Apie šių laikų iššūkius vadybai ir jos mokymui, vadybos mokymo situaciją dabarties ir ateities Europoje bei atsakingą lyderystę profesorių kalbina Donatas Kuras.
– Kokie šių dienų iššūkiai vadybos mokymui?
– Visų pirma turėtume susieti įvairias disciplinas. Nepakanka mokytis rinkodaros, žmogiškųjų išteklių vadybos, strategijos, finansų – reikia turėti bendrą prieigą, kuri išmokytų taikyti šias žinias kartu.
Labai svarbu užsienio kalbų mokėjimas, kuris padeda žmonėms sėkmingiau prisitaikyti globalizacijos procesų veikiamame pasaulyje. Šaunu mokėti kalbėti angliškai, tačiau to nepakanka. Reikia mokėti ir kitų kalbų, jeigu norite sėkmingai bendradarbiauti su daugeliu.
Norint išmokti prisitaikyti, svarbios ir tarptautinės stažuotės. Manau, ateityje vadybininkų mokymo patirtis turės apimti ilgesnes nei mėnesio ar dviejų studijas arba darbus kitose šalyse – pavyzdžiui, metai mokslų Lietuvoje, pusmetis Vokietijoje, pusmetis Londone, pusmetis Indijoje, pusmetis JAV ir baigiamasis kursas Lietuvoje.
Taip žmonės geriau pažintų kitas kultūras, kitus vadybos stilius – tai ne tik puiki priemonė norint prisitaikyti prie globalizacijos, bet ir būdas užkirsti kelią rasizmui, ksenofobijai. Mano manymu, vieninga Europa gali būti sukurta tik tuomet, jeigu sukursime transnacionalinį mentalitetą ir kultūrą. O tai gana lengva, nes turime bendras kultūrines, religines šaknis, įpročius. Minėtas stažuočių modelis padėtų tą atskleisti. Tad aš išties tikiu tokio modelio, apimančio įvairias šalis ir patirtis, sėkme.
Taip pat turėtume skirti dėmesio paslaugų vadybai. Žinoma, patogu ir toliau mokyti apie pramonės vadybą, tačiau reikia suvokti, kad daugiau kaip 70% darbo jėgos dirba paslaugų sektoriuje – tad būtina skirti daug daugiau dėmesio paslaugų vadybos mokymui.
Be to, manau, kad įmonių socialinės atsakomybės koncepcija per daug siaura – turime kalbėti apie globalią socialinę atsakomybę. Įmonės neturi pamiršti, kad jos veikia aplinkoje, tad už savo sėkmę turi jaustis dėkingos visuomenei bei aplinkai ir dalytis sėkme su jomis. Tad vadybininkai turi būti mokomi santykio su visuomene – tai labai svarbu.
Ir galiausiai būtina pabrėžti sprendimų priėmimą. Išmokyti priimti sprendimus yra vienas svarbiausių dalykų. Problema ta, kad geras pozicijas užimantys vadybininkai dažnai to vengia, nes taip jiems patogiau. Kartais skausminga ką nors nuspręsti, nes gali padaryti didelę klaidą. Daugybėje studijų programų trūksta sprendimų priėmimo mokymo.
Labai nedaug žmonių drįsta pasakyti: „Aš tai nusprendžiau“. Tai gali būti tiek geras, tiek blogas sprendimas. Svarbu, kad aš jį padariau. Sprendimus priimti turi ne tik lyderiai, bet ir vadybininkai.
– Ar dabartinė mokymo sistema pajėgi įveikti šiuos iššūkius? Gal kažką reikia daryti kitaip?
– Manau, kad švietimo sistema turi išmokyti mąstyti ir tas turi būti padaryta daug anksčiau nei aukštajame moksle. Švietimas yra labai veiksmingas būdas žmonių mąstymui pakeisti, tačiau būtinas tinkamas momentas. Nemanau, kad švietimu galima iš esmės pakeisti trisdešimtmečių ar dvidešimtmečių mąstymą – tai turi būti daroma mokykloje, darželyje.
Švietimas turi skatinti smalsumą. Aš manau, kad tam tikromis technikomis galima paskatinti žmonių, kuriems dvidešimt ar trisdešimt, kūrybiškumą, bet, kaip ir minėjau, viskas turėtų būti daroma daug anksčiau – kai vaikui penkeri, aštuoneri ar dešimt metų. Bėda ta, kad švietimo sistema, užuot leidusi žmonėms būti savimi, išreikšti save, būti kūrybiškiems ir smalsiems, „sukerpa“ juo pagal vieną šabloną.
Mokytojo, profesoriaus galia yra bauginanti, nes jis gali tiek užgniaužti, tiek paskatinti talentą. Manau, turime iš esmės permąstyti šią profesiją. Būti mokytoju – labai svarbi misija visuomenėje, tačiau šiais laikais ji nevertinama. Pažiūrėkite, kiek tie žmonės uždirba – tai daro visuomenei gėdą. Turime suvokti, kad negalima taip elgtis su žmonėmis, kurie deda pamatus visuomenei.
Svarbu atrasti talentus ir sukurti jiems sąlygas uždirbti daug daugiau nei dabar. Jeigu visuomenė nesugebės puoselėti žinių, jai galas. Jeigu globalioje žinių ekonomikoje neišugdysime talentų Europos valstybėse, tai bus žaidimo pabaiga – mes liksime globalizacijos užribyje. Turime iš esmės peržiūrėti švietimo sistemą. Švietimas nėra mados reikalas, tai išgyvenimo klausimas.
– Tad kokia vadyba reikalinga XXI amžiuje, vertinant globalizacijos procesus ir pokyčių spartą?
– Tai sudėtingas klausimas. Visų pirma, mano nuomone, kadangi pasaulyje daugėja sąveikų, atstumai nyksta ir jis tampa atvira sistema, vadyba turėtų būti tarsi „smalsumo“ vadyba. Tokiame amžiuje vadyba nėra paprasta, bet jeigu skatinsite žmones būti smalsius, jūsų veiklą lydės sėkmė. Vadybininkas turi būti tas, kuris atveria akis.
Taip pat vadyba turėtų kreipti daugiau dėmesio į organizacijos kultūrą ir tapatybę. Dalis įmonių patiria nesėkmę, nes neturi vidinės kultūros. O neturėdamos vidinės kultūros jos negali skatinti darbuotojų lojalumo. O būtent lojalumas artimiausiu metu bus itin svarbus, ypač vadybininkų lojalumas. Kadangi jaučiamas šios profesijos atstovų stygius, itin svarbu tampa talentų ugdymas ir išlaikymas. Jeigu įmonė nesugebės to padaryti, jai galas.
Dar vienas svarbus dalykas yra atlaidumas – jeigu neatleisite žmonėms už klaidas, kurias jie padarė vedami gerų ketinimų, nesukursite pasitikėjimo atmosferos. Jeigu atleidžiate iš visų jėgų besistengusį ir suklydusį žmogų, kiti jumis nepasitikės ir bijos. Tai veda prie sprendimų nepriėmimo, nes niekas nenori būti kaltas ir atleistas. Kai nepriimami sprendimai žemesniu ir viduriniu lygmeniu, organizacija praranda greitį.
Vidinės kultūros koncepcija turi sugrįžti – žmonėms turi būti vadovaujama juos skatinant ir neprarandant atlaidumo. Lojaliems žmonėms klaidos turi būti atleidžiamos. Ir tai turi būti žinoma, nes tuomet jūsų vadovavimu bus pasikliaujama, o tai lems didesnį efektyvumą. Pokyčių skatinimas, kartu užtikrinant, kad suklydusieji nebus išmesti, įgalins žmones ir padės jiems atrasti naujus horizontus. Tai bus situacija, kai laimės abi pusės.
Lyderiai turi užtikrinti, kad organizacijoje vyrauja draugiška atmosfera, kad tai nėra priešiška vieta, kurioje privalai būti atsargus su kolegomis. Jeigu kuriame tokią negatyvią atmosferą, tai griauname ryšius tarp žmonių ir negalime tikėtis, kad jie bus lojalūs. Jeigu manysiu, kad kompanija gali lengvai mane išmesti, nebus sunku pakeisti turimą darbą į geresnį. Žmonėms nėra būdinga ieškoti kito darbo, nes pokyčiai reiškia netikrumą – tai sąlygoja situacijos, kai organizacijos griauna savo vidinę kultūrą.
– Kaip vadybos mokymas turėtų būti organizuojamas? Koks vaidmuo tenka švietimo sistemai, įmonės, individams? Kokia sąsaja tarp jų turėtų būti?
– Vadyba yra taikomasis mokslas, skirtas tam, kad organizacijoms būtų geriau vadovaujama. Ne tik privačiosioms, bet ir viešosioms, valstybinėms. Matant, kokie pinigų srautai keliauja per valstybines organizacijas, geros vadybos svarba tampa akivaizdi.
Mano manymu, problema ta, kad daugybė institucijų į vadybą žiūri kaip į mokslą, pamiršdamos įmonių poreikius. Vadybos mokslas ir tyrimai turi būti orientuoti į įmonių poreikius – padėti joms tapti geriau valdomomis. Šių laikų problema ta, kad moksliniai tyrimai švietimo įstaigose atsieti nuo pasaulio realijų. Tyrimai turi būti ne intelektiniai žaidimai, bet euristiški.
Kompanijos, ypač Europoje, turi istorinę galimybę prisiimti daugiau atsakomybės už vadybos mokymą. JAV įmonės prisideda prie mokymo rėmimu, dotacijomis – Europoje irgi turėtų būti panašiai. Europoje švietimui skiriamas tik maždaug vienas procentas nuo bendrojo nacionalinio produkto, o JAV – dvigubai daugiau. Taip yra, nes įmonės investuoja į švietimą. Man keista, kai įmonės giriasi savo socialine atsakomybe, nors neinvestuoja į švietimą.
Jeigu įmonės to nepadarys – neprisiims šios istorinės atsakomybės, jos neberas vadovų, nes nebebus pakankamai jiems tinkamai parengtų žmonių. Kita vertus, įmonės taip pat turėtų aktyviau reikšti savo nuomonę apie švietimo procesą. Jeigu institucijos klysta, įmonės turi tą pasakyti – dabar tai tarsi du atskiri pasauliai. Geriausios verslo mokyklos yra tos, kurios susijusios su įmonėmis ir verslu.
Kalbant apie įmonių mokymus – manau, sėkmingiausias modelis yra tas, kuris apima ir vidinius, ir išorinius mokymus, įtraukia tiek korporacinius universitetus, tiek akademines institucijas. Akademinės institucijos susiduria su aiškia grėsme, kad jeigu jos nesugebės tinkamai parengti žmonių, įmonės tą darys per korporacinius universitetus. Tokiu būdu akademinės institucijos praras studentus bei pinigus ir negalės atlikti įmonėms svarbių tyrimų. Tad pralaimės abi pusės.
Ir galiausiai individas – kokia mano atsakomybė? Reikalas tas, kad profesinės žinios greitai sensta – per maždaug trejus metus jos tampa nebetinkamos. Tad labai svarbu neprarasti kuklumo – tą akimirką, kai tampi arogantiškas, tau galas.
Turi nepamiršti, kad tavo žinios menkėja. Naujos teorijos, praktikos, procesai atsiranda kasdien. Produktai kinta. Turi šviestis visą gyvenimą, antraip tavo žinios bus pasenusios ir nenaudingos. Labai svarbu skaityti, užsiimti savišvieta.
Mokymasis visą gyvenimą labai svarbu. O mokytis galima įvairiai – gali užsirašyti į e. mokymosi kursus, tave gali išsiųsti pasitobulinti įmonė ar kitais būdais. Jeigu esi vadovas ar lyderis, visada gali skaityti filosofų ir sociologų darbus – įspūdinga, kiek gali išmokti iš Machiavellio ar Descartes’o darbų.
Taip pat svarbu suprasti, kad vadybos koncepcijos yra mados reikalas. Yra daug koncepcijų, kurios atrodo naujos, tačiau išties yra senos. Žmonės tiesiog pavadina naujai seniai atrastus dalykus, kad užsidirbtų. O kiti tais dalykais susižavi, nes jie gražiai pateikiami.
– Jūs pabrėžiate bendradarbiavimo tarp akademinių institucijų ir kompanijų svarbą – kaip Europos Sąjunga gali paskatinti šį procesą?
– Visai neseniai Europos ekonomikos forume Briuselyje turėjau įdomią diskusiją su už švietimą atsakingu Komisijos nariu Janu Figueliu. Akivaizdu, kad turime imtis keleto veiksmų. Visų pirma nerimą kelia mažų šalių – tokių kaip Lietuva – situacija: jeigu švietimo struktūros liks tokios, kokios yra, nebeturėsite aukštojo mokslo.
Dabar akivaizdžiai trūksta profesorių – žmonės nestoja į doktorantūrą, o gerus mokslo daktarus pritraukia Japonijos, JAV ar Paryžiaus ir Berlyno universitetai. Tad jums ši problema dar aktualesnė. Jeigu politikai tinkamai nesureaguos, liksite be aukštojo mokslo – o tai bus katastrofiška, net jūsų nepriklausomybei.
Mano asmeninė rekomendacija diskusijos metu buvo laikyti švietimą visos Europos bendru reikalu. Vyksta Bolonijos procesas, tačiau pokyčiai daromi per švietimo ministerijas – t. y. vadovaujamasi subsidiarumo principu. Mano manymu, tai turėtų būti visos Europos lygmens procesas. Turi būti išskirtinės priemonės aukštajam mokslui ir inovacijoms.
Tai paskatintų multiplikacijos efektą. Yra daug priemonių, kurias reikia įgyvendinti aukštajame moksle, tačiau jos neatneš sėkmės, jeigu tą darys tik viena valstybė. Pažiūrėkime į „Airbus“ – jis gali konkuruoti su „Boeing“, nes buvo suvienytos pastangos. Europa gali būti stipri tik būdama vieninga.
Be to, turime skatinti įmonių dotacijas aukštajam mokslui – jeigu dotacija siekia šimtą eurų, tai mokesčių lengvatos turėtų būti taikomos ne šimtui, bet, tarkime, šimtui dvidešimčiai eurų. Tai pripratintų įmones remti švietimo institucijas.
– Kur pasaulyje yra geriausias vadybos mokymas šiuo metu – gal galite palyginti situaciją JAV, Europoje, Kinijoje, Indijoje?
– Labai sunku palyginti pasauliniu mastu. Tiesa, kad Indijoje ir Kinijoje dabar švietimo bumas, tačiau tik labai turtingi žmonės gali dalyvauti šiame procese, nes aukštasis mokslas ten labai brangus. JAV švietimo institucijos yra 4–5 kartus didesnės nei Europoje, tad jos turi daugiau išteklių, kuriuos gali investuoti. Sistema ten nėra bloga, tiesiog nėra egalitarinė. Manau, Europoje švietimo sistema iš esmės gera, tiesiog reikia kai kurių pokyčių.
Pavyzdžiui, atrankos sistema – yra daug aukštųjų mokyklų, į kurias priimamas kiekvienas norintis. Tai nusikaltimas, nes taip neskatinamas profesinis orientavimas. Priimama pusantro tūkstančio žmonių studijuoti istoriją, puikiai žinant, kad jiems nebus pakankamai darbo vietų. Tiesiog nusikaltimas tokiam žmonių skaičiui leisti ją studijuoti. Privalome derinti pasiūlą ir paklausą.
Kitas svarbus dalykas yra studijų įmokos ir stipendijos neturtingiems studentams – taip sistemoje būtų daugiau lygybės ir galimybių gabiems, o institucijos turėtų daugiau išteklių.
– Jūsų fondas kartu su Jungtinėmis Tautomis paskelbė globalios atsakingos lyderystės iniciatyvą. Papasakokite apie ją daugiau.
– Mes tai pradėjome pirmieji – dar prieš Jungtines Tautas. 2002 metais Bankoke vykusiame pasauliniame vadybos mokymui skirtame forume pradėjome globalios atsakomybės iniciatyvą. Jos esmė ta, kad įmonės, verslo mokyklos ir akademinės institucijos turi bendradarbiauti, kad paskatintų naujus santykio su aplinka būdus ir skleistų juos per švietimą.
Palengva šią iniciatyvą išplėtojome ir pradėjome bendradarbiauti su Jungtinėmis Tautomis. Norime skleisti atsakomybės idėjas per švietimą. Tačiau tai neturėtų būti atskira disciplina – manome, kad atsakomybės klausimas turi būti įtrauktas į įvairias studijų programas. Šiuo metu tam kuriame metodus.
Taip pat siekiame, kad rinkose būtų mažiau atskirties. Norime, kad verslo atstovai suprastų, jog skurdo mažinimas yra jiems naudingas.
– O kaip jūs vertinate situaciją su atsakinga lyderyste Baltijos šalyse?
– Akivaizdu, kad jeigu būčiau apie tai šnekėjęs prieš penketą metų, žmonės to nebūtų supratę – tik išsivadavus iš komunizmo, kapitalizmas ir aklas pelno didinimas atrodė idėja be trūkumų. Bet šiandien žmonės supranta, kad dirbti vis daugiau ir neturėti laiko šeimai nėra gerai. Taip pat, kad pensijų sistema ir dydis nėra tokie, kokie turėtų būti, ir kad tai gali turėti neigiamą poveikį visuomenei ir verslui ateityje.
– Tad verslas, matydamas kylančias grėsmes ir tai, kad politikai nesiima veiksmų, suvokia, jog įmonės turi kažką padaryti jau dabar?
– Taip. Problema su politikais ta, kad jie siekia būti perrinkti. XX a. antros pusės problema, kad buvimas politiku tapo profesija. Žmonės, esantys politikoje, nori kuo ilgiau išsaugoti valdžią – kai kurie į ją atėjo būdami dvidešimties ir tebėra joje, nors jiems jau aštuoniasdešimt. Manau, tokia sistema neteisinga ir privalo būti pakeista.
Neturėtų būti galimybės siekti kelių kadencijų iš eilės: politikai turi po savo kadencijos pabaigos veikti kažką kita, kad suprastų, jog už politikos ribų egzistuoja kitas pasaulis. Bėda ta, kad politikai nesiima priemonių, kurios turės ilgalaikį poveikį – drąsa politikoje labai retas dalykas. Kodėl turiu priimti sprendimą, kuris nepadės man būti vėl išrinktam, bet turės gerą poveikį po 20 metų, kai gal jau būsiu miręs?
Tokia yra sistema: ilgalaikiai klausimai aukojami dėl trumpalaikių tikslų. Manau, tai siaubinga, dėl to žmonės vis labiau atsiriboja nuo politikos, kuri nebeturi sąsajų su kasdieniu gyvenimu, nesirūpina ilgalaikiais klausimais ir domisi tik galimybėmis vėl patekti į valdžią.