Sugrįžimas į Mėnulį

Bet iki šių dienų tebediskutuojama, kodėl jis savo garsiojoje frazėje: „Mažas žmogaus žingsnis, milžiniškas – žmonijai“, ištartoje žengiant pirmąjį istorinį žingsnį Mėnulyje, prieš žodį „žmogus“ praleido anglišką artikelį „a“, suteikdamas visai frazei daugiaprasmiškumo. Pats astronautas tvirtino, kad jis nepasakė „for man“, o tai tiesiog reikštų „vyrams“, bet žodelis „a“ paprasčiausiai dingo triukšme, tarpplanetinio radijo ryšio metu.

Tvirtinama, kad paskutiniai žmogaus ištarti žodžiai Mėnulyje buvo: „Okay, Jack. Let’s get this mother outta here“. Juos pasakė „Apollo 17“ vadas Eugene’as A.Cernanas, paskutinę pasivaikščiojimo Mėnulio paviršiumi sekundę. Tačiau išslaptintų NASA pokalbių stenogramose šios frazės nėra.

Nuo paskutinio „Apollo 17“ skrydžio į Mėnulį jau praėjo 35 metai. Tačiau tada ir buvo pažadėta, kad žmogaus skrydžiai į Mėnulį bus atnaujinti po 40 metų.

Korporacija „Boeing“ tikisi, kad netrukus taps pagrindine raketų nešėjų „Aries I“ gamintoja. Tai bus naujos kartos raketos nešėjos, skirtos erdvėlaiviams „Orion“ iškelti į Žemės orbitą.

Tačiau praėjusių metų rugpjūtį „Boeing“ pralaimėjo konkursą gaminti „Orion“ erdvėlaivius kitai milžinei „Lockheed Martin“. Jų paskirtis – ateityje pakeisti dabartinius erdvėlaivius, kuriais vyktų pilotuojami skrydžiai ir į kitas planetas.

Pradinis NASA poreikis šioms raketoms – dvi per metus, o prasidėjus naujai skrydžių į kitas planetas programai – iki šešių raketų per metus. Jeigu „Boeing“ šį rugpjūtį laimėtų konkursą, ji kartu su aštuoniais subrangovais, tarp kurių yra ir „Northrop Grumman Corp.“, taptų pagrindine „Aries I“ raketų tiekėja naujausioms NASA kosminėms programoms.

Konkuruojančio konsorciumo lyderiai šiame konkurse yra „Lockheed Martin“ ir „Pratt & Whitney Rocketdyne“.

Vėliau NASA turėtų skelbti konkursą ir „Aries I“ bei „Aries V“ raketoms nešėjoms gaminti, kurių paskirtis bus iškelti į Žemės orbitą sunkesnę už „Orion“ įrangą, būtiną tarplanetiniams skrydžiams.

Ankstesnėje „Apollo“ programoje „Boeing“ gamino raketos nešėjos „Saturn V“ pirmąją pagrindinę pakopą. Iš viso buvo pagaminta 13 šių pakopų ir nė viena nebuvo prarasta startuojant. 12 iš jų buvo panaudotos „Apollo“ skrydžiams, viena „Skylab-1“. Keturiolikta ir penkiolikta buvo pradėtos gaminti, tačiau niekada nebuvo panaudotos.

Antrąją „Saturn V“ pakopą gamino „North American Aviation“ korporacija, o trečioji – skirta palikti Žemės orbitą ir pradėti kelionę Mėnulio link – buvo „Douglas Aircraft Company“ kūrinys. Trečiųjų „Saturn V“ pakopų buvo pagaminta daugiau nei pirmųjų ir antrųjų. Dalis jų buvo panaudota bandymams, o dvi iš jų vėliau buvo perdarytos į „Skylab“ erdvėlaivius Mėnulio programai pasibaigus.

Iš viso „Saturn V“ raketų nešėjų gamybai 1964–1973 metais buvo išleista 6,5 mlrd. USD, bet tai tesudarė tik nedidelę dalį visų „Apollo“ programos išlaidų. „Saturn V“ buvo tik erdvėlaivio „Apollo“ raketa nešėja. Kelionei į Mėnulį „Apollo“ buvo sudarytas iš aptarnavimo, vadovavimo ir Mėnulio modulių. Visų „Saturn V“ startų metu vyko įvairių nesklandumų, todėl nebuvo atsisakyta ir astronautų gelbėjimo sistemos starto metu.

Pirmoji „Saturn V“ pakopa savo galia drebindavo visą Floridos pusiasalį. Astronautų gelbėjimosi sistema buvo tiesiog atskira raketa, galėjusi „ištraukti“ vadovavimo modulį iš milžiniško ugnies kamuolio, net jeigu „Saturn V“ sprogtų Žemėje. Vėliau šis įrenginys būdavo paliekamas kosminėje erdvėje.

Visa „Apollo“ programa 1969 metų kainomis buvo 25,4 mlrd. USD. Skaičiuojant 2006-ųjų dolerio verte, tai sudarytų maždaug 135 milijardus.

Skrydžių Mėnulio orbitoje galimybės pradėtos tirti 1950 metais. „Grumman Aircraft“ korporacijoje gimė pirmosios žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje techninės koncepcijos. 1962 metais NASA pakvietė net 11 kompanijų pateikti savo Mėnulio modulio koncepcijas. Šį konkursą laimėjo „Grumman Aircraft Engineering“. Pirmojo kontrakto vertė – 350 mln. USD. „Grumtan“ pasitelkė keturis stambius subrangovus – „Bell Aerosystems“, „Hamilton Standard“, „Marquardt“ ir „Rocketdyne“. Buvo pagaminta 15 Mėnulio modulių, iš kurių 10 buvo panaudoti „Apollo“ programoje, o 4 iš nepanaudotų dabar eksponuojami muziejuose.

Trys buvo panaudoti sudėtingose „Apollo 15“, „Apollo 16“ ir „Apollo 17“ misijose, kuriose Mėnulio moduliai buvo didžiausio leistino svorio, gabeno didžiausias degalų atsargas, „Boeing“ pagamintus astronautų elektrinius mėnuleigius ir grąžino į Žemę didžiausius kiekius Mėnulio uolienos pavyzdžių. Įdomu tai, kad visi Mėnulio modulių bandymai kosmose ir realūs skrydžiai į Mėnulį buvo sėkmingi. Sėkmė lydėjo ir „Hughes Aircraft“ nepilotuojamus erdvėlaivius „Surveyor“ – paskutinius būsimų „Apollo“ nusileidimų Mėnulyje vietų žvalgybininkus. 1966–1969 metais tik du iš septynių „Surveyor“ sudužo leisdamiesi Mėnulyje. Tad pirmieji „Apollo 11“ ir „Apollo 12“ nusileidimai Mėnulyje vyko šalia ankstesnių „Surveyor 5“ ir „Surveyor 3“ erdvėlaivių nusileidimo vietų.

Tuo tarpu sovietai prarado mažiausiai 11 nepilotuojamų erdvėlaivių „Luna“, kol pirmasis jų aparato nusileidimas Mėnulyje pasisekė.

Naujoji NASA programa „Constellation“, kurios kulminacinis akcentas – skrydžių į Mėnulį atnaujinimas, toli nenukrypsta nuo koncepcijų, išbandytų „Apollo“ programos metu. Skirtumai tik tie, kad skrydžiuose dalyvaus ne trys, o keturi astronautai, naujasis Mėnulio modulis bus ne 2, o 3 vietų. Kiekviena liekanti Mėnulyje modulio dalis vėliau galės būti panaudota kaip būsimosios Mėnulio gyvenvietės, vadinamojo kempingo, elementas. Dauguma startų į Mėnulį vyks ne nuo Žemės paviršiaus, o iš orbitos. Skrydžiams bus naudojama kasdienė tam laikmečiui kosminė įranga. O ilgainiui nusileidimas Mėnulyje iš Žemės orbitos gali tapti ir nedaug ką brangesnis nei nusileidimas į Žemę iš to paties taško.

Jau dabar pabrėžiama, kad erdvėlaivyje „Orion“ ir naujos konstrukcijos Mėnulio modulyje bus sumontuota naujojo keleivinio lainerio „Boeing 787“ pilotų kabinos prietaisų sistema, o tai būsimiems skrydžiams į Mėnulį suteikia dar daugiau kasdieniškumo.

Koks konkrečiai bus naujojo Mėnulio modulio standartas, kol kas neaišku, dar verda diskusijos. Manoma, kad tarpplanetinės pakopos pagrindu „Constellation“ programoje galėtų būti jau dabar naudojamos plataus fiuzeliažo „Lockheed Martin“ raketos pakopos „Centaur“. Tai stulbinamai sumažintų būsimas išlaidas ir laiko sąnaudas. Taigi reali naujojo Mėnulio modulio konstrukcija turėtų būti pradėta projektuoti po šių diskusijų pabaigos.

Oficialiai pirmas skrydis į Mėnulio orbitą erdvėlaiviu „Orion 12“ numatytas 2019 metų birželį. „Orion 13“ starto data – 2019-ųjų gruodis. Tai bus pirmas išsilaipinimas Mėnulyje po 47 metų pertraukos ir septintasis išsilaipinimas žmonijos istorijoje, įskaitant 6 ankstesnes „Apollo“ misijas. Ekspedicijos trukmė – 21 diena.

Sugrįžti į Žemę planuojama 2020-ųjų sausį. Kitas „Orion 14“ startas į Mėnulį numatytas 2020 metų rugpjūtį.

„Žemyn 2 pėdų greičiu… 10 pėdų… Kontaktas“, – akivaizdu, kad „Apollo 17“ Mėnulio modulis „Chalenger“ ant Mėnulio nusileido nesklandžiai.

„Tai tavo, berniuk, Gordo. Tu pasakei išjungti, aš išjungiau. Ir mes pabirome žemyn. Gal ne?“ – suskambo gana griežtas vado balsas.

„Aš tik pasakiau, o tu tikrai pajudinai…“ – kartais diskusijos įsiliepsnoja labai staigiai. Tai ištraukos iš išslaptintų astronautų pokalbių įrašų.

Tačiau „Apollo 17“ Mėnulio modulio pilotas buvo ne JAV karinių oro pajėgų lakūnas. Harrisonas Schmittas buvo mokslininkas geologas, turėjęs skristi „Apollo 18“ įguloje, bet žinant, kad ta misija nebeįvyks, mokslininkai ėmė spausti NASA vadovybę ir jis netikėtai pakeitė Mėnulio modulio pilotą. Taigi Harrisonas nemokėjo ginčytis kaip skrydžių profesionalas.

Tokie smulkūs įvykiai nebuvo plačiai komentuojami, nes visose „Apollo“ ekspedicijose įvykdavo daug rimtesnių techninių nesklandumų ir incidentų. Rimčiausias iš jų ištiko „Apollo 13“ erdvėlaivį, kai trečią ekspedicijos dieną sprogo vienas iš aptarnavimo modulio deguonies rezervuarų. Misija buvo nutraukta, bet šiomis dienomis ji vadinama „sėkminga nesėkme”.

„Apollo 12“ kylant jau pirmosiomis sekundėmis raketa nešėja nukentėjo nuo žaibo iškrovos ir tai sukėlė labai rimtų nesklandumų. Tačiau kilimas nebuvo nutrauktas.

Per „Apollo 16“ misiją įvyko rimtas aptarnavimo modulio variklio valdymo sistemos gedimas. Išsilaipinimas Mėnulyje galėjo būti visai atšauktas, tačiau tebuvo sutrumpintas jų buvimo Mėnulyje laikas. Gelbėjimosi priemonės, jeigu astronautai dėl techninių gedimų liktų įkalinti Mėnulyje, buvo projektuojamos ir bandomos, tačiau dėl laiko stokos ir gana didelio jų svorio realiuose skrydžiuose nebuvo naudojamos.

Suprantama, kad skrydžiai buvo rizikingi ir NASA buvo pasirengusi visiems galimiems netikėtumams. Nelaimės atvejui JAV prezidentui buvo parengta speciali kalba. Pagal išankstinį planą, įvykus nepataisomam gedimui, atitinkamu laiku turėjo būti nutraukiamas radijo ryšys ir astronautai paliekami mirti vieniši. Visa ceremonija turėjo būti panaši į dingusiųjų be žinios jūroje pagerbimą.

„Tik nesakyk, kad matai tirpstantį sniego senį.“

„Aš jau pakeičiau savo nuomonę, – eteryje suskambo dialogas tarp „Apollo 12“ vado ir Mėnulio modulio piloto. – Gerai, būsime virš debesų ir ieškosime to sniego senio.“

„Ką?“ – sutriko Hiustonas.

„45 minutės, periseleninio aukščio patikrinimas“, – prapliupo skardus juokas Mėnulio modulyje.

„Apollo 12“ turėjo rasti „Surveyor-3“ erdvėlaivį Audrų jūroje, taigi astronautai pasirinko orientyrą – kelių kraterių grupę, kuri kažkuo priminė sniego senį, nors oficialiai ta vietovė vadinta „Surveyor kraterių tripletas“. Humoro jausmo nestokojo ir Hiustonas, nors tai buvo visai rimti dalykai. Štai keli pokalbių fragmentai:

„Norit tikėkit, norit ne, tačiau mes matėme keletą juokelių ant jūsų pagrindinio radaro antenos“, – suskambo balsas iš Žemės „Apollo 11“ misijos metu.

„Ir ką jūs su tuo padarėte?“

„Turėjome tik vieną teoriją.“

„Ne, ką jūs padarėte?“

„Ką tik ją nulenkėme žemyn, kad dingtų“, – įsiterpė trečias astronautas.

Atrodytų, tai buvo linksmi ir buitiški skrydžių į Mėnulį pokalbiai. Tačiau netrukus po to, kai „Apollo“ programos pabaigos įrašų fragmentai buvo paviešinti, neliko jokios abejonės – Mėnulyje buvo matomi ne tik NSO, bet ir ufonautai.

Kilus šurmuliui dėl NSO, astronautai, iš kurių daugelis jau nebedirbo NASA, pakliuvo į paparacų objektyvus.

„Kam reikėjo išmesti dešimtis milijardų dolerių tik tam, kad su kiekvienu „Apollo“ skrydžiu iš Mėnulio sugrįžtų trejetas pamišėlių?“ – tuomet kalbėta net ir per sovietinę Lietuvos televiziją.

Nors slaptumas buvo reikalingas tam, kad konkuruojančiai SSSR nebūtų prieinami duomenys apie faktinį Mėnulio modulio pilotavimo chronometražą, skrydžio metu minimas charakteristikas ir tikrąsias astronautų psichologines bei fizinės būsenas, skandalo įkarštyje NASA pasižadėjo išslaptinti visų pokalbių per „Apollo“ skrydį stenogramas. Tai buvo padaryta 1976 metais, nors šie pokalbiai ir turėjo didelę „know-how“ vertę.

Antrasis skandalas prasidėjo 1980 metais. Buvo tvirtinama, kad NASA niekada nebuvo pasiekusi Mėnulio. Visa „Apollo“ programa – tik aukštos kokybės fikcija – viskas buvo filmuojama ir fotografuojama ne Mėnulyje, o kino studijų paviljonuose.

Pašto ženklų skandalas įsižiebė dar „Apollo“ programos metu. Prikalbinta vieno veikėjo, „Apollo 15“ įgula į skrydį pasiėmė 398 pašto ženklus. Jiems buvo pažadėta pervesti po 7 000 USD į jų vaikų mokslo sąskaitas. Buvo sutarta, kad pašto ženklai bus parduodami tik „Apollo“ skrydžiams pasibaigus. Tačiau prekeivis, Vokietijoje gavęs žadėtus šimtą pašto ženklų, astronautų po skafandrais nešiotų Mėnulyje, nedelsdamas pradėjo viešą pardavimą, gaudamas vidutiniškai po 1 500 USD už vienetą. Kilus skandalui astronautai buvo pašalinti iš programos. Kiti 298 pašto ženklai buvo konfiskuoti ir iki šiol saugomi NASA archyvuose.

Tuo metu išaiškėjo dar vienas dalykas – astronautai nuskraidino ir aliuminio statulėlę bei lentelę su išgraviruotomis 14 žuvusių Amerikos astronautų ir Rusijos kosmonautų pavardėmis, kuri buvo palikta Mėnulyje. Nors su statulėlės skulptoriumi Paulu Van Hoeydoncku buvo sutarta, kad nebus gaminama jokių jos kopijų, JAV nacionalinis aviacijos ir kosmoso muziejus užsigeidė statulėlės kopijos. Skulptoriaus nereikėjo ilgai įkalbinėti ir netrukus Niujorko „Waddell Gallery“ jis jau buvo pardavęs dar 950 statulėlių kopijų po 750 dolerių. Šiaip ar taip, „Fallen Astronaut“ skulptūrėlė iki šių dienų yra vienintelis meno kūrinys Mėnulyje, bent jau žemiškos kilmės.

Genesio akmenį Mėnulyje rado „Apollo 15“ astronautai Davidas Scottas ir Jamesas Irwinas. Jie jį rado per antrąjį pasivaikščiojimą Mėnulio paviršiumi. Tyrimai parodė, kad atvežtas į Žemę 287 gramų Genesio akmuo – išskirtinio retumo pavyzdys, susiformavęs ankstyvosiose Saulės sistemos stadijose prieš 3,84 milijardo metų ir yra beveik tokio pat amžiaus, kaip ir Mėnulis.

Genesio akmuo šiuo metu guli archyvuose tarp kitų pavyzdžių pažymėtas 15415 numeriu tarsi bevertis meteoritas. Vertinant pinigais, jis turbūt yra brangesnis už garsiausius pasaulio deimantus, tačiau apie jį nieko nežinoma, tarsi jis nieko nedomintų. Iš tikrųjų netoli „Apollo 15“ nusileidimo vietos – 26° 7' 55.99“ Mėnulio šiaurės ilgumos ir 3° 38' 1.90“ Mėnulio rytų platumos – yra devynios galybės tokių akmenų, kiekvienas ten galėtų prisirinkti jų tiek, kiek tik paneša. Bet pabandyk ten nuvažiuoti ir grįžti!

Per pirmuosius „Apollo“ skrydžius buvo naudojama labai nestandartinė televizijos įrašų sistema. Šių įrašų praktiškai neįmanoma žiūrėti įprastu šių dienų vaizdo formatu. Artėjant pirmųjų „Apollo“ skrydžių jubiliejams, daug TV studijų kreipėsi į NASA dėl galimybės šiuos įrašus parodyti plačiajai auditorijai. Šių dienų skaitmeninė technika juos be vargo restauruotų, suteikdama jiems daug geresnę vaizdo kokybę. Tačiau NASA negalėjo šių įrašų „skubiai rasti“. Pasipylė kalbų, kad NASA net nežino, kokiame archyve jie saugomi. Tačiau vienas iš šių įrašų netikėtai atsirado Australijoje.

„Gal NASA įrašų neranda todėl, kad niekada jų neturėjo?“ – vėl tarsi rūgšties į veidą šliūkštelėjo spaudos antraštės.

1990 metų sausio mėnesį nuo Japonijos palydovo „Hiten“ atsiskyrė nedidukas „Hagoromo“ palydovas ir pasuko Mėnulio orbitos link. Netikėtas Japonijos susidomėjimas Mėnuliu vėl nustebino pasaulį. Tačiau „Hagoromo“ artėdamas prie Mėnulio patyrė techninį gedimą ir buvo nuspręsta patį „Hiten“ palydovą kelti į Mėnulio orbitą. Kadangi jis teturėjo 10% tam reikalingų degalų, buvo nuspręsta pasinaudoti visiškai nauja matematiko Edwardo Belbruno siūloma skrydžio į Mėnulį trajektorija. Palanki data buvo 1991 metų balandžio 24-oji. „Hiten“ paliko Žemės orbitą ir spalio 2 dieną pasiekė Mėnulį.

Tai buvo pirmoji sėkminga ne JAV ir SSSR inicijuota Mėnulio misija. 1993 metais „Hiten“ degalų likučiai buvo panaudoti nuleisti palydovą ant Mėnulio paviršiaus. Šią vasarą planuojamas naujas Japonijos palydovo „Selene“ startas į Mėnulį.

2003 metų rugsėjo 27 dieną Europos kosmoso agentūra iškėlė Švedijoje pagamintą „SMART-1“ palydovą. Kelionės tikslas – Mėnulio orbita. Naujausių technologijų palydovas net trejus metus tyrinėjo Mėnulio paviršių.

Mėnulio link šiemet startuos ir Kinijos palydovas „Chang 1“. Startas buvo numatytas balandį, tačiau atidėtas iki rugsėjo. Kinijos Mėnulio programa numato ir išsilaipinimą Mėnulyje iki 2030 metų.

Indijos palydovo „Chandrayaan I“ startas Mėnulio link planuojamas 2008 metais. Rusija savo automatinių stočių „Luna-Glob“, skirtų nusileisti Mėnulyje, programą numato pradėti 2012 metais. Vokietijos aeronautikos centras palydovų „Leo“ skrydžius Mėnulio link taip pat planuoja 2012 metais.

Europos kosmoso agentūros programa „Aurora“ žmogaus išsilaipinimą Mėnulyje planuoja 2024 metais. Japonija, Rusija ir Indija taip pat ketina atlikti pilotuojamus skrydžius į Mėnulį iki 2030 metų, tačiau dar nėra paskelbusios, ar tai atliks savarankiškai, ar bendradarbiaudamos su JAV, Europa ir Kinija.

NASA astronautų skrydžiai į Mėnulį galėtų prasidėti jau 2014 metais. Tačiau tokie planai 2006 metų pabaigoje Amerikoje sulaukė labai didelės kritikos. Specialistų teigimu, NASA ir taip liks skrydžių į Mėnulį lydere, nes niekas kitas pasaulyje dar neturi praktinės išsilaipinimo Mėnulyje patirties.

Šiuo metu skelbiama kosminio turizmo kelialapio į Mėnulį kaina – 100 mln. USD. Tačiau be išsilaipinimo. Tai tik skrydis žema Mėnulio orbita. Iki tikrų pasivaikščiojimų – vis dar labai aukštas psichologinis ir technologinis barjeras. „Apollo“ ekspedicijoms šį barjerą pavyko peržengti. Tai buvo rizikingiausia, bet kartu ir sėkmingiausia programa istorijoje. 1972 metų gruodžio 19 dieną „Apollo 17“ erdvėlaivio modulis „America“, sugrįžęs iš Mėnulio, nėrė į Žemės atmosferą ir kaisdamas kaip meteoritas artėjo link vandenyno paviršiaus.

„Visi trys parašiutai išsiskleidė sėkmingai“, – pasigirdo NASA eteryje iš lėktuvnešio „Ticonderoga“.

„America“ – 1 500 pėdų aukštyje.“

„America“ – 300 pėdų aukštyje.“

„Apollo 17“ Ramiajame vandenyne nusileido 19 valandą 24 minutės ir 59 sekundės Grinvičo laiku. Tai buvo „Apollo“ kosminės misijos pabaiga, sėkmingų pirmųjų žmonijos ekspedicijų į Mėnulį baigiamasis akordas.