Mokslininkams netikėtai pasitarnavo kompiuteriniame žaidime atsiradęs gedimas. Populiaraus internetinio žaidimo „World of Warcraft“ programinės įrangos klaida leido mokslininkams analizuoti epidemijos padarinius.
Nenuspėjamą žmogiškąją reakciją leido tyrinėti šeši su puse milijono žaidėjų, kurie žaidime yra susikūrę savo virtulius antrininkus.
Atradimą, kurį kitą mėnesį išspausdins žurnalas „The Lancet Infectious Diseases“, mokslininkai sveikina kaip rimtą žingsnį, leidžiantį geriau suprasti mirtinų virusų sklidimą.
„Naudodamiesi žaidimu kaip eksperimentine terpe, galime geriau suprasti neįtikėtinai sudėtingą infekcinių ligų socialinėse grupėse epidemiologiją“, - pranešime rašė Ericas Lofgrenas iš Rutgerso universiteto Naujajame Džersyje ir Nina Fefferman iš Tuftso universiteto Bostone (JAV).
Viskas įvyko atsitiktinai. 2005 metų rugsėjį žaidimo kūrėjai sumanė įvesti nedidelę kliūtį, kurią pastebėtų tik nedidelė žaidėjų dalis, tačiau ši išsprūdo iš programuotojų kontrolės ir virto tikra epidemija.
Naujas blogietis, sparnuota gyvatė Hakkaras, turėjo būti priešininkas tik stipriausiems žaidėjams, tačiau jis ėmė skleisti savo „užkrėsto kraujo“ virusą visuose lygiuose, kol šis palietė beveik kiekvieną žaidėją.
Mokslininkai turėjo galimybę stebėti, kur ir kaip greit sklinda virusas, ir tuo pat metu analizuoti individualias žaidėjų reakcijas. Žaidimas „World of Warcraft“ pasižymi tam tikromis savybėmis – pavyzdžiui, jį žaidžia žaidėjai iš viso pasaulio ir tam skiria daug laiko bei stipriai emociškai tapatinasi su savo virtualiais antrininkais – todėl „eksperimento“ sąlygos buvo labai panašios į realų sociumą.
Viruso plitimas sukėlė tikroviškas problemas – karantinas pasirodė neveiksmingas, virusą ėmė platinti veikėjų naminiai gyvūnai ir atsirado „atsparių“ veikėjų, kurie tik nešiojo virusą, tačiau patys simptomų nejuto.
Pasak profesorės N.Fefferman, „eksperimento“ išvados gali labai pasitarnauti už visuomenės sveikatą atsakingiems pareigūnams, kurie tokių krizių metu reguliuoja informaciją: „Jeigu, neduok Dieve, liga imtų plisti Londone, galime pamatyti, kas nutiktų, žmonėms iškart pranešus apie riziką. Ar kiltų panika ir chaosas, o gal tai jiems leistų psichologiškai pasiruošti ir tinkamai reaguoti? Kas būtų, jei suteiktume žmonėms pernelyg daug vilčių? Tokie dalykai turi lemiamos reikšmės užsikrėtusiųjų skaičiaus augimui, tačiau mes nežinome, kokios būtent. Taigi kompiuteriniai žaidimai gali nepaprastai pasitarnauti, analizuojant žmonių reakciją“.