Kaip tapti genijumi

Garsus matematikas ir kibernetikas D.Neumanas suskaičiavo, kad žmogaus smegenyse telpa maždaug 1020 informacijos vienetų. Toks kiekis žinių tilptų į milijonus tomų knygų. Tačiau kažkodėl daugelis iš mūsų skundžiamės atmintimi: neprisimename, kur padėjome automobilio raktelius, kad reikia nupirkti vakarienei pieno, sūnui - naują kuprinę, o anglų kalba - ašarų pakalnė! Bepigu būti genijumi turint gerą galvą!

Tačiau istorija rodo, kad gali būti visaip: George'as Gordonas Byronas atmintinai mokėjo visus savo kūrinius, o Charlie Chaplinas negalėjo įsidėmėti net savo sekretoriaus, kuris pas jį dirbo septynerius metus, pavardės.

Amerikiečių mokslininkai pasiekė, kad beždžionė išmoktų ir vartotų 300 žodžių, o garsioji Eločka Liudojedka iš „Dvylikos kėdžių“ mokėjo tik 30, o išsivertė vos su 17.

Geri specialistai paprastai turi ir gerą profesinę atmintį. Daugelis gydytojų, ypač terapeutų, prisimena savo pacientus iš veido, o odontologai atpažįsta juos tik išsižiojusius. Unikalią atmintį turi degustatoriai: jie prisimena skonį ir kvapus. Muzikantai, dainininkai įsidėmi garsus. Pasakojama, kad su Rusijos mafija turintis ryšių danininkas Josifas Kobzonas per 15 min. prieš išeidamas į sceną Surgute (Rusija) išmoko naftininkų himną ir puikiai jį padainavo.

Mokslininkai ištyrė, jog daugelis gyvūnų turi neįtikėtiną atmintį: pavyzdžiui, drambliai prisimena ne tik žmones, bet ir jiems padarytas skriaudas. Už tai gali skaudžiai keršyti. Katės irgi viską puikiai atsimena, tačiau negali papasakoti.

Kaip veikia atmintis, RP teiravosi VU Neurologijos klinikos gydytojo Gintaro Kaubrio.

- Jokiu būdu ne. Formuojantis atminčiai, dalyvauja beveik visos smegenų dalys. Tačiau kiekviena atminties rūšis turi „savo“ smegenų sritis. Pavyzdžiui, kalbą ir prasmes reguliuoja smilkininių skilčių priekinės dalys bei momeninės skiltys, regimąją - pakaušio, procedūrinę - gilieji smegenų pamato mazgai ir smegenėlės.

Klausite, kur laikomi ilgalaikės atminties pėdsakai? Greičiausiai smegenų žievėje, daugelyje sričių.

- Jeigu insultas ar navikas pažeis vieną žievės sritį, gali išnykti dalis atminties, bet ne visa. Ilgalaikė atmintis gana atspari pažeidimui.

- Yra teorija, kad smegenų žievėje užkoduota ilgalaikė atmintis išlaikoma holografiniu principu. Turbūt matėte holograminę plokštelę: jeigu ją perlauši, vaizdas ne pasidalys, o bus visas abiejose dalyse, nors ir ne toks pat ryškus. Taip ir su atmintimi - nėra taip, kad vieną faktą koduotų vienas neuronas, koduoja visi. Ir jeigu vienas išnyksta, daugybė paralelinių procesų išlieka. Tuo smegenys ir skiriasi nuo kompiuterio: šis, jeigu nukirsi atitinkamą laidą, neveiks. Tačiau, kaip minėjau, yra ir labiau lokalizuotų funkcijų.

- Viskas biologijoje ir medicinoje susideda iš dviejų dalykų: iš to, ką davė Dievulis, ir to, ką žmogus sau duoda pats. Na, o jeigu kalbėtume moksliškai, labai svarbu, kokius genus jis paveldėjo. Be to, reikšmingi ir aplinkos faktoriai. Tik nereikia suprasti, jog tai - vien aplinkui augantys medžiai, greičiau atvirkščiai: kiek metų laviname atmintį. Ir visai nesvarbu, darome tai sąmoningai ar ne.

Yra žmonių, kurių tikslas - išsitreniruoti ką nors daryti gerai. Bet dauguma atminties nelavina specialiai, pavyzdžiui, mokydamiesi užsienio kalbos ar žaisdami šachmatais. Genuose nėra užfiksuota nei matematikos, nei užsienio kalbų - tai išmokstama. Tad genų ir treniruočių sąveika lemia, kokią turime atmintį: vienų ji geresnė, kitų prastesnė; vieni geriau įsimena skaičius, kitų geresnė regimoji atmintis, trečių - procedūrinė. Juk vienas moka puikiai žaisti krepšinį, o kitas kamuolio nesugauna.

- Tam tikra prasme taip, tik niekas negali pasakyti, nuo kokių tiksliai smegenų ypatumų priklauso geresnė ar blogesnė sveiko žmogaus atmintis.

- Ir šioje vietoje daugiau hipotezių nei įrodytų faktų. Manoma, kad neuronų tinklų, kurie veikia ką nors įsidėmint, sinapsės - jungtys darosi pralaidesnės keičiantis medžiagų apykaitai. Džiugu, kad jos tokį gebėjimą išlaiko gana ilgai. Galbūt tai ir yra išmokimo pagrindas.

Ilgalaikė atmintis, spėjama, gali būti koduojama DNR ar baltymuose. Tačiau ji vis tiek turi pasireikšti per neuronų veiklą - sinapses. Tad treniruotės yra smegenų tam tikrų tinklų pralaidumo lavinimas. Jeigu mes mokomės eilėraštį ar kitus žodinius dalykus, vadinasi, treniruojame vietas, kurios susijusios su žodine atmintimi, jeigu grojame – su procedūrine. O netreniruojamose vietose viskas vyksta natūraliai. Smegenys juk visuomet ką nors daro.

- Atminties nepamatysi. Senesniais laikais atmintis buvo tiriama tik vertinant, kas atsitiko žmogui, jeigu žinome, kur pažeistos jo smegenys. Dabar turime tobulesnių metodų, pavyzdžiui, funkcinį magnetinio rezonanso aparatą. Šis aparatas leidžia pamatyti vietas, kuriose aktyvėja medžiagų apykaita, kai bandome įsidėmėti, tarkime, 10 žodžių. Bet aparatas parodo tik vietą, o tikslių mechanizmų - ne.

- Einsteino smegenys buvo ilgai tiriamos, lyginamos su vidutinių gabumų žmonių smegenimis. Neseniai medicinos literatūroje paskelbti duomenys, kad jo smegenys truputį didesnio svorio nei vidutinės, plačios, su didelėmis viršugalvio momeninėmis skiltimis. Silvijaus vaga tęsiasi daug toliau nei paprastų žmonių, iš esmės skeldama dalį viršugalvio skilties. Tad išorinių skirtumų yra. Tokias smegenis galima būtų laikyti apsigimimu, jeigu nežinotume, kas buvo Einsteinas. Bet iš to naudos maža. Visiems buvo labai įdomu, kuo šio žmogaus smegenys kitokios, ir buvo surasta. Tačiau kokią įtaką tai turi gabumams, taip ir liko neaišku.

Gali ir nebūti jokių išorinių smegenų skirtumų, jos gali būti net lengvesnės nei vidutinės, o žmogus - labai gabus. Matyt, genialumas yra sudėtingesnis dalykas, ne vien smegenų anatomija.

Kita vertus, neurofiziologija - daug subtilesnis dalykas nei anatominis organo vaizdas, dydis ar svoris. Juk akivaizdu: jeigu vaistus atminčiai gerinti vartoja žmogus, kuriam ji sutrikusi, dažniausiai jie padeda. Tačiau sveikam atminties pasigerinti nepavyksta: vaistai dažniausiai padidina budrumą ir dėmesį, tada žmogus, suprantama, geriau įsimena, galbūt greičiau mąsto. Tačiau tą patį daro ir kava, žinoma, iki tam tikros ribos, kol smegenys neperdirginamos.

- Atmintis ir genialumas turi maža ką bendro. Vieni žmonės, kuriuos vadiname genialiais, turėjo gerą atmintį, kiti tik mokėjo labai gerai daryti tai, ką reikia. Pavyzdžiui, mūsų minėtas Einsteinas puikiai skaičiavo atmintinai, daugino triženklius skaičius, bet tikriausiai ne todėl, kad turėjo ypatingą atmintį, o kad tai darė nuolatos.

Paprastai žmogus iš eilės skaitmenų gali įsidėmėti 6-7, dažnai 9 skaičius. Įsiminti 11 skaičių - daug. Jeigu naudosimės pagalbinėmis atminties technikomis - dar daugiau. 4 skaičiai - apatinė riba. O išsitreniruoti galima įsidėmėti ir 30 skaičių, bet nuo to genialumo neatsiras.

Yra žmonių, kurie geba fiksuoti labai daug įvairių dalykų, kartais beveik viską: autobusų talonėlių numerius, dauginti šešiaženklius skaičius ir panašiai. Tačiau dažniausiai jie nebūna genialesni už kitus. Ir net gali būti taip, kad paprasčiausių prasminių, loginių, dalykų neįsimena. Genialumas - turbūt ne tai, kad žmogus gali įsiminti 100 skaičių, o tai, kad sugeba pamatyti ir kurti naujas idėjas, kurių nepastebi visi kiti. Gebėjimas mąstyti, spręsti problemas, ypač kūrybingumas, matyt, yra daug sudėtingesni dalykai už atmintį.

Galime samprotauti, filosofuoti apie gabumus, bet padaryti žmogaus nei gabaus, nei talentingo negalime. Užtat turime ligonių, kuriems sutrikusi atmintis, kuriuos reikia gydyti.

KVAPAI. Daugelis žmonių naudojasi kvapų atmintimi. Aktorė Olga Kniper-Čechova prieš eidama į sceną vaidinti Ranevskajos „Vyšnių sode“ visuomet kvepindavosi taip pačiais kvepalais. Jie sukeldavo tam tikras asociacijas - buvo tarsi šperė.

BALTAS LAPAS. Mokiniams dažnai atrodo, kad jie nieko neatsimena, tačiau vos užmeta akį į konspektą, galvoje atsigamina visa informacija. Aktoriai tai vadina baltuoju lapu. Išėjęs į sceną, negali atsiminti teksto, tačiau sužiba šviesos, suskamba muzika ir tekstas ima lietis.

Mūsų smegenys priešinasi informacijos pertekliui ir įjungia šlavimo mechanizmą. Išgąstis, stresas, baimė neprisiminti, išsiblaškymas, tragiški įvykiai - visa tai padeda užmiršti. Šį fenomeną tyrinėjo dar Freudas. Jis manė, kad negalima atsitiktinai užmiršti: jeigu žmogus užmiršo pranešimo tekstą, vadinasi, jis arba nenori kalbėti, arba jam nepatinka auditorija.

KARTOJIMAS. Teigiama, kad kartojimas padeda įsidėmėti. Ne visai taip. Mokslininkai nustatė, kad geriausiai įsidėmima, jeigu medžiaga ne iškalama, o perskaičius prie jos grįžtama po kiek laiko. Pirmąkart po 15-20 min., tai susiję su trumpalaike atmintimi. Po 2 val. Įsijungia ilgalaikė atmintis, kuri patikrina, kaip saugomos gautos žinios ir kaip jas ištraukti. Taigi, dar kartą prie teksto grįžti vertėtų po 8 val. Ir po paros. Tuo tarpu „kalimas“ tik silpnina atmintį.

MNEMOTECHNIKA. Kiekvienas žmogus susikuria savo įsiminimo metodus. Dauguma jų plačiai naudojami. Pavyzdžiui, kelio ženklai arba nuorodos kompiuterio ekrane. Paprasčiausia abėcėlė - tai irgi simboliai, kurie padeda atgaminti garsus. Dažnai naujas žinias mes susiejame su gerai žinomais simboliais arba ieškome dėsningumų. Žmonėms, kuriems prastai sekasi logiškai mąstyti, padeda daugkartinis teksto skaitymas, kartojimas balsu, konspektų rašymas, iliustracijų perpiešimas, bet geriausiai jie įsidėmi žaisdami.

ASOCIACIJOS. Klasikinis pavyzdys - Romos oratorius Ciceronas gerai žinomoje patalpoje išskirdavo tam tikrus objektus ir naudodavo juos kaip pakabas žinioms. Viduramžiais, kai knygos buvo labai brangios, studentai susikurdavo įsivaizduojamus miestus: chemijos, matematikos, biologijos, filosofijos - ir mintimis vaikščiodavo po juos. Daniilas Charmsas teigė, kad jo telefoną lengva atsiminti: 32-08 - 32 dantys ir 8 pirštai.

TAŠKELIS, KABLELIS. Žmonėms, kurių išvystyta regimoji atmintis, patogu mintyse piešti paveikslėlius, nes 80 proc. informacijos gauname per regą. Jeigu reikia įsidėmėti telefono numerį, pavyzdžiui, 6251928, 6 tegul vaizduoja užmerktas akis, 2 - antakius, 5 - burną, 1 - smakrą.

EGIPTAS. Patogu koduoti tekstą ženklais - piktogramomis. Egiptiečių išrastas piktogramas galima naudoti ir šiandien.

MARKO TWAINO RECEPTAS. Paskaitas studentams jis skaitė iš lapelių, tačiau greitai suprato, kad būtinas kontaktas su auditorija. Tuomet teksą suskirstė į pagrindinius blokus ir mintis, o pirmąją raktinio žodžio raidę ėmė piešti ant... nagų. Metodas buvo labai efektyvus. Vienintelis minusas, kuriuo skundėsi garsusis rašytojas, - klausytojai imdavo šniokšti ir stebėti, kaip jis žongliruoja rankomis.

PAGAL MUZIKĄ. Tekstą lengva įsidėmėti skambant muzikai. Todėl ji nuolat skamba reklamose, mišiose. Jeigu jūsų vaikas mėgsta mokytis įsijungęs radiją, nedrauskite jam. Melodija ne atitraukia dėmesį, o veikia kaip šperė.

STEBUKLINGAS 25 KADRAS. Per sekundę prasisuka 24 kino juostos kadrai, tai priimame sąmoningai. Tačiau jeigu įterpsime 25-ąjį, akis jo nepastebės, bet pasąmonė užfiksuos. Amerikiečiai šį metodą bandė naudoti reklamai: Niujorko kino teatre rodytas filmas, kuriame buvo įmontuota 25-ieji kadrai: „Gerkite kokakolą“, „Valgykite spragėsius“. Po filmo gėrimo ir spragėsių pardavimas padvigubėdavo. Dabar šį metodą naudoti reklamai draudžiama, tačiau tyrimai tebeatliekami.

MĄSTYTI, KAD NESENTUM. Seni žmonės skundžiasi atmintimi, tačiau įrodyta, kad senstant fiziologiškai atmintis pablogėja tik 10 procentų. Labiausiai kenčia išėję į pensiją žmonės: kai nebereikia laikyti galvoje daugybės darbo ir namų reikalų, žmogus praranda ir motyvaciją įsiminti. Mažėja smegenų aktyvumas, prastėja atmintis, bunka dėmesys. Manoma, kad vaikų atmintis geresnė, nes jie sugeba greičiau susikaupti ir perjungti dėmesį, be to, jie labiau mąsto vaizdais. Vakaruose išėję į pensiją žmonės keliauja. Šitaip jie susikuria įvairesnį gyvenimą, patiria naujų įspūdžių ir priverčia smegenis dirbti su nauja informacija. Pas mus pensininkai jaučiasi taip, lyg jų gyvenimas baigtas: jie izoliuoti nuo visuomenės, išmesti iš pasaulio. Nauji įspūdžiai ir teigiamos emocijos gyvybiškai būtinos, kad atmintis būtų „darbinės parengties“. Jei negalite keliauti, gera išeitis – su anūkais ruošti pamokas.

KAIP TRENIRUOTIS. Michailas Čechovas savo mokiniams duodavo gana sudėtingą pratimą: vienas bandydavo įsidėmėti tekstą, o kiti jam trukdydavo įvairiais klausimais, į kuriuos jis turėdavo atsakyti ir toliau mokytis.

Pablo Picasso naudojo metodą, vadinamą „praeities ženklai“. Jis turėjo ypatingą kambarį, kur buvo sukrautos daiktų „liekanos“: sudaužytos taurės, seni plakatai, sulaužytos šukos. Imdavo juos po vieną ir bandydavo prisiminti viską, kas susiję su tuo daiktu.

Abrahamas Lincolnas prieš tapdamas prezidentu buvo advokatas. Kad greičiau įsimintų teismo kalbas, naudojo dvigubo įsidėmėjimo metodą: tekstą skaitydavo garsiai, t.y. ir matydavo, ir girdėdavo.

BOBULĖS SKRYNIA. Kartą anūkė paprašė močiutės padėti jai išspręsti uždavinį, ši mažajai liepė pirma sutvarkyti skrynią: nereikalingus daiktus išmesti, retai naudojamus padėti toliau, dažnai - arčiau. Kai su skrynia buvo baigta, anūkė žinojo, kaip spręsti uždavinį! Tam, kad galėtum priimti informaciją, reikia jai „atlaisvinti vietos“. Suaugusio žmogaus galvoje paprastai būna 5-6 neatidėliotini darbai: ką nupirkti, kam paskambinti, nuoskaudos, mintys ir kita. Tai trukdo susikaupti. Jeigu juos surūšiuotume, viskas atsistotų į vietas: neverta atidėlioti greitai sprendžiamų problemų, bet tai, kas sprendžiama ilgai, galima atidėti geresniems laikams.

Žmonės, turėję fenomenalią atmintį

Aleksandras Suvorovas, rusų karvedys iš veido pažinojo kiekvieną savo kareivį. Akademikas Alexanderis Joffe iš atminties naudojosi logoritmų lentele, o kompozitorius Volfgangas Amadeus Mozartas būdamas keturiolikos, Romoje per mišias Šv.Petro bazilikoje išklausė ilgą dviejų chorų kūrinį „Miserere“, jo partitūra buvo slepiama. Muzikas įsidėmėjo kūrinį ir namie užrašė - nepadarė nė vienos klaidos. Analogišką atmintį turėjo Sergejus Rachmaninovas ir Dmitrijus Šostakovičius.

Dažnai fenomenali atmintis atsiranda kaip kompensacija netekus kokios nors funkcijos - kalbos, regos, klausos.

Tikėtina, kad atmintis turi nemažą įtaką pažįstant mus supantį pasaulį. Tačiau mokslininkai teigia, jog intelekto lygis nepriklauso nuo atminties. Eksperimentai parodė, kad ir protingi, ir nelabai protingi žmonės gali turėti gerą atmintį.

Garsiame filme „Lietaus žmogus“ Reimondas, kurį vaidina Dustinas Hofmanas, serga autizmu. Tačiau jis skaito telefonų knygą ir įsidėmi visus skaičius. Taip pat lošdamas kazino įsidėmi kortų kombinacijas. Būtų nieko keista, jeigu Reimondas neturėtų prototipo - tai Kimas Peekas.

Jis gimė 1951 m., gydytojai iš karto diagnozavo autizmą. Tačiau jis nebuvo paprastas ligonis: nuo 16 mėnesių įsidėmėdavo kiekvieną jam perskaitytą knygą, nors vaikščioti išmoko tik būdamas ketverių. Keturiolikos jis baigė vidurinę mokyklą. Kasdien treniruoja savo gebėjimus ir enciklopediškai išmano pasaulio istoriją, geografiją: JAV ir Kanados kelius bei greitkelius; sportą, kiną: aktorius, režisierius, temas; bibliją, kalendorines datas, literatūrą, telefonų kodus. Dar vienas unikalus K.Peeko talentas - gebėjimas skaityti iškart du literatūros kūrinio puslapius ir įsidėmėti 98 proc. teksto. Tačiau ir dabar, būdamas 56-erių, jis nemoka apsirengti, išsivalyti dantų, įjungti šviesos, nežino, kur padėti stalo įrankiai.

K.Peeko smegenų struktūra kitokia nei normalių žmonių: du pusrutuliai sujungti taip, kad suformuoja didelę vientisą informacijos talpyklą. Galbūt tuo galima paaiškinti neįtikėtinus jo gabumus.

Po filmo „Lietaus žmogus“ sėkmės K.Peekas keliauja po šalį demonstruodamas savo gebėjimus ir kartu ugdydamas žmonių toleranciją sergantiems autizmu.

JAV kosmoso tyrimų agentūra NASA tiria K.Peeką, siekdama išsiaiškinti jo unikalių gebėjimų priežastį. Tikimasi sukurti „lietaus žmogaus“ smegenų žemėlapį. Gal jis padėtų rasti raktą, kaip gydyti tam tikras ligas, pavyzdžiui, judėjimo sutrikimus, vertigo,- galvos svaigimą, atgaivinti atmintį. NASA nori susekti K.Peeko smegenų elektrinius impulsus, vildamasi pažvelgti, kaip veikia sinapsės.