Trisdešimt septynerių metų gamtos mokslų daktaras Arūnas Teišerskis iš Vilniaus į Airiją atvyko prieš ketverius metus. Šiandien jis yra Dublino universiteto (Šv. Trejybės koledžas) mokslo darbuotojas, o laisvalaikiu - Airijos lietuvių bendruomenės (ALB) administracijos direktorius.
A.Teišerskis dirbo Vilniaus universiteto Chemijos fakultete prof. dr. A.Abručio grupėje, kuri įgyvendino nemažai europinių projektų, po to Vilniaus universiteto Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institute. Mokslininkas turi nemažai publikacijų tarptautiniuose moksliniuose leidiniuose.
Emigruoti mokslininką privertė žlugusios iliuzijos, kad Lietuvoje mokslo padėtis kada nors pasikeis.
„Man dažnai tekdavo važinėti į įvairius užsienio universitetus, dalyvauti mokslinėse konferencijose, esame su kolegomis sumontavę keletą eksperimentinių įrenginių įvairiuose užsienio universitetuose, tarp jų vieną - Dublino universitete, kuris man ir pasiūlė atvažiuoti padirbėti su juo. Iš pradžių – trumpam, po to sutartį vis pratęsdavo“, - sakė A.Teišerskis.
Dublino universitete jis jau įgyvendino keletą projektų.
„Moksliniams tyrimams tenka pačiam montuoti įrangą, nes eksperimentams reikalingi tokie prietaisai, kurių negamina jokios firmos, su jais atlieku įvairius tyrimus“, - kalbėjo didelę patirtį šioje srityje turintis mokslininkas ir juokavo, kad jam labai praverčia lietuviška patirtis - viską pasidaryti pačiam iš prieinamų medžiagų ir mažiausiomis kainomis.
Apsispręsti, ar vykti dirbti į Airiją, mokslininkui nebuvo sunku.
„Lietuvoje mokslininkai, ypač jaunieji, neturi sąlygų normaliai dirbti. Lietuvoje vidutinis mėnesinis mokslinio darbuotojo atlyginimas vos viršija 1000 litų, tad, jeigu jis nedirba papildomai, neturi projektų, kurių Lietuvoje nėra paprasta gauti, jo gyvenimas yra be prošvaisčių“, - sakė A.Teišerskis ir palygino, kad Airijoje mokslininkas vidutiniškai uždirba ne mažiau kaip 3000 eurų (daugiau kaip 10 000 litų) per mėnesį.
Nevykdomos švietimo reformos žlugdo mokslininkus
Užsienyje Lietuvos mokslininkai laukiami, ypač jeigu jau yra užsitarnavę gerą vardą. Kiek sunkiau yra jauniems mokslininkams, nes jiems sudėtingiau gauti finansavimą savo projektams įgyvendinti. Tačiau mokslininko teigimu, net ir nepatyrusiems specialistams Airijoje „prasimušti“ yra lengviau nei Lietuvoje.
„Mano manymu, tokia sistema, kuri dabar veikia Lietuvoje, kai finansavimas projektus vykdančioms mokslininkų grupėms yra skiriamas juokingai mažas, o didžioji dalis mokslui skirtų pinigų pervedama tiesiogiai universitetams ir institutams, kurių rektoriai ir direktoriai dalija pinigus savo nuožiūra, yra neteisingas,“ - kalbėjo A.Teišerskis ir kaip pavyzdį pateikė mokslinio darbo organizavimo modelį Airijoje.
Šioje šalyje, priešingai nei Lietuvoje, mokslas yra finansuojamas tik per projektus. Pinigų Airijoje gauna tik patys projektų vykdytojai – mokslininkai, o universitetų vadovybė tiesioginių išmokų mokslui vystyti iš valstybės negauna. Universitetas privalo verstis iš tų procentų, kurie jam atskaičiuojami nuo projekto.
Projekto vadovas pats sprendžia, kaip panaudoti pinigus, jam nereikia sukti galvos, kaip įtikti universiteto vadovybei. Priešingai, universitetų vadovaujantys asmenys yra suinteresuoti skatinti savo darbuotojus vykdyti įvairius projektus, nes būtent jie yra aukštosios mokyklos gaunamų pinigų šaltinis.
Be to, mokslininko uždarbis nustatomas lanksčiai, atsižvelgiant į jo darbo rezultatus, čia nėra fiksuotų valstybinių įkainių. Lietuvoje dažnai nutinka taip, kad daug dirbantis profesorius gauna tą patį atlyginimą, kaip ir tas, kuris ateina į savo darbą vos kartą per savaitę.
Universiteto autonomija Airijoje suprantama ir kaip mokslininkų teisė vykdyti savo tyrimus, nevaržomiems vadovybės, o ne taip, kaip Lietuvoje, kur rektoriai turi „autonomiją“ savo nuožiūra skirstyti iš valstybės gaunamus pinigus.
Nuvylė tušti valdžios pažadai
„Aš Lietuvos švietimo sistemoje išdirbau virš dešimtmečio ir vis tikėjausi, kad padėtis pasikeis į gera, tačiau per tiek laiko mano optimizmas išblėso“, - kalbėjo A. Teišerskis.
Mokslininkas yra įsitikinęs, kad didžiuliai emigracijos iš Lietuvos skaičiai rodo ne tai, kad gyvenimas Lietuvoje labai blogas, bet tai, kad žmonės nustojo tikėti perspektyva: “Daug kas pamatė, kad, nepaisant jų pastangų - dirbant už mažą atlyginimą pakelti visą Lietuvą ir jos ekonomiką, keliama ne visos Lietuvos gerovė, o tik kai kurių išrinktųjų pragyvenimo lygis“.
Ko reikėtų, kad situacija pasikeistų?
„Pirmiausia rimtų reformų, o ne tų popierinių jų imitacijų, kurių ne vieną ir ne dvi pergyveno tiek medicinos, tiek švietimo, tiek kitos sistemos. Kitas dalykas – darbdavių, nesvarbu, ar tai valstybinė institucija, ar privatus verslininkas, požiūris į darbuotojus, nes ne vien tik atlyginimas lemia motyvaciją dirbti“, - kalbėjo A.Teišerskis ir prasitarė nesitikįs, kad permainos Lietuvoje įvyks greitai. Būtent perspektyvos nematymas jį ir paskatino ne tik atsisakyti mokslininko darbo Lietuvoje ir tęsti karjerą Airijoje, bet įsikurti šioje šalyje su visa šeima.