų trūkumų – paprastai tokie objektyvai yra daug sunkesni už telefoną, tad dirbti tokiu hibridu ilgiau gali būti ne itin patogu.
Žinoma, tokios idėjos jau atrodo kažkur matytos – pavyzdžiui, juk savo laiku didelio populiarumo buvo sulaukęs „Sony QX“ prisegamas objektyvas, panašius turėjo ir dar keli gamintojai – bet dabar matyt ratas apsisuko, technologijos neginčytinai patobulėjo, tad vėl galima prisiminti senus gerus hitus ir bandyti kurti naujas jų iteracijas.
Transportas
MWC visada galima pamatyti vieną kitą automobilį. Šįkart vis dėlto dauguma jų buvo ne patys produktai savaime, o vienokių ar kitokių technologijų demonstravimo priemonė (pavyzdžiui stilingai atrodantis mikroautobusiukas, veikiantis kaip autonominis kioskelis ant ratų, pardavinėjantis ar išvežiojantis, pavyzdžiui, kukurūzų spragėsius ir vaisvandenius).
Tačiau jei pernai „Xiaomi“ stende buvo vienas elektromobilis automobilis, tai šiemet jų buvo jau du: šalia pernai matyto mėlynojo „SU 7“ dabar jau buvo galima pamatyti ir vos prieš kelias dienas pasirodžiusį geltonąjį „SU7 Ultra“, kurio kinai šiemet tikisi parduoti 10 000 vienetų. 94 kWh bateriją, 490 kW krovimo galią turintis ir iki 620 km galintis nuvažiuoti keturių durų džiaugsmas kainuoja 73 000 JAV dolerių.
Paskutinius kelerius metus MWC galima pamatyti ir vis niekaip realybe netampančius, bet ir niekaip nenumarinamas oro taksi – keleivinių kvadrakopterių – koncepcijas. Ir jei vieną tokią pernai siūlė amerikiečiai „Joby Aviation“, tai šiemet šį frontą laikė kinai „China Telecom“. Tačiau sprendžiant iš eilių mažumo (buvo kviečiama įlipti ir į vidų), MWC publikai oro taksi muliažai jau atsibodo.
Bet kas įdomu – palyginti daug dėmesio parodoje pritraukė prancūzai „Dassault Systemes“, kuriantys virtualias aplinkas, ir MWC pristatę virtualų miesto traukinių priežiūros treniruoklį, skirtą apmokyti miesto transportą prižiūrinčius darbuotojus. Virtualybės šalmas ant galvos, valdiklis į rankas ir gali mokytis remontuoti kokį traukinio ar tramvajaus vagoną.
O baigiant su transportu bet pratęsiant virtualybės ir mokymų temą, įdomus pasirodė ir Pietų Korėjos startuolis „Decasight“, kuriantis išplėstosios realybės (angl. augmented reality) mokymosi aplinką chirurgams. Tai – sąlyginai nebrangi, jokio šalmo ant galvos nereikalaujanti sistema su fiziniu ekranu, vos viena kamera itin tiksliai pozicionuojanti valdiklį (virtualybėje vaizduojantį skalpelį ar adatą) ir leidžianti chirurgams (ar medicinos studentams) treniruotis atlikti operacijas.
Keisti kompiuteriai
Žinoma, kaip MWC ir be keistenybių. Šiemet – kaip ir pernai – jomis intensyviausiai bandė nustebinti „Lenovo“: pernai pristatę permatomą nešiojamojo kompiuterio ekraną, šįkart viliojo nešiojamaisiais kompiuteriais su papildomais ar išsilankstančiais ekranais. Taip, atrodo tikrai kietai – vienas modelis tiesiog kaip nužengęs iš filmo ar serialo apie specialiąsias tarnybas, kur agentai dirba kokiuose nors autobusiukuose su daug ekranų turinčiais kompiuteriais, o kitas – kažkas panašaus į „flip“ principu susilankstantį telefoną. Bet kiek tai iš tiesų patogu?
Pakilnojus vieną iš tų daugiaekranių, paaiškėjo, kad ir jo svoris realiam mobilumui tikrai ne itin komfortabilus, o ir balansas nelabai įkvepiantis (bent jau kol nepripranti, tikrai baisu, kad toks kompiuteris gali nuvirsti ant „nugaros“, į orą bejėgiškai iškeldamas klaviatūros sekciją). O kokiems atvejams galėtų reikėti dvigubai ar trigubai į viršų išsilankstančio ekrano – išskyrus draugų stebinimą – nesugalvojau jokių rimtesnių scenarijų. Bet taip, gražu ir įdomu.
Dar viena demonstruota keistenybė – kompiuteris, kurio ekranui priešinga pusė (išorinė korpuso dalis) yra vienas didelis saulės kolektorius. Taip sakant, saulės šviesa įkraunamas nešiojamas kompiuteris. Bet toks dizainas irgi sukėlė nemažai klausimų – kiek iš tiesų efektyvus toks krovimas, jei ekranas paprastai būna atlenktas ar nulenktas taip, kad Saulės šviesa jį apšviečia ne tokiu jau ir dideliu kampu? Ar tokio krovimo tikrai pakaktų, kad jis patenkintų energijai reiklią šiuolaikinių kompiuterių „geležį“? Ir galų gale, kaip su kompiuterio vėsinimu – juk kuo intensyvesnė bus saulės šviesa, tuo labiau ji kaitins ir likusį kompiuterio korpusą?
Na bet žinoma, tai – ne masinei gamybai skirti modeliai, o dėmesio pritraukimui ir koncepcijų pristatymui skirti demonstratoriai. Kuriuos apžiūrėti ar pamaigyti smagu ir įdomu, bet turbūt retas kuris galvotų įsigyti ir naudoti tokį rimtai.
Ir žinoma, visa tai – tik nedidelė įdomybių ir keistenybių dalis, kurią buvo galima pamatyti „Mobile World Congress 2025“. Ir žinoma, ateityje jų bus dar daugiau – nes išeinant iš kongreso erdvės, virš išėjimo jau matėsi iškaba, kviečianti susitikti po metų – 2026 kovo 2–5 dienomis.
Bet iki tol kviečiu pasižiūrėti šiemetinio renginio fotogaleriją.