Kasmet tokiu metu tinklai būna pilni sparnuočių, kuriuos tyrėjai
žieduoja, aprašo, sveria, išmatuoja sparnus ir paleidžia. Kai pasieks
žiemojimo vietas, tenykščiai stebėtojai praneš, ar laimingai pasiekė
šiltus kraštus, ar neištiko epidemijos.
Bet šiemet Ventės rago tinklų kameros didžiojoje, zigzaginėse bei
mažosiose gaudyklėse - pustuštės. Tokių skystų būrelių, rugsėjį
betraukiančių į Pietus, neatsimena nei 32 metus ornitologijos stotyje
dirbantis Leonas Jezerskas, nei 25-erius - Vytautas Jusys.
Kasmet apžieduojantys po 70-100 tūkstančių paukščių, šiemet savo
sąskaitoje jie teturi vos apie 15 tūkstančių. O juk apie 90 proc.
rūšių jau yra pasitraukusios iš Lietuvos.
„Beveik visų iš 360 rūšių paukščių, mintančių Lietuvoje, populiacijos
šiemet nesuprantamai sumažėjo“, - liūdnai konstatuoja V.Jusys.
„Galim tik spėlioti, kad birželio gale ir liepos pradžioje be perstojo
pliaupę liūtys pražudė lizduose dar neapsiplunksnavusius paukščių
jauniklius“, - kalba ornitologai.
Vaikus išperėję tėvai negalėjo išskristi ieškoti maisto, ir mažyliai
žuvo. Uoksuose ir drevėse išperėti jaunikliai galėjo prigerti, kai juos
užliejo be perstojo pliaupęs ir medžių kamienais liejęsis vanduo.
Pražūtingi orai paukščių vadoms buvo ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje,
Estijoje, Skandinavijos šalyse. Tad migracijos takai dabar pustuščiai.
Neseniai į Ventės ragą atėjo pranešimas iš kolegų Belgijoje - jiems
beveik neįkliūva nendrinukių jaunikliai, negi Lietuvoje nustojo perėti?
Bet kaip jos, į Raudonąją knygą įrašytos, tarp ištisinių čiurkšlių
galėjo vadas apsaugoti?
„Žinoma, lietingai vasarai kaltę verčiant, tikrųjų priežasčių galima net
neįtarti“, - sako V.Jusys. Ir pats nežino paaiškinimo.
Bet vienas paukštis - didysis baltasis garnys - ne nykimu, o
stebėtinai gausiu ir staigiu veisimosi šuoliu šiemet nustebino visus
pamario žmones. Ir vietinius, ir atvykėlius.
Sakūčių kaimo pievose Tenenio upės baseine ir aplink Sausgalvius, kur
teka Leitė, - iki tūkstančio ir daugiau baltųjų garnių.
Pernai šiuos paukščius Nemuno deltoje stebėtojai matė dešimtimis, ir tai
retai. O šiemet jų balti būriai lyg debesys kyla ir leidžiasi ant
pažliugusių plotų.
Negi tiek daug pernykštės poros, pavasarį sugrįžusios į Lietuvą, galėjo
išperėti kiaušinių? Gal buvo rekordiško dydžio dėtys? Bet V.Jusys
sako, kad baltieji garniai Lietuvoje iš viso niekada neperėjo.
Nuo Kaspijos ir Juodosios jūrų, kur yra jų tėvonija, šie paukščiai
galėjo atskristi, pajutę naujai atsiradusią sočią mitybos bazę.
Užlietose ir pirmą kartą per visą vasarą niekaip nenusausintose žemumose
knibždėjo buožgalviai, varlės, vabalai ir po potvynio nuo pavasario tarp
viksvų likęs ir čia išsiritęs žuvų ikrų mailius.
Tad ir klesti baltieji, pilkieji garniai ir kiti vandens paukščiai. Jie
pasitrauks, kai spustels šaltis. Tokios karalijos šių eilučių autorė
krašte irgi nematė per visus trylika darbo metų Šilutėje.