Dar sakoma, kad valstybės biudžete mokslo ir studijų sistemos pertvarkai numatyta 122,2 mln. litų. Švietimo ir mokslo ministerija mokslo ir studijų sistemos pertvarkai papildomai iš Privatizavimo fondo prašo dar apie 70 mln. litų.
Įdomi žinia, galbūt netgi gera žinia, tačiau kyla šiek tiek klausimų.
Pirmiausia kokias kryptis patvirtino strateginis komitetas? Jas aprašantis tekstas ne tik nebuvo skelbiamas iki posėdžio (sena „gera“ lietuviška teisėkūros tradicija), jis nepaskelbtas net ir po jo! Paskelbta tik pranešimų spaudai ir vienas kitas švietimo ministrės bei premjero komentaras. Kiek galima tikėti tokiais komentarais, kiekvieno asmeninio sugedimo reikalas, tačiau dokumentai bet kuriuo atveju praverstų. O gal tų dokumentų, kuriuose būtų aprašyta, kaip atrodys reforma, nėra?
Antra, kaip vis dėlto su tuo biudžetu ir reformos finansavimu? Pranešama, kad jau numatyta skirti 122 mln. litų. Paties biudžeto įvadiniuose paaiškinimuos teigiama, kad tam skirta 56 mln. O Švietimo ir mokslo ministerijos asignavimams skirtame biudžeto paaiškinimų skyriuje apie tai – nieko.
Trečia, kaip suprantama reforma? Ar algų didinimas bei paskolų fondo didinimas, apie kuriuos daugiausia ir tekalbama aiškinant, kas bus šios reformos esmė – jau reforma?
Be jokios abejonės, dėstytojai turi uždirbti daugiau (geri dėstytojai – daug daugiau), nei dabar. Tačiau jei algų padidinimas yra reforma, tai ne mažiau radikali „reforma“ nuo kitų metų sukrės ne tik aukštojo mokslo sektorių, bet ir visą valstybės tarnybą bei pensijų sistemą. Ten juk irgi padidintos algos bei pensijos.
Tiesa, dar kalbama apie kokybės didinimą. Tačiau panašu, kad ir šį kartą kokybės gerinimas susives į studijų programų tikrinimo ir centralizuoto papildomų lėšų paskirstymo vajų. Ministerijos pranešime spaudai teigiama, kad „studijų kokybei gerinti bus kuriami aukštųjų mokyklų vidiniai kokybės užtikrinimo mechanizmai, tobulinamas studijų programų ir jų įgyvendinimo išorinis vertinimas“.
Jeigu taip, tai Vyriausybės strateginis komitetas ir vėl pritarė mistiniam kokybės gerinimui, o ne realiai kokybei, kuri reikalinga konkretiems studentams, kurią realizuoja konkretūs dėstytojai, ir kuriai tinkamai organizuoti reikalingi tikrai autonomiški universitetai. Kokybė bus užtikrinama centralizuotai - kaip standartas, nuo kurio visi tik ir taikosi nukrypti, o geroji valdžia to neleidžia. Kartu tai reiškia, kad ir toliau nebus kalbama apie konkurenciją ir konkurencingumą, kuri užtikrintų kokybę per studentų pasirinkimą renkantis gerus dėstytojus bei juos samdančius, jiems gerą atlyginimą mokančius, ir kokybę užtikrinančius universitetus.
Ketvirta, tie naujai pažadėtieji milijonai iš Privatizavimo fondo – kam jie? Kaip galima suprasti iš pranešimo spaudai, nemaža jų dalis atiteks konkursiniam mokslo finansavimui. Gerai. Bet studijų finansavimas, sutikime, čia mažai kuo dėtas.
Penkta, premjeras teigia, kad įmokų už mokslą didinimas nėra „pagrindinis reformos tikslas“ (dėl to tai ir atidėta). Tai ar pagal premjerą įmokų didinimas yra tikslas?
Keista. Tokiu atveju teisūs tie, kurie sako, kad įmokų nereikia. Panašu, kad reformos dirigentai ir toliau nesugeba įžvelgti, kaip finansavimo sistema susijusi su reformos tikslais, tarp kurių svarbiausi: kokybės gerinimas, Lietuvos aukštojo mokslo konkurencingumo didinimas (sakyčiau, bent jau išsaugojimas), teisingumas skirstant finansavimą studijoms.
Visiškai akivaizdu, kad įmokos visame šiame procese turi būti tik priemonė, o ne tikslas (kad ir trečiaeilis). O ir ne apie įmokų didinimą turi būti kalbama, o apie tai, kad aukštąjį mokslą reikia finansuoti tiek, kiek jis kainuoja, ir finansuoti nediskriminuojant. Pačios įmokos dėl to didžiulei grupei studentų (neakivaizdininkams, vakarinių studijų, nevalstybinių mokyklų studentams) ne padidėtų, o sumažėtų.
Visada norisi tikėti, kad šie klausimai ir negeri įtarimai – tik dėl mano paties nežinojimo ir neturėjimo kaip sužinoti.
Tačiau iš to, kas žinoma, kol kas niekas neleidžia manyti, kad priimti sprendimai yra pagrindas reformai, vedančiai į kokybę, tikrąjį, o ne parodomąjį prieinamumą, bei aukštojo mokslo konkurencingumą. Panašu, kad iškilmingai pasakius, kad reforma jau vyksta, iš tikrųjų sėkmingai bus miegama toliau, reformai sklandant tik miegančiųjų sapnuose ir žadinančiųjų komentaruose.
***
R.Šimašius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.