Nobelio premijų lietus Vokietijoje džiaugsmu užliejo ne visus

Pusė šių metų Nobelio premijų už mokslo pasiekimus atiteko vokiečių mokslininkams. Sporto terminais kalbant, du Nobelio premijos laureatai - per dvi dienas!

Peteris Grunbergas kartu su prancūzu Albert’u Fert’u pasidalijo premiją už fizikos mokslo pasiekimus, Gerhardui Ertliui buvo suteikta Nobelio chemijos premija.

Tokia proga verta tikėtis visuotinio susižavėjimo šūksnių, o gal net ir tarpusavio paplekšnojimų per petį.

Iš tiesų kai kurie šalies regioniniai dienraščiai savo antraštėse šūktelėjo: „Mes – Nobelio laimėtojai!”

Panašiais žodžiais džiūgavo didžiausias šalies dienraštis „Bild,“ kai kardinolas iš Bavarijos Josephas Ratzingeris tapo popiežiumi. Arba praėjusiais metais, kai šalyje vyko pasaulio futbolo čempionatas.

Tačiau mokslas – ne futbolas: apie jį kalbėti gali ne kiekvienas.

Tad daugumai vokiečių naujiena iš Stokholmo, rodos, buvo netikėta. Ir netgi šiek tiek įtartina. „Ir vėl Nobelio premija vokiečiams - kodėl mes staiga tokie stiprūs?“ – klausė skaitytojų ketvirtadienį bulvarinis „Bild“.

„Šalis stebisi savo genijais,“ – tokia antrašte pasitiko premijos laureatus konservatyvusis dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung.“

„Labai džiaugiuosi, kad mums pavyko abiejose disciplinose, fizikoje ir chemijoje, šiais metais gauti Nobelio premiją,“ – perdavė tautai Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pati fizikė.

Vokietijos prezidentas Horstas Kohleris sveikinime G.Ertliui rašė, jog Nobelio premija nušviečia ne tik jo mokslinius pasiekimus, bet „kartu ir Maxo Plancko draugiją bei visą Vokietijos mokslą“.

Socialdemokratų partijos vadovas Kurtas Beckas teigė, jog „šis aukštas užtarnautas apdovanojimas“ rodo, jog vokiečių gamtos mokslai yra pasiekę pasaulinį lygį.

Mokslo ministrė Anette Schawan teigė, jog Nobelio komiteto sprendimas – įrodymas, jog aukščiausio lygio Vokietijos mokslininkai dirba labai sėkmingai. Apdovanojimas rodo, jog padėtas puikus pagrindas ateities inovacijoms ir stiprina „Vokietijos mokslo pakilimo nuotaikas, kurios jaučiamos ir tarptautiniu mastu“.

Tačiau solidžių leidinių apžvalgininkai skeptiškai žvelgia į politikų pagyras: “Tai tik būdas pasinaudoti mokslininkų pasiekimais ir paplekšnoti sau per petį”.

Iš tiesų mokslo padėtis Vokietijoje nėra tokia rožinė, kaip atrodo. Kitaip tariant, yra gerai, bet galėtų būti ir dar geriau.

„Reikia turėti itin gerą atmintį, kad prisimintum paskutinę „dvigubą“ Nobelio premiją, paskirtą Vokietijos mokslininkams.

1986 metais apdovanoti vokiečių gamtos mokslininkai Ernstas Ruska ir Gerdas Binnigas buvo paskutiniai, gavę aukščiausią mokslo premiją.

1999 metais buvo irgi du laureatai, bet tik vienas mokslinkas - medikas Gunteris Blobelis“,– prisiminė savaitinio žurnalo „Der Spiegel“ interneto portalo apžvalgininkas Markusas Beckeris.

Tais pačiais metais Nobelio literatūros premija buvo suteikta rašytojui Gunteriui Grassui.

Tačiau pavienių gamtos mokslo premijų buvo suteikta visai neseniai: 2005 metais fizikos Nobelio premiją gavo vokietis Theodoras Hanschas.

Žvelkime dar toliau: prieš Antrąjį pasaulinį karą Berlyne lyte lijo Nobelio premijomis. Alberto Einsteino, Emilio Fischerio ir Roberto Kocho miestas buvo pripažintas mokslo centras.

Tačiau du trečdaliai to meto Vokietijos mokslininkų buvo žydai. Po Antrojo pasaulinio karo ir holokausto jų Vokietijoje nebeliko: vieni suspėjo išvažiuoti į užsienį, kiti buvo nužudyti koncentracijos stovyklose.

Kaip tik šiomis dienomis Potsdame vyksta Klimato apsaugos konferencija, kurioje dalyvauja net 15 Nobelio premijos laureatų. Puiki proga padiskutuoti ir apie šalies indėlį į mokslą.

„Nobelio premijų neįmanoma kepti kaip pyragų“, – teigė Julicho mieste esančios Helmholtzo bendrijos prezidentas Jurginas Mlynekas. Pasak jo, aukštas apdovanojimas turėtų būti signalas politikams užtikrinti ilgalaikį mokslinių tyrimų finansavimą.

P.Grunbergas atrado magnetinį pasipriešinimą dar 1988 metais, G.Ertlis tyrė katalizatorių poveikį visą gyvenimą, taigi jie buvo apdovanoti už tyrimus, kuriuos atliko prieš 20 ar net 30 metų.

Chemijos profesorius iš Berlyno Gerhardas Ertlis – jau pensijoje, tačiau jis vis dar pasirodo savo laboratorijoje Fritzo Habero institute. Žinia iš Stokholmo jį pasiekė tuo metu, kai jis su kolegomis rengėsi pakelti taurę šampano 71-ojo savo gimtadienio proga.

68 metų fizikos profesorius Peteris Grinbergas, gyvenantis Juliche (Šiaures Reino-Vestfalijos žemė) pastaraisiais metais Nobelio premijų paskelbimo dieną kas kartą rengdavosi šventiniais drabužiais.

Šiemet buvo įvertinti 45 metai kruopščių tyrimų: vokiečiams suteikta ne tik garbė, bet ir bus įteikta po 1,1 milijono eurų.

„Vokietijos mokslininkai iš tiesų turi gerą vardą tarptautinėje arenoje. Tik JAV ir Didžiosios Britanijos mokslininkai spausdina daugiau straipsnių žinomuose mokslo žurnaluose ir dar dažniau cituojami, negu jų kolegos iš Vokietijos. Bet Vokietijos mokslo padėtį gerai iliustruoja faktas, jog ir G.Ertlis, ir P.Grunbergas dirba ne universitetuose: G. Ertlis tiria Maxo Plancko draugijoje, P.Grunbergas – Helmholtzo bendrijoje,“ – vėl pila žibalo į diskusijų ugnį M.Beckeris.

Vienas jo pašnekovų, politologas Hansas Weileris, lingavo galva – aukštas tarptautinis pripažinimas neturi jokių pasekmių Vokietijos aukštosioms mokykloms.

Ar neverta stengtis studijuoti Vokietijoje?

Apie tai tegul sprendžia kiekvienas pats. Vokiečiams pripažinimo proga svarbu pabrėžti, jog šalies universitetams vis dar trūksta pinigų.

Praėjusiais metais šalies ir žemių valdžia nusprendė investuoti į mokslo ir mokslinio tyrimo įstaigas 1,9 mlrd. Eurų, bet šie pinigai skiriami visam laikotarpiui iki 2011 metų. Ir visiems.

Tai reiškia, kad pinigus turės dalytis ne tik didžiuliai universitetai, bet ir 80 M.Plancko institutų, 15 Helmholtzo bendrijos tyrimo centrų, 83 Leibnizo institutai ir 56 Fraunhoferio draugijos institutų.

„Kas tiki, jog su tokia suma Vokietijos aukštosios mokyklos gali konkuruoti tarptautiniu mastu, tegul eina pasimokyti matematikos“, – pykteli H.Weileris.

Pasak jo, vien garsiojo Standfordo universiteto penkerių metų biudžetas moksliniams tyrimams siekia 2,2 mlrd. eurų.

Bendra moksliniams tyrimams skiriama valstybės biudžeto dalis Vokietijoje siekia 2,5 proc. šalies BVP – daugiau negu Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, bet mažiau negu Švedijoje ir Suomijoje.

Šiandien jau pasigirdo reikalavimų padidinti šią dalį iki 3 proc.