Suteikdamas tokių galimybių mokslas leidžia matyti labai daug ir itin reljefiškai. Galva svaigsta nuo gausybės kasdienybėje neregimų, bet gamtotyros atrastų įvairaus dydžio egzotiškų objektų, pasižyminčių nenuspėjamomis ir net logiškai prieštaringomis savybėmis. Mokslo jau ištirtų ar dar tik teoriškai prognozuojamų gamtos reiškinių ir objektų yra tiek daug, kad joks paskiras žmogus, net iškiliausias mokslininkas, jau nepajėgia, tegul ir apgraibomis, orientuotis iš karto visose gamtotyros srityse, konkrečių gamtos mokslų užveistose keisčiausių esinių džiunglėse ir tuos esinius bei su jais susijusius reiškinius klasifikuojančios mokslinės nomenklatūros labirintuose. Nors matematinė-eksperimentinė gamtotyra nuo pat jos užgimimo Renesanso epochoje išgyvena nesibaigiantį renesansą, renesansinio mokslininko, kaip ir renesansinio žmogaus apskritai, laikai, deja, jau seniai praėjo.
Mokslo prigimtis iš visų žmogaus juslių yra labiausiai susijusi su rega, optiniu informacijos priėmimo kanalu. Teleskopas ir mikroskopas gali būti laikomi simbolinės reikšmės moksliniais prietaisais, nes patį mokslą nesunku įsivaizduoti kaip neregėto akipločio ir skiriamosios gebos instrumentą, kaip visą fizinę tikrovę aprėpiančią žmonijos akį. Nuo šios visa reginčios Argo akies nepaspruks nei kvazaras, nei Ebolos virusas, ji įstengs išvysti Didįjį Sprogimą ir būsimą Visatos mirtį. Nuo jos akylo žvilgsnio nepasislėps nei kambro periodo jūrų dugnu baugščiai ropojantis trilobitas, nei kreidos periodo pterodaktilis, sklendžiantis priešistorinio dangaus aukštybėse, nei Šanidaro urve prisiglaudęs neandertalietis. Mokslo akis kruopščiai suskaičiuos nukleotidus žmogaus genome ir nustatys tikslią jų seką, įžvelgs defektus genuose, įspės apie paveldimų ligų pavojų, pagaliau atskleis neįtikėtinus panašumus tarp žmogaus ir kitų, išoriškai į jį visiškai nepanašių būtybių. Iš apdegusių senovinio laužo liekanų ji spręs apie pirmųjų Žemės žmonių dietą, remdamasi keliose šukėse įbrėžtais ar molio plytelėse įspaustais rašmenimis rekonstruos mirusią kalbą, o keistus mumijų randus susies su rašytiniuose šaltiniuose nutylėtomis faraonų rūmų intrigomis.
Mokslo akis regi ir tai, kas tiesiogiai nematoma nei teleskopais, nei mikroskopais, nei jokiais kitais prietaisais, bet išpranašaujama vien teoriškai, antai kvarkus ir juodąsias bedugnes. Kartais ši mokslo akis, tartum įsigeidusi pusiau tikroviškų haliucinacijų, pati sukuria tai, ką nori regėti: kompiuterinės grafikos priemonėmis generuojami ir kompiuterių ekranuose regimi margiausi fraktalų raštai nežmogiškoje tikrovėje tiesiogiai apskritai neaptinkami, nors ir turi netiesioginių atitikmenų gamtoje.
Bet ar iš visų tų kasdienybėje nerandamų keistų ir nesuskaičiuojamų dalykų, kuriuos mums leidžia išvysti mokslas, susidėlioja tam tikra vieninga visuma, tai, ką galėtume pavadinti pasaulio vaizdu, pasaulėvaizdžiu?
Visų pirma turėtume paklausti, ar pasaulio vaizdas apskritai priklauso nuo gausybės konkrečių objektų, kuriuos kiekviena gamtotyros sritis atranda arba teoriškai sukonstruoja vis kitokius ir kurių visų nė vienas paskiras žmogus negali ne tik išmanyti, bet ir paprasčiausiai žinoti apie tikrą ar numanomą jų egzistavimą. Ar pasaulio vaizdo tikroviškumas ir tikslumas priklauso nuo gebėjimo išmanyti apie visus mokslo atrastus objektus – arba bent nuo žinojimo, kokių tų objektų yra ar teoriškai galėtų būti?
Bandydami atsakyti į šį klausimą pirmiausia turime paklausti, kas yra pasaulio vaizdo regėjimo subjektas. Juk pasaulio vaizdą gali regėti tik konkretus žmogus, o ne koks nors tariamas anoniminis subjektas, kurio vardas yra Mokslas. Net jei mokslas pajėgtų išvardyti ir ištirti visa, kas tik egzistuoja tikrovėje (nors tikrai nebūtų išmintinga manyti, kad jis įstengs tai padaryti kada nors ateityje), ir koks nors fantastinis subjektas, vardu Mokslas, gebantis aprėpti viską, ką mokslas yra atskleidęs nuo pat savo užgimimo, šią išaiškintųjų objektų visumą regėtų kaip tam tikrą pasaulio vaizdą, tai jokie realūs subjektai, konkretūs žmonės, net ir mokslo rūmą kantriai po plytelę statę tyrinėtojai nepajėgtų regėti šio pasaulio vaizdo vien todėl, kad neįstengtų jo išvysti viso, o matytų tik konkretų fragmentą, iš konteksto išplėštą dalį. Taigi jei gebėjimas regėti mokslinį pasaulio vaizdą yra susijęs su pajėgumu matyti jį visą, nepraleidžiant nė menkiausios detalės, akivaizdu, kad net genialiausias mokslininkas niekada nėra ir nebus pajėgus tokį vaizdą kada nors išvysti. Šiuolaikinis mokslas iš viso neįmanomas be itin siauros specializacijos, be mokslininko mokėjimo apsiriboti ir labai griežtai apibrėžti savojo tyrimo objektą. Dėl šios priežasties, kai kiekvienas profesionalus tyrinėtojas, pamiršęs įprastą kasdienybę, dirba savo mokslinį darbą, jis iš tiesų gyvena ne mokslo apskritai pasaulyje, o būtent konkretaus mokslo pasaulėlyje, konkrečios mokslinės disciplinos kontinente, – taigi beveik negyvenamoje saloje. Tai, ką toks tyrinėtojas yra pajėgus regėti, yra ne mokslinis pasaulio vaizdas, o veikiau mokslinis jo tyrinėjamo pasaulėlio, kontinento ar salos, kurioje galbūt gyvena tik jis vienas, vaizdelis.
Antai fizikas, atmerktomis akimis sapnuojantis, esą regi mokslinį pasaulio vaizdą, iš tiesų stebi idilišką vaizdelį mokslinio pasaulėlio, kuriame, be jo paties, gyvena solitonai ir stringai, lazeriai ir mazeriai, fotonai ir tachijonai, įvairios orientacijos, spalvos, keistumo bei žavesio kvarkai ir daugybė kitų ne mažiau keistų ir žavių būtybių – tiek tikroviškų, tiek virtualių (pusiau tikroviškų), tiek ir grynai teorinių. Savo ruožtu astronomas, bemiegę naktį leidžiantis prie teleskopo, pakėlęs akis į žvaigždėtą dangų ir tikėdamasis išvysti mokslinį pasaulio vaizdą, sapnuoja ūkų ir galaktikų, pulsarų ir kvazarų, supernovų ir juodųjų bedugnių apgyventos kosminės salos, kiek utopiškos kitų sričių mokslininkams, idilę, kitaip tariant, mokslinį vaizdelį. Lingvistas irgi gali pasigirti tik jo vieno regimu moksliniu vaizdeliu, nes tokie egzotiniai objektai kaip fonemos ir alofonai, morfemos ir tuštieji morfai, labioveliarai ir laringalai kokiam nors astronomui yra tikros juodosios bedugnės. O matematikas (nors jo disciplina, būdama, kaip sakoma, mokslų karalienė, yra veikiau mokslo instrumentas nei viena iš mokslo sričių), nepakildamas nuo savo rašomojo stalo ar kompiuterio be baimės leidžiasi į kitiems baugią kelionę, kurioje tyko tenzoriai ir kvaternionai, diferencialinės ir integralinės lygtys, lagranžianai ir hamiltonianai, transcendentiniai skaičiai ir net įvairių rangų begalybės, kitaip tariant, nenuspėjamos teorinės būtybės, kokiam nors paleontologui gerokai baisesnės už deinonichą, velociraptorių, kronozaurą ar net patį tiranozaurą, nes ir matematikas, ir paleontologas su pasimėgavimu ir vaikišku entuziazmu tyrinėja nuosavą, kitų pamirštą dingusį pasaulį, pamirštą būtent savo kolegų, tyrinėjančių tik savąją mokslo sritį ir, kaip galbūt pasakytų Herakleitas, tartum sapnuose atsikreipiančių į nuosavus idiliškus mokslinius vaizdelius...
Nėra dalykų, tikrovėje atskirtų labiau nei kasdienybė ir mokslas, atribotų radikaliau nei kasdienis pasaulio vaizdas ir autistiškai fragmentiški, nors idiliškai žavūs moksliniai vaizdeliai. Idant suvoktum skirties tarp kasdienybės ir mokslo absoliutumą bei ironiją, pakanka įsivaizduoti, pavyzdžiui, konchologą, kasdienybėje aršiai besilaikantį dešiniųjų politinių pažiūrų, bet savo profesinėje veikloje lyg vaikas besidžiaugiantį, kai tik ant smėlėto jūros kranto suranda kairiąją kriauklelę...
Beje, anksčiau mes darėme prielaidą, kad mokslas iš principo yra pajėgus išaiškinti viską, fantastiniam anoniminiam subjektui, vardu Mokslas, pateikdamas išsamų mokslinį visko, kas tik egzistuoja tikrovėje, vaizdą. Bet iš tiesų tikrovė visada liks mįslingesnė ir turtingesnė už bet kurį žmogaus jėgomis sukurtą jos vaizdą, nesvarbu, mokslinį, mitologinį, filosofinį ar kokį nors kitokį. Anot Williamo Shakespeare‘o, danguje ir žemėje daugiau dalykų nei yra sapnuojama mūsų filosofijoje – there are more things in heaven and earth, Horatio, than are dreamt of in our philosophy (Hamletas, I, 5, 184–185). Tiesa, žodį „filosofijoje“ čia derėtų pakeisti žodžiu „moksle“, nes didžiojo dramaturgo laikais filosofija tebebuvo suvokiama renesansiškai, kaip gamtos filosofija, taigi iš esmės kaip mokslas.
Kalbėti apie mokslinį pasaulio vaizdą kaip pranašesnį, pavyzdžiui, už kasdienį, mitologinį, religinį, teologinį ar filosofinį pasaulėvaizdį yra itin keblu ir dėl neįtikėtinai sparčios mokslinių pažiūrų kaitos. Mokslą galima įsivaizduoti ir kaip audringą jūrą, o priešakinį mokslo frontą – kaip bangų mūšos nuolat formuojamą ir performuojamą kranto liniją, kurios kontūras, nepakartojamas kiekvieną akimirką, yra beveik tuo pat metu bangų kuriamas ir ardomas. Daugybė keistų teorinių būtybių, žavių ir baisių, šiuo metu gyvenančių lokaliuose moksliniuose vaizdeliuose, po metų kitų, o galbūt net rytoj tebus suvokiamos kaip mokslinės fosilijos, nevykusių mokslinių ontologijų liekanos, mirusios labiau nei koks nors brontozauras ar drontas, nes šie – kaip mums sakoma – bent jau realiai egzistavo praeityje. Faktas, kad šiuolaikinio mokslo teorijos gana neblogai paaiškina ir net numato konkrečius pasaulyje vykstančius reiškinius, toli gražu negarantuoja, jog teoriniai esiniai, iš kurių konstruojamos lokalios mokslinės ontologijos, yra realūs, tikroviški esiniai, iš kurių galėtume sudėlioti patikimą pasaulio vaizdą. Operacinis, instrumentinis mokslinių teorijų efektyvumas savaime dar negarantuoja ontologijų, kurias suponuoja tos teorijos, patikimumo. Mokslo istorikai yra ne kartą pastebėję, kad mokslinės teorijos, kurios, šiuolaikinio mokslo požiūriu, yra numanomai ontologiškai patikimesnės, neretai būna instrumentiškai mažiau efektyvios. Beje, pats klausimas, kodėl iš esmės neteisingos mokslinės teorijos dažnai būna praktiškai naudingos, o kartais net naudingesnės už tas, kurias esame linkę laikyti teisingomis, yra nemaža filosofinė mįslė. Daugybė šiuolaikinių mokslinių teorijų, kurias naivuoliai laiko absoliučiai teisingomis, po dešimties ar šimto metų bus sudegusios kaip flogistono teorija ir, kitaip nei mitologinis – ir mitologijos – feniksas niekada neatgims iš pelenų.
Priešakinį mokslo frontą galima įsivaizduoti ir kaip fotokameros, kurią laikykime mokslu, šiuo metu ryškiai fokusuojamą vaizdą. Sukiodami objektyvą ryškiai matome tik tam tikru atstumu nuo mūsų esančius objektus, niekada nematydami iš karto visų objektų. Vaizdo ryškumo frontui slenkant į priekį, vis didesniu atstumu nuo kameros, daiktai, kurie ką tik buvo ryškūs, pasinerdami į miglą išnyksta iš regėjimo lauko be pėdsako, o vietoj jų išryškėja kiti, kurie iki šiol buvo paskendę rūke. Sakytume, mokslas mums raiko nevienalytį tikrovės audinį, o vaizdą, kuris išryškėja stebint konkretų to audinio skerspjūvį, naivuoliai laiko išsamiu, stereometriškai giliu viso audinio, t. y. visos tikrovės (net jei kalbama tik apie fizinę tikrovę), vaizdu. Būtina pabrėžti, jog tai, ką regime skirtinguose tikrovės audinio skerspjūviuose, atitinkančiuose skirtingas mokslo raidos fazes, toli gražu nesikartoja taip, kaip raikomo pyrago su razinomis sluoksniai. Konfigūracijos, skirtingose mokslo raidos fazėse išryškėjančios skirtinguose tikrovės audinio skerspjūviuose, dažniausiai būna visiškai nepanašios viena į kitą, nereguliarios ir nenuspėjamos. Tad jei mokslas, dabar užimdamas konkrečias savo priešakinio fronto pozicijas, rodo mums būtent šiuo metu ryškiai sufokusuotą tikrovės skerspjūvio vaizdą, kuris netrukus panirs į miglas, o jo vietą užims kito skerspjūvio vaizdas, kodėl šią efemerišką stereometrinio visos tikrovės vaizdo iliuziją turėčiau laikyti išsamiu ir daugmaž patikimu moksliniu pasaulio vaizdu?
Pagaliau yra dar viena aplinkybė, visas kalbas apie grynai mokslinį pasaulio vaizdą paverčianti pajuokos objektu. Ji susijusi su mokslinių teiginių verifikacija ir falsifikacija.
Brandžioji, modifikuota verifikacionizmo versija, šiaip reikalaudama, kiek tai apskritai įmanoma, griežtai įrodyti mokslo teiginius, iš principo atmeta galimybę griežtai įrodyti kai kuriuos iš jų, ypač atskiruosius. Tuo tarpu tol, kol nors vienas nebanalus mokslinės teorijos, kaip teiginių visumos, teiginys lieka neįrodytas, visa teorija taip pat neišvengiamai lieka iki galo neįrodyta. Kol neaptinkama teorijai esmingai prieštaraujančių empirinių faktų, ji laikoma ne įrodyta, o tik kol kas nepaneigta. Tad jei mokslinis pasaulio vaizdas turėtų būti dėliojamas ne iš lokaliose mokslinėse ontologijose suponuojamų objektų, o iš mokslinių teorijų teiginių, tai toks vaizdas taip pat visada privalėtų likti nepilnas, dalinis, nes kai kurie nebanalūs teiginiai, galbūt net labai svarbūs teorinės visumos požiūriu, taip ir pasiliks niekada neįrodyti ar net neįrodomi iš principo. Mokslinis pasaulio vaizdas, formuojamas vienos kurios nors iš dalies įrodytos teorijos (arba iš dalies įrodytų teorijų visumos) teiginių, atskleistų tik dalinę tiesą, kuri nebūtinai būtų tam tikra asimptotinio artėjimo prie absoliučios tiesos fazė. Priešingai – mes veikiausiai niekada nesužinotume, ko iš tiesų verta tokia dalinė tiesa: juk dalinė tiesa neretai klaidina labiau nei grynas melas.
Savo ruožtu falsifikacionizmas numano, kad bet kuri teorija gali būti pripažinta moksline, o ne, tarkime, metafizine tik tada, jeigu ji logiškai ir empiriškai suderinama su jos paneigimo galimybe. Tai reiškia, kad kiekviena mokslinė teorija privalo būti paneigta kada nors ateityje arba, jeigu realioje mokslinėje praktikoje to niekaip nepavyksta padaryti, tokia teorija vis tiek privalo numanyti bent teorinę savo paneigimo galimybę neapibrėžtoje ateityje. Šiuo požiūriu net tvirčiausiai suręstos mokslinės teorijos yra laikomos potencialiai falsifikuojamomis, paneigtinomis. Galima sakyti, kad falsifikacionizmas remiasi mokslinių teorijų klaidingumo prezumpcija. Iš čia plaukia itin paradoksali išvada: jei mokslinį pasaulio vaizdą mėginame dėlioti iš vienos kurios nors potencialiai klaidingos teorijos arba tokių teorijų visumos teiginių, tai, remdamiesi falsifikacionizmo nuostatomis, iš minėtų teorijų teiginių sudėliotą pasaulio vaizdą jau nuo pat pradžių privalome laikyti klaidingu iš esmės, iš principo, jei tik norime laikyti jį būtent moksliniu, o ne kokiu nors kitokiu pasaulio vaizdu. Vadinasi, apskritai negali būti visiškai teisingo, absoliučiai patikimo mokslinio pasaulio vaizdo: arba toks vaizdas nėra teisingas iš principo, arba jis nėra mokslinis pagal pačią apibrėžtį...
Jeigu ir visus kitus pasaulio vaizdus – kasdienį, mitologinį, religinį, teologinį, filosofinį ir t. t. – simetrijos sumetimais irgi laikysime klaidingais, tai ar mokslas, siekdamas pagrįsti savo formuojamo pasaulėvaizdžio išskirtinumą, pajėgs pateikti neklaidingą procedūrą, kuri leistų nustatyti, kokiu laipsniu būtent mokslinis pasaulio vaizdas vis dėlto yra mažiau klaidingas nei visi kiti pasaulio vaizdai? Jei ši procedūra – nesvarbu, kokia ji būtų – bus laikoma neklaidinga, ji negalės būti pripažinta moksline pagal pačią apibrėžtį. O jeigu ji bus laikoma neklaidinga, nors ir ne moksline, tada mokslinio pasaulėvaizdžio išskirtinumas bus grindžiamas jau ne paties mokslo išgalėmis, o metafiziškai. Gi metafiziškai įmanoma nė kiek ne blogiau pagrįsti ir nemokslinių pasaulėvaizdžių pagrįstumą. Kaip matome, jei negali būti patikimai įrodyta, kad mokslinis pasaulio vaizdas vis dėlto yra mažiau klaidingas nei visi likę pasaulio vaizdai, tai kodėl iš visų numanomai vienodai klaidingų pasaulio vaizdų mes turėtume teikti pirmenybę būtent moksliniam?
Kai kas galbūt pasakytų, kad mokslinio pasaulio vaizdo prigimtį ir esmę reikėtų sieti ne su atitinkamais pasirinktų mokslinių ontologijų objektais ir ne su konkrečiais mokslinių teorijų teiginiais, kurių teisingumas bet kuriuo atveju negali būti griežtai įrodytas, o su tam tikromis bendrosiomis mokslinėmis nuostatomis. Tokiomis pamatinėmis, visam mokslui (arba didžiajai jo daliai) būdingomis nuostatomis galima laikyti, pavyzdžiui, natūralizmą, redukcionizmą, materializmą ir determinizmą. Atitinkamai ir mokslinį pasaulio vaizdą, remiantis šia bendresne prieiga, reikėtų suvokti kaip tokį, kuris susiformuoja visus tikrovės reiškinius aiškinant natūralistiškai, redukcionistiškai, materialistiškai ir deterministiškai.
Antai natūralizmas reikalauja visą tikrovę aiškinti, nuosekliai remiantis viena, būtent gamtine prigimtimi ir neigia, pavyzdžiui, antgamtės egzistavimo galimybę. Nors kai kurios natūralizmo atmainos visiškai neatmeta antgamtės egzistavimo galimybės, jos laiko ją mažai tikėtina, vien teorine, be to, bet kokį apeliavimą į antgamtinius faktorius ar priežastis visiškai eliminuoja iš tikrovės aiškinimo schemų. Savo ruožtu redukcionizmas visą tikrovės sudėtingumą reikalauja aiškinti kaip epifenomeniškai kylantį iš pirminių, toliau neredukuojamų tikrovės sandų sąveikos. Materializmas ragina išpažinti materialistinę ontologiją, fundamentinius tikrovės sandus, t. y. tikruosius esinius, laikydamas materialiais objektais, sakytume, materijos, iš kurios esą suręstas visas tikrovės rūmas, plytelėmis. Gi determinizmas reikalauja pripažinti, kad visa, kas vyksta pasaulyje, yra susaistyta nesutraukomais priežasties–pasekmės ryšiais, lemiančiais objektų sąveikos būdą ir griežtai apibrėžtą, laiko prasme vienakryptę reiškinių seką.
Vis dėlto nei natūralizmas, nei redukcionizmas, nei materializmas, nei determinizmas nėra grynai mokslinės nuostatos. Idant nuostata būtų grynai mokslinė, ji privalo būti metafiziškai neutrali, t. y. remtis vien empiriniais faktais ir pagrindiniais, visų pripažįstamais logikos dėsniais. Tuo tarpu minėtos keturios nuostatos yra akivaizdžiai metafizinės – jos pernelyg plačiai apibendrina ir negali būti nei griežtai įrodytos, nei paneigtos.
Antai natūralizmas remiasi gamtos, kaip vieningos visų reiškinių bei objektų terpės, sąvoka. Akivaizdu, kad ši sąvoka yra arba grynai metafizinė, arba, kaip pasakytų Kantas, transcendentalinė: arba mes sąmoningai, metafiziniu valios aktu postuluojame, kad visi pasaulio reiškiniai vyksta tam tikroje vienoje terpėje, kurią susitariame vadinti gamtine, nors tiksliai ir nežinome, ką reiškia žodis „gamtinė“, arba mūsų mąstymas jau iš anksto, dėl pačios savo prigimties ir be sąmoningo mūsų įsikišimo, yra sutvarkytas taip, kad visus reiškinius pajėgia įsivaizduoti ir mąstyti kaip vykstančius vienoje ir tik vienoje terpėje. Jei reikalautume gamtos sąvoką pagrįsti grynai moksliškai, remiantis vien empirika ir logika, natūralizmo šalininkai privalėtų iš eilės tikrinti visus be išimties Visatos objektus bei reiškinius, siekdami įsitikinti patys ir įtikinti mus, kad iš tiesų visi pasaulio objektai egzistuoja, o visi reiškiniai vyksta vienoje ir tik vienoje terpėje. Turėtume ištirti absoliučiai visus Visatos erdvėlaikio taškus – visa, kas bet kurioje Visatos kertelėje vyko, vyksta ir vyks nuo pat Visatos gimimo iki jos mirties.
Redukcionizmas remiasi metafizine plačiai suvokiamo atomizmo nuostata ir tokia pat metafizine, senovės graikų filosofų laikus siekiančia skirtimi tarp fundamentiniu būdu egzistuojančių paprastų esinių ir sudėtingų fenomenų, kurie yra išvestiniai iš šių esinių ir kyla kaip šių sąveikos rezultatas. Redukcionizmas suponuoja, kad tikrovės audinys yra ne tolydus, kontinualus, o veikiau diskretiškas, grūdėtas. Būtina pripažinti, kad rėmimasis redukcionistine nuostata mokslo praktikoje duoda gerų vaisių, bet iš to toli gražu neišplaukia, jog tikrovė tikrai yra būtent tokia, kaip postuluoja redukcionizmas. Juk tikrovė gali būti organizuota daugeliu lygmenų, ir vieni jų gali turėti grūdėtą struktūrą, o kiti – pasižymėti tolydaus kontinuumo prigimtimi. Diskretiški ir kontinualūs lygmenys gali kaitaliotis įvairia tvarka skirtinguose tikrovės masteliuose. Be to, gali būti, kad tikrovės diskretiškumas ir tolydumas yra tartum skirtingi jos organizacijos poliai, kurie, panašiai kaip ir magneto poliai, negali egzistuoti vienas be kito. Gali būti netgi taip, kad pasaulyje įžvelgiamas diskretiškumas ir tolydumas yra transcendentalinės prigimties, t. y. susijęs su žmogiškuoju tikrovės stebėjimo būdu, o gilesniame tikrovės klode, į kurį žmogaus mąstymas jau negali įsiskverbti, pati skirtis tarp diskretiškumo ir tolydumo netenka prasmės. Nors šiuolaikinė fizika fundamentaliausią fizinės tikrovės lygmenį atskleidžia kaip diskretišką, grūdėtą, mokslininkai dar nepateikė griežto įrodymo (vargu ar toks apskritai gali būti), kad jie jau prisikasė iki giliausių tikrovės pamatų. Be to, net ir faktas, kad visa fizinė tikrovė sudėliota tartum iš kaladėlių, savaime dar neįrodo, kad viskas ir pasibaigia vien kaladėlių krūva: mat gali egzistuoti kažin kas, mėgstantis žaisti kaladėlėmis sudėtingos įvairovės žaidimą, nors pats nėra sudarytas iš kaladėlių ir priklauso jau visai kitai – negamtinei – tikrovės terpei.
Materializmo nuostata yra tokia neapibrėžta ir filosofiškai taip sukompromituota, kad jos čia nė neverta išsamiau aptarinėti. Svarbu tik pabrėžti, kad ji taip pat yra metafizinė, o ne grynai mokslinė. Ją galima laikyti tam tikru natūralistinės ir redukcionistinės nuostatų deriniu. Juk materializmas, panašiai kaip ir natūralizmas, taip pat suponuoja vieną vienintelę visų tikrovės objektų bei reiškinių terpę, tik ją įvardija, atrodytų, konkrečiau – ne kaip gamtą, o kaip materiją, nors ir negali dorai paaiškinti, kas yra ta materija. Be to, materializmas materiją redukcionistiškai priešpriešina sąmonei, kurią, kaip tam tikrą epifenomeninį reiškinį, redukuoja į materialųjį smegenų substratą.
Determinizmo nuostata taip pat yra metafizinė, o ne grynai mokslinė. Kadangi priežastinis ryšys yra neretai įvardijamas kaip visos tikrovės cementas, sujungiantis į daiktą visa, kas joje vyksta, akivaizdu, kad jis suvokiamas kaip dar vienas visos tikrovės vieningumo laidas. Šiuo požiūriu determinizmo nuostata yra artima natūralizmo nuostatai, kuri taip pat metafiziškai postuluoja vieningą visų objektų bei reiškinių terpę. Nors mokslininkai stichiškai remiasi determinizmo nuostata, jie retai kada susimąsto apie pačią priežastinio ryšio, o kartu ir mokslinio dėsnio prigimtį. Visos teorijos, aiškinančios priežastinio ryšio prigimtį, yra filosofinės (taigi metafizinės), o ne siaurąja prasme mokslinės, nors tam tikru laipsniu ir remiasi šiuolaikinės gamtotyros pasiekimais. Priežastinio ryšio teorijų sukurta labai daug – nuo griežtojo, vadinamojo Laplace’o determinizmo, apibūdinančio makroskopinių dangaus kūnų judėjimo pastovumą ir nuspėjamumą, iki kvantinės mechanikos reiškinius aprašančių statistiškai suvokiamo determinizmo teorijų, kurios, priešpriešinant jas griežtajam determinizmui, yra neretai vadinamos indeterministinėmis. Be to, būtina pabrėžti, kad priežastingumas savaime gali būti transcendentalinės prigimties. Tai reikštų, kad reiškinių susiejimas priežastiniu ryšiu tėra žmogiškasis jų neįsisąmoninto organizavimo, tarpininkaujant transcendentalinei laiko kategorijai, būdas, o pačiai nežmogiškai tikrovei priežastingumas visai nebūdingas.
Kaip matome, tai, kas vadinama bendrosiomis mokslinėmis nuostatomis, esą formuojančiomis pagrindinius mokslinio pasaulio vaizdo bruožus, iš esmės yra ne grynai mokslinės, empirinės, o metafizinės, filosofinės nuostatos. Tai reiškia, kad vadinamasis mokslinis pasaulio vaizdas, kurį regi mokslininkas, priklauso veikiau nuo filosofinių, įsisąmonintų ar neįsisąmonintų, jo pažiūrų, politinių įsitikinimų, kultūrinės tradicijos, auklėjimo vaikystėje, egzistencinės patirties, etinių ir estetinių preferencijų ir kitų panašių aplinkybių, o ne nuo neutralių mokslinių faktų, kurie tol, kol yra neinterpretuoti, nesusieti į kontekstualią visumą, nėra pajėgūs formuoti jokio – taigi ir mokslinio – pasaulio vaizdo.
Baisiausia, kai bandoma įteigti, esą patys moksliniai faktai, empirinė dalykų padėtis gali ir privalo formuoti vertybines asmens nuostatas. Antai dažnai teigiama, kad mokslas įrodė, esą vertybės, palyginti su gamtotyros atskleistais empiriniais faktais, yra antrinės kilmės ir svarbos dalykas, kad jos yra ontologiškai neesmingos, neišplaukiančios iš pačios tikrovės prigimties, o atsiradusios istoriškai, paties žmogaus kultūriškai sukonstruotos pagal jo fiziologinius ir psichologinius poreikius.
Iš to esą plaukia, kad vertybės arba iš viso realiai neegzistuojančios arba esančios reliatyvios – žmogus pagal savo užgaidas galįs pasirinkti bet kokias vertybes arba nepasirinkti jokių. Kadangi vertybės, kaip ir Dievas, yra nematomos, tai jos, remiantis tokia logika, turinčios būti žmogaus baimių ir jo liguistos vaizduotės produktas. Kadangi kiti gyvūnai, kaip galime spręsti, netiki Dievo ir neišpažįsta jokių vertybių, o žmogus, kaip esą atskleidė evoliucijos teorija ir genomo tyrinėjimai, irgi yra visiškai toks pat gyvūnas, kurio didesni intelektualiniai gebėjimai ir aukštesnio lygmens sąmoningumas tėra neesminiai dalykai, šalutinis ir visiškai atsitiktinis evoliucijos produktas, gal net jos klaida, tai žmogus taip pat turįs teisę – ar net privaląs – gyventi taip, kaip yra gamtiška, natūralu, natūralu būtent gyvūnui, o tai reiškia – gyventi be jokių atgyvenusių iliuzijų ir prietaringos vaizduotės chimerų, vadinamų vertybėmis.
Taip samprotaujant galima padaryti išvadą, kad ir pati žmogaus, vieno iš gyvūnų, gyvybė toli gražu nėra nelygstama vertybė: mat jei žudome kitus gyvūnus (antai valgydami mėsą), tai kodėl negalėtume žudyti žmonių, tegul ir dėl kitų, nebūtinai kanibališkų motyvų? Jei žmogus, kaip esą atskleidė mokslas, tėra protaujančios mėsos gabalas, kodėl didesni ir stipresni mėsos gabalai turėtų kvaršinti sau galvą dėl kažin kokių prigimtinių ir nelygstamų teisių, į kurias akiplėšiškai pretenduoja mažesni ir silpnesni mėsos gabalai? Juk jei žmogus tėra netrukus supūsiančios mėsos gniutulas, tai ar jo vertė, tiksliau tariant, prekinė kaina, neturėtų priklausyti nuo jo dydžio ir skonio tiems, kurie ketins jį valgyti? Kadangi jokios vertybės, teisės ir kitos į jas panašios chimeros tikrovėje empiriškai neaptinkamos, kadangi jos neauga ant medžių, nesipainioja po kojomis kartu su akmenimis, neplaukioja žuvų draugijoje ir neskraido su paukščiais, be to, nerastos ir kosminėje erdvėje, tai visus, kurie drįsta moralizuoti apeliuodami į šitokias sąmonės pamėkles, dera demaskuoti kaip tamsuolius, juodaskvernius, stojančius skersai kelio mokslo pažangai ir futuristinėms naujojo drąsaus pasaulio madoms.
Mokslas ir mokslinis pasaulio vaizdas, kaip iš esmės teisingai teigiama, ne tik neleidžia įžvelgti kokios nors pasaulio ir žmogaus būties prasmės, bet ir atskleidžia fizinę tikrovę kaip visiškai abejingą žmogiškajam prasmės poreikiui. Vis dėlto iš to daroma klaidinga išvada, kad jei prasmės nepajėgus atskleisti mokslas, tai jos jau negali atskleisti niekas, todėl prasmė ir jos struktūrą formuojančios vertybės esą iš viso realiai neegzistuojančios. Kaip gana ciniškai yra pareiškęs Stevenas Weinbergas, vienas iškiliausių dabarties fizikų, vienintelė gyvenimo prasmė šiais laikais galinti būti tik pats beprasmės tikrovės tyrinėjimas. Tad vienintelė šiuolaikiniam mokslininkui likusi jo gyvenimo prasmė – tuščio smalsumo patenkinimas ir pažinimo džiaugsmas, patiriamas atskleidžiant vis didesnę tikrovės beprasmybę. Be abejo, šiam vis didesnės beprasmybės atskleidimui reikalingi milžiniški elementariųjų dalelių greitintuvai, į orbitą iškeliami teleskopai, superkompiuteriai ir kiti moksliniai prietaisai, kainuojantys dešimtis milijardų dolerių, kuriuos beprasmybės ieškotojams turi uždirbti mokslo nekuriantys mirtingieji. Vien dėl to, kad šie nepajėgūs įžvelgti tikrovės beprasmybę, jiems, akivaizdu, yra užtrenktos net ir šios vienintelės durys į gyvenimo prasmę. Apie etinius tokio požiūrio į tikrovę, žmogų ir jo gyvenimo prasmės galimybę pagrindus geriau nė nekalbėti.
Tad nenuostabu, kad spekuliuojant vadinamuoju moksliniu pasaulėvaizdžiu, tariamai grynai mokslinėmis tikrovės prigimties įžvalgomis, kurioms mėginama suteikti dogminį ir iš esmės kvazireliginį statusą, vis įžūliau puldinėjamos visos tradicinės institucijos, sergstinčios visuomenės stabilumą ir paskiro žmogaus laimę, ypač tos, kurios ilgus šimtmečius ir tūkstantmečius kūrėsi kaip bendruomeninio gyvenimo formos. Agresyviausiai yra puolamos tradicinės religijos ir tradicinė šeima. Čia pastebime įdomią ir paradoksalią tendenciją: tie, kurie norėtų, kad žmonės remtųsi tikrovės ir jų gyvenimo beprasmybę esą atskleidžiančiu moksliniu pasaulio vaizdu, kartu siekia, kad jie negyventų tradiciškai susiformavusiomis ir asmeninį žmonių ryšį ugdančiomis saikingo dydžio bendruomenėmis. Mat beprasmybės ieškotojams lengviausia valdyti individus, kurie, viena vertus, yra visiškai atomizuoti, visiškai susvetimėję ir gyvena vieniši kaip vilkai, bet, kita vertus, – jiems to nesuvokiant sujungti į juos visus praryjantį anoniminį socialinį organizmą, užtikrinantį visų individų kontrolę ir nukreipiantį jų energiją stipresniesiems norima linkme, ypač beprasmiam karštligiškam vartojimui.
Nors mokslas leidžia žmogui regėti toli erdvėje ir laike, nors jis atskleidžia daugybę įdomių ir keistų dalykų, kuriuos parodo itin ryškiai bei reljefiškai, dauguma vadinamojo mokslinio pasaulio vaizdo besilaikančiųjų mirtingųjų gyvenime vaikšto ratais ir klupinėja lyg akli. Tokiame pasaulyje, kokį jiems atskleidžia minėtas pasaulėvaizdis, neįžvelgdami savo būties prasmės, jie neregi jame ir orientyrų, kurie pajėgtų suteikti kryptį jų gyvenimo kelionei. Nuolat karštligiškai skubėdami jie iš tiesų tik trypčioja vietoje, o ir skuba gyvenime tik iš inercijos arba per prievartą, be didelio geismo gyventi ir skubėti. Jie primena tuos, kurie bėga vilkdami kojas.
Skirtingai nei mokslinis pasaulio vaizdas, kuris, kaip parodėme, grynu pavidalu net neegzistuoja, tradiciniai pasaulio vaizdai, nesiekdami atskleisti kaleidoskopiškų reginių, nuolat ištikimai rodo žmogui keletą pagrindinių dalykų, esminių gyvenimo kelionės orientyrų, kurių mirtingasis turi niekada nepamesti iš akių. Būtent šie tradiciniai pasaulėvaizdžiai – mitologiniai, religiniai ar tiesiog kasdieniai – yra stereoskopiški, stereometriškai ir egzistenciškai gilūs, nes į savo prasmės struktūrą jie įtraukia ir stebintįjį, nužymėdami jo būsimos prasmingos kelionės taką.
Idant iš tiesų regėtume pasaulio vaizdą, nepakanka stebėti vien tai, kas yra pasaulyje. Pasaulį būtina išvysti kaip visumą, bet ne iš jo vidaus, o tartum iš išorės – iš pasaulį pranokstančio konteksto perspektyvos. Mokslas pasauliui tokio konteksto neįstengia nei atverti, nei pats sukurti, todėl jis ir nepajėgus atskleisti pasaulio vaizdą, kurį galėtume vaisingai bei prasmingai interpretuoti.
Kontekstas, kuris leistų išvysti prasmę jos nuolat stokojančiame pasaulyje, pats privalo kilti iš tikrovės, jau nejaučiančios prasmės stygiaus. Ar ne todėl pasaulėvaizdis, kuris tuščiai smalsiam, keistų ir kaleidoskopiškai įvairių reginių ištroškusiam mokslininkui atrodytų visiškai tuščias, nes jame vienintelis prieš akis iškylantis orientyras tėra neregimas Dievas, gyvenimo keleiviui atveria akis ir parodo kelionės kryptį?..