Tokią koncepciją parengė viena pagrindinių šalies kosmoso tyrimo
kompanijų „Surrey Satellite Technology Limited“.
Jos įkūrėjas ir vadovas profesorius Martinas Sweetingas mano, jog kosmoso programų kaina pastaruoju metu taip sumažėjo, kad Didžioji Britanija galėtų apsvarstyti galimybę paleisti į Žemės palydovą savo kosminį aparatą.
Iš pradžių būtų paleistas aparatas „Moonlight“, kuris ant Mėnulio
paviršiaus numestų keturias lagamino dydžio strėles. Jose įmontuoti
prietaisai fiksuotų drebėjimus, smūgius ir kitus reiškinius.
Jei ši misija būtų sėkminga, britai paleistų antrą kosminį aparatą
„Moonraker“, kuris turėtų nusileisti ant Mėnulio paviršiaus ir ieškoti
vietų, kur pagal NASA planą būtų galima įsteigti nuolat žmonių gyvenamą
bazę.
Pirmuosius skrydžius į Mėnulį pagal šią programą NASA planuoja 2020
metais.
Pagal M.Sweetingo sumanymą, vienas galimų projekto uždavinių būtų
tirti Mėnulio kraterius. Numatoma maždaug iš 2 metrų gylio paimti grunto ir
uolienų mėginius.
„Mėnulyje jau vaikščiojo 12 astronautų, be to, į Žemės palydovą buvo paleista daugiau kaip 40 nepilotuojamų aparatų, - pažymi Andrew Coatesas, kosmoso tyrimus atliekančios laboratorijos „Mullard“ darbuotojas. - Tačiau mes stebėtinai mažai žinome apie savo artimiausią
kaimyną“.
„Iki šiol daugiausia tyrėme tą Mėnulio pusę, kuri atsukta į Žemę, -
sako A.Coatesas. - Dabar planuojame tirti kitą Mėnulio pusę“.
Iki šiol Britanijos dalyvavimas tiriant kosmosą apsiribojo
bendradarbiavimu su NASA ir Europos kosmoso agentūra.
Tačiau dabar, mano mokslininkai, Britanija gali tai daryti ir
savarankiškai.
„Pirmą kartą kosmoso tyrimas mums tapo ne per brangus, - pažymi
M.Sweetingas. - Dabar paleisti nedidelį aparatą į Mėnulį kainuoja maždaug
500 mln. eurų. Tačiau tobulėjant palydovų paleidimo technologijoms, šią sumą
galima sumažinti bent 100 mln. eurų“.
Britanijos kosmoso tyrimams skaudus smūgis buvo suduotas 2003 metais,
kai nepavyko gyvybės paieškų Marse misija „Beagle 2“.