Tačiau ši apžvalga – tai įspūdžiai ne iš „Apple“ iš entuziasto (ar net ne iš „Android“ entuziasto), o technologijų entuziasto požiūrio kampo. Pasistengsiu maksimaliai atsiriboti nuo gamintojo ir pabandysiu pažiūrėti į „iPhone Duo“ kaip į savarankišką rinkoje esantį sulenkiamą išmanųjį telefoną.
Dydis, jausmas ir galimybės
Sulenktas „iPhone Duo“ – ne toks jau mažas, ir maloniai sunkus. Toks, kurį vėjo gūsiui išpūsti iš rankos vargu ar pavyks. Sulenktoje būsenoje baltu metalu blizgančios korpuso briaunos su užapvalinimais vienoje pusėje sukuria panašumą į senovinę piniginę, rankinuką ar pudrinę. Nugarėlė bandytame modelyje – balta, tad sulenktas „Duo“ atrodo ir kaip miniatiūrinis baltas šaldytuvas su dviejų objektyvų kamerų bloku. O dėl to bloko panašumo į akis, iš nugarėlės telefonas primena kokį nors „Pixar“ studijos pieštą robotuką. Žodžiu, vaizdo pavadinti labai elegantišku ar stilingu neišeina – bet tai ir gerai. Pagaliau kažkas neįprasto, įdomaus, nenuglamūrinto.
Sulenktas telefonas – pakankamai storas: 1 cm.
Išskleistas telefonas… pamenate filmą „Honey, I Shrunk the Kids“? Dabar madinga daryti visokius perdirbinius, tai „Apple“ galėtų išleisti „Honey, I Shrunk the Tablet“. Nes išskleistas telefonas atrodo kaip maža, daili, elegantiška planšetė. Čia puikiai sužaidžia užapvalinti kampai, kurie dabar išdėstyti visur simetriškai, todėl nebelieka vizualinio „šaldytuvo efekto“.
Išskleistas „iPhone Duo“ iš vidinės (didžiojo ekrano) pusės atrodo puikiai. Prie to prisideda ir matinis ekranas – tiesa, vos ištraukus telefoną, pirmas įspūdis buvo tai, kad čia kažkokia apsauginė plėvelė ar popierinis vokelis, į kuriuos kartais būna pakuojami nauji telefonai – bet ne, čia iš tiesų toks ekranas. Jokių atšvaitų, jokių blizgesių – labai gerai!
Iš išorinės pusės išskleistas „Duo“ atrodo kaip daktaro Frankensteino pabaisa, sudurstyta iš kelių dalių: viena pusė yra nugarėlė su kameromis, kita – išorinis ekranas. Bet toks frankenpabaisiškumas būdingas ir didžiajai daliai kitų sulenkiamų išmaniųjų.
Naujasis „iPhone“ modelis neturi „Face ID“. Ir saugumo požiūriu tai – labai gerai: ištraukus telefoną iš savininko rankų ir sekundei prikišus prie veido, pasišalinti su atrakintais duomenimis nepavyks. Telefonas turi šone įrengtą pirštų atspaudų skenerį, bet bent jau šio testavimo metu jis veikė ne itin gerai, tad dažniau tiesiog suvedinėdavau 6 skaitmenų PIN. Kas, žinoma, mažiau patogu, bet iš tiesų saugiau.
Kameros – vertinant bendroje rinkoje, kaip ir visų „iPhone“ atveju, gana vidutiniškos: taip, kol nereikia priartinimo, viskas gražu ir gerai, naktinė fotografija irgi tikrai gerai, bet „iPhone Duo“ turi tik 2X optinį priartinimą, o tai – labai mažai. O maksimalus 10X skaitmeninis priartinimas atrodo jau prastai.
Telefonas turi vidinę kamerą, tačiau išskleidus telefoną, asmenukę galima darytis pagrindine kamera, įsijungiant išorinį ekraną (tačiau jį reikia įsijungti atskirai).
Ekrano lenkimo linijos, jei specialiai neieškai, nematyti. Braukiant irgi beveik nesijaučia – nors jei specialiai stengiesi pajusti ir pamatyti, tai tikrai pavyks.
Telefonas su energijos sąnaudomis tvarkosi vidutiniškai: nors kiekviena pusė turi po integruotą bateriją, o telefone veikia ir naujausios kartos procesorius, dienos pabaigoje telefone vidutiniškai likdavo apie 25 proc. energijos. Tai nėra labai blogai, bet psichologinio komforto nėra.
Pigiausias (apie 2300 eurų) modelis turi vos 256 GB vidinės atminties. Modelis su šiems laikams vidutinišku atminties kiekiu (1 TB) kainuoja jau daugiau nei 3000 eurų, o su 2 TB – jau priartėja prie 4000 eurų.
Kalbant apie programinę įrangą – jausmas dvejopas. Kalbant apie iškart suinstaliuotas pačių „Apple“ programėles ir jų aplinką – viskas gražu, subtilu, sklandu, tiesiog malonu dirbti (spėju, prie to smarkiai prisideda ir matinis ekranas). Bet su trečiųjų šalių programėlėmis (tarkime, „Google Calendar“) – na, dirbti įmanoma, bet ne itin patogu, nelabai gražu ir smarkiai neefektyvu: atsiranda plati neišnaudota erdvė šonuose.
Dar vienas kiek trikdantis momentas – fiziniai mygtukai korpuso kraštuose. Realiai jie telefonuose kuriami taip, kad veiktų vadinamoji raumenų atmintis – ir kadangi mes telefonus dažniausiai laikome vertikaliai, tai puikiai veikia. Dabar, kai prasideda telefono transformacijos (sulenkimas/atlenkimas), mes įrenginį vartome, prasideda painiava. Ir „Apple“ čia nepadeda: „Duo“ turi tik vieną aiškiai apčiuopiamą mygtuką (įjungimo/išjungimo su pirštų skeneriu), o likę (garso ir kameros) yra nežymūs, tad per savaitę, kiek gavau testams telefoną, reikiami įgūdžiai nesusiformavo, ir painiavos buvo daug.
Grįžtant prie programinės pusės – „Apple“ siūlo vieną smulkmeną, kurios nesugalvojo konkurentai: „Kid Cue“. Jei fotografuojama galine kamera ir išskleidus telefoną, šalia esantis išorinis ekranas gali rodyti animaciją. Tai esą turėtų patraukti/išlaikyti (mažų) vaikų dėmesį, ir leisti nufotografuoti juos lengviau. Neteko išbandyti, kiek tai veikia (nors turėtų veikti – fotografai studijose juk naudoja tokius trukus, kai mažiui rodo kokį žaislą), bet viena bent jau suaugusiuosius erzinanti detalė – animacija vienintelė, apie JAV populiarų šuniuką Snupį, ir jos neįmanoma pakeisti. Ir ji trumpa, ir nuolat sukasi ratu.
Išvada
Iš pirmo žvilgsnio, „iPhone Duo“ yra naujas, įdomus, neįprastas „Apple“ telefonas. Didžiausi trūkumai – trys: didelė kaina, silpna fotosistema ir mažai vidinės atminties (arba ji itin brangi). Čia reikia turėti omenyje, kad už labai panašią – pradinę – kainą galima nusipirkti konkurentų sulenkiamąjį išmanųjį, kuris turi ir žymiai didesnį ekraną, ir žymiai galingesnes kameras, ir pakankamai atminties. Ir pasirinkimų yra daug.
Didžiausi privalumai – tai yra yra kažkas naujo ir įdomesnio, o jau nebe nioliktąjį kartą pats save kopijuojantis „iPhone“. Taip pat – puikiai atrodantis (kai išskleistas, žiūrint iš vidinės pusės) ir telefonas, kuriuo tiesiog malonu naudotis (kol neprisireikia dirbti trečiųjų šalių programėlėmis).
Dabar belieka laukti ir viltis, kad „Apple“ sulenkiamų telefonų nenumarins, o po kelerių metų pasiūlys kainos ir galimybių balansą atitinkantį įrenginį.