Taigi gal ir nėra labai absurdiška manyti, kad dviejų pakankamai didelių akmenų susidūrimas kosmose prieš 160 milijonų metų sukėlė audringą dinozaurų ir kitų rūšių Žemėjė mirtį prabėgus beveik 100 milijonų metų. Nes nepaisant to, kad astronomams planetų orbitos primena taisyklingą, niutonišką milijonus metų skaičiuojančio laikrodžio mechanizmą, išties Saulės sistema yra ne mažiau chaotiška už Žemės orus.
Teoriją, kad toks susidūrimas ir išnaikino dinozaurus, rugsėjo 6 d. žurnalo „Nature“ numeryje iškėlė JAV Pietvakarių tyrimų instituto (Bulderis, Kolorado valstija) mokslininkas Williamas Bottke‘as ir jo kolegos. W.Bottke‘as tyrinėjo asteroidų orbitas. Šios mažosios akmeninės planetos, kurių dauguma sklando tarp Marso ir Jupiterio orbitų, dažnai keliauja „šeimomis“. Jų nariai pasižymi panašia chemine sudėtimi (kurią galima nustatyti pasitelkus spektrinę analizę) ir orbitinėmis savybėmis. Daroma prielaida, kad tokios šeimos atsirado iš vieno, didesnio kūno, kuris kažkada susidūrė su kitais asteroidais ir suskilo. W.Bottke‘as mano atsekęs vienos iš tokių šeimų istoriją iki pat pradinio susidūrimo.
Didžiausia šios šeimos narys – 40 km skersmens asteroidas Baptistina. Nuodugniai išanalizavę kitų asteroidų orbitas, mokslininkų komanda rado dar mažiausiai 2000 tos pačios šeimos narių.
Vienas iš „chaoso faktorių“, iškreipiančių taisyklingas asteroidų trajektorijas, yra saulės šviesa – tai vadinama Jarkovskio efektu. Kaip dauguma planetų sukasi aplink savo ašį, taip ir asteroidai sukasi apie savąją. Kai viena asteroido pusė atsisuka į saulę, ji ima šilti. Dėl terminės inercijos maksimali temperatūra pasiekiama šiek tiek vėliau, nei stoja vietinis „vidudienis“. Kadangi energijos kiekis, kurią kūnas išspinduliuoja atgal į kosmosą, priklauso nuo jo temperatūros, „popietinė“ asteroido pusė spinduliuoja intensyviau nei „rytinė“. Atoveiksmio jėga dėl šio spinduliavimo labiau veikia „popietinę“ pusę ir tai iškreipia asteroido orbitą. Kuo mažesnis kūnas, tuo greičiau iškrypsta jo trajektorija.
Dėl to Baptistinos vaikai vis toliau tolsta nuo savo motinos. Atsižvelgiant į šį skirstymąsi ir asteroidų dydį (nuo jo priklauso nutolimo greitis) įmanoma apskaičiuoti pirminio susidūrimo datą. Paaiškėjo, kad jis įvyko prieš 160 milijonų metų (plius minus 20 milijonų).
Praktiškai visi sutaria, kad dinozaurai išnyko prieš 65 milijonus metų dėl asteroido smūgio į Žemę. W.Bottke‘as tvirtina, kad dėl to kaltas vienas iš Baptistinos vaikų. Jis pateikia dvejopus įrodymus. Pirma, po smūgio išlikusių nuolaužų sudėtis tokia pati kaip ir Baptistinos bei jos palikuonių. Tai būtina, bet nepakankama sąlyga, kadangi ši uolienų rūšis, vadinama anglies chondritu, randama ir kituose asteroiduose. Antrassis įrodymas yra vadinamasis „dingusio vaiko“ argumentas.
Baptistinos mažylių būryje yra spraga. Ji yra toje pačioje vietoje, kurioje atsidūrusių asteroidų orbitas Marso ir Jupiterio traukos jėgos iškreiptų daug greičiau nei Jarkovskio efektas. Tokie asteroidai greitai imtų judėti trajektorija, kertančia vidinių planetų – tarp jų ir Žemės – orbitas. Dauguma didesnių asteroidų būtų ten atsidūrę maždaug prieš 100 milijonų metų. Anksčiau ar vėliau susidūrimas būtų buvęs neišvengiamas.
Dėl tokių susidūrimų kosmose ir trūksta kai kurių asteroidų. Tai taip pat paaiškintų, kodėl per pastaruosius 100 milijonų metų į Žemę atsitrenkė maždaug dvigubai daugiau asteroidų, nei būtų buvę galima numatyti. Atsižvelgęs į prieš 65 milijonus metų susidariusias sąlygas, W.Bottke‘as mano, jog egzistuoja didesnė nei 90 proc. tikimybė, kad dinozaurus nužudė vienas iš Baptistinos vaikų.
Smūgio padaryta skylė po jūra prie Jukatano pusiasalio pietinėje Meksikos dalyje nuo to laiko pasidengė storais nuosėdų sluoksniais. Tačiau bet kas, turintis žiūronus, gali pamatyti, ką sugeba Baptistinos vaikai.
Tycho Brahe‘ės, XVI amžiaus danų astronomo, vardu pavadintas krateris prie Mėnulio pietų ašigalio tęsiasi 85 km – jis atsirado ten atsitrenkus dideliam asteroidui. Manoma, kad jo amžius – 100 milijonų metų („Apollo 17“ parnešė uolienų mėginių, padėjusių nustatyti amžių). W.Bottke‘o manymu, Mėnulį „sužeidė“ vienas pirmųjų į vidinę Saulės sistemos dalį atkeliavusių Baptistinos palikuonių. Kraterio vaizdas gražus, tačiau nesinorėtų iš arti stebėti jo atsiradimo.