Naujos duobės aukštojo mokslo reformų kelyje

Vienas ryžtingiausių parengto projekto analitikų - profesorius Vytautas Daujotis be mūsų akademinėje kultūroje pamėgto veidmainiško mandagumo straipsnyje „Verslo planas: UAB „Aukštasis mokslas Lietuva“, ne tik aptarė už jo preambulių slypinčių interesų niuansus, bet ir nurodė tikruosius šio projekto užsakovus (teisininkų klaną ir bankininkus) su jiems uoliai talkinusiais humanitarinio sluoksnio atstovais.

Kad ir kas būtų šio plano užsakovai ir vykdytojai, aišku viena - projektą įteisinus, pagal jį bus modeliuojama ir reguliuojama Lietuvos aukštojo mokslo sistemos ateitis. Nekartodamas visų kritiškų argumentų, kurie jau buvo išdėstyti komentuojant įstatymo projektą, juoba kad dalis jų nėra nei pakankamai aiškiai išdėstyti, nei neginčytini, su juo susijusią problematiką mėginsiu aptarti kiek kitokiame kontekste. Kalbėsiu apie tai, kokių kaitos galimybių jame vis dėlto esama, o kokioms iš anksto užkirstas kelias, kokie pokomunistinio akademinio klimato ypatumai Lietuvoje trukdo skintis kelią esminėms permainoms.

Galima sutikti su dviem ryškesnėmis projekto nuostatomis - tai didesnė aukštųjų mokyklų veiklos autonomija ir nauji jų savivaldos principai. Siekiant rimtesnio proveržio aukštojo mokslo srityje, privalu iš esmės pertvarkyti institucijų valdymo ir savivaldos principus, remiantis kritiškai įvertinta Vakarų universitetų patirtim. Šiuo požiūriu sveikintinas vienas svarbus įstatymo projekto sandas - numatyta išplėsti aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų tarybų funkcijas ir atsakomybę.

Tačiau atidžiau patyrinėjus įstatymo projektą tampa aišku, kad jame iš esmės apeiti ir nutylėti aukščiausių universiteto savivaldos organų - tarybų - formavimo principai ir mechanizmai. Projekte apeliuojama į „socialinius partnerius“, tačiau ši sąvoka miglota ir neaiški. Tas miglotumas gali būti visai neatsitiktinis. Kas užims „socialiniams partneriams“ skirtas kėdes aukštųjų mokyklų tarybose? Verslo struktūrų, kurios turi savų (savanaudiškų) interesų, atstovai? Ar tie aukštojo mokslo „reformatoriai“, kurie įvairių pramonės ir verslo organizacijų vardu garsiausiai kalbėjo apie universitetų nepajėgumą tinkamai parengti specialistus, tačiau nepajudino nė piršto, kad padėtis keistųsi į gera?

Juk tarp šių asmenų regime ir ne vieną „profesorių“, per septyniolika nepriklausomybės metų nesugebėjusį parašyti nė vienos knygos, nė vieno mokslinio straipsnio. Tačiau panašiems „mokslo“ veikėjams tai nė kiek nekliudo garsiai įrodinėti Bolonijos proceso naudą. Tam tikrą skaičių atstovų, šalia kitų visuomenės grupių, galėtų deleguoti ir verslo organizacijos, tačiau kyla pagrįstas klausimas, kodėl įvairios turtingos Lietuvos verslo organizacijos, kritikavusios šiandieninę aukštojo mokslo sistemą, per septyniolika nepriklausomybės metų nesugebėjo įsteigti nė vienos privačios aukštojo mokslo institucijos, mokslinių tyrimų instituto ar, pavyzdžiui, mokslinius tyrimus ir studijas remiančio fondo? Jos daug mieliau investuoja į masinius renginius, šou, festivalius, sportą ir pramogas.

Lietuvos universitetų plėtra nelabai rūpi ir bankams. Tad ar šių struktūrų atstovai bus pajėgūs realiai ir esmingai kurti perspektyvias universitetų plėtros strategijas? Ne veltui nuogąstaujama, kad stinga universaliai, sintetiškai mąstančių atsakingų asmenybių, gebančių daryti įtaką Lietuvos aukštojo mokslo raidai. Aukščiausių valstybės institucijų suburtos reformatorių komandos nesugebėjo ir net nesiekė susitarti dėl esminių reformos tikslų, jos įgyvendinimo principų, buvo nuolat klimpstama į smulkius, pretenzingus ir neprasmingus ginčus, bandyta kompromisiškai suderinti iš principo nesuderinamus dalykus, tad jų veiklos rezultatai, švelniai tariant, abejotini. O ir valdžios atstovų pozicija labai neaiški.

Pavyzdžiui, premjero Gedimino Kirkilo valia vos keliems mėnesiams (sic!) sudaryta aukštojo mokslo reformos darbo grupė buvo „atrinkta“ tokiais neaiškiais (o gal paprasčiausiai lobistiniais) principais, kad jos veiklos nerezultatyvumą buvo galima nuspėti iš anksto. Tokiame klampiame kontekste Lietuvos aukštojo mokslo reformos ateitis kelia dar daugiau abejonių nei kada nors anksčiau. Verbalinė ekvilibristika permainomis nesuinteresuotoms akademinėms grupuotėms suteiks dar vieną progą padejuoti dėl nesibaigiančių reformų ar „nuolat kaitaliojamų vertinimo kriterijų“.

Tačiau grįžkime prie aukštųjų mokyklų tarybų vaidmens. Ligšiolinė universitetų savivalda „iš apačios“, kai įvairaus rango administratorius rinko akademinis personalas, buvo neveiksni ir ydinga. Matyt, mūsų aukštasis mokslas išties nepakankamai subrendęs realiai veikiančiai demokratijai. Jei būtų kitaip, šiandien nereikėtų apgailestauti, kad esminių permainų aukštojo mokslo sektoriuje nesama, ar skųstis, kad, laisvės sąlygomis gyvenę tiek metų, per kiek žmogus sulaukia pilnametystės, negalime nė lygintis su solidesnėmis Europos aukštojo mokslo institucijomis. Šios nesėkmės priežasčių yra gerokai daugiau: galima kalbėti ir apie slegiantį sovietmečio paveldą, kurio nepakeitė nei nauji ritualai, nei rektorių ir senato narių mantijos, ir apie konformizmo įpročius, ir apie asmeninius bei grupinius interesus, kurie šiame sektoriuje lemia ne ką mažiau negu politikoje, ir apie institucinį mentalitetą bei kitus akademinei bendruomenei garbės nedarančius dalykus.

Tačiau ir tai būtų tik dalis šiandieninės aukštojo mokslo sistemos negalavimo priežasčių. Be to, pastaraisiais dešimtmečiais universitetų raidos tendencijos rodo, kad ir didesnę demokratijos patirtį turinčiuose Vakaruose senieji, tradiciniai šiuolaikinių aukštojo mokslo institucijų savivaldos principai nebeveikia. Subalansuotą veiklą užtikrina tik tokia sistema, kurioje aukščiausias valdymo organas yra ne aukštųjų mokyklų personalo delegatai, bet visuomenės patikėtiniai, vykdantys jiems pavestas strategines funkcijas.

Puikiai žinoma, kaip tokias tarybas formuoja pasaulio universitetai. Tačiau mūsiškės reformos projekte apie tai, kažin sąmoningai ar nesąmoningai, nėra nė užuominos. Labai detaliai ir išsamiai (o tai išties pozityvus dalykas) reglamentuojami Studijų kokybės vertinimo centro tarybos narių skyrimo principai (kiek narių ir kokios organizacijos juos deleguoja), tačiau kalbant apie universitetų tarybas tokios precizikos atsisakoma. Galima spėlioti, kad projekto rengėjai paliko erdvės įvairiems galios žaidimams.

Nenuostabu, kad toks neaiškumas ne vienam aukštojo mokslo sistemoje dirbančiam žmogui kelia rimtų abejonių, ar atsitiktiniai, iš šalies atėję asmenys gebės vykdyti jiems skirtas funkcijas, ar jiems užteks kompetencijos nešališkai spręsti universitetų problemas, galiausiai, ar tokios tarybos netaps aukštojo mokslo sistemos duobkasiais. Be to, galima įtarti, kad iš principo būtina ir sveikintina aukštųjų mokyklų autonomija, tinkamai nesutvarkius jos funkcionavimo ir priežiūros, gali suteikti galimybę tam tikroms grupuotėms perimti šių įstaigų turtą ar net sužlugdyti jų veiklą. Tad kol nebus aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžtas tarybų formavimo mechanizmas, tol nebus įmanoma prognozuoti tolesnių Lietuvos aukštojo mokslo raidos krypčių ir strategijų. Toliau klestės plačiai išsikeroję institucijų savisaugos instinktai ir realius interesus maskuojanti gynybinė retorika.

Palikta įstatyme ir įvairių abejonių kelianti, sovietmečio ideologinių nuostatų nulemta aukštųjų mokyklų ir mokslinio tyrimo institutų schizma. Jei kas pamiršo, priminsiu, kad tarpukario nepriklausomybės laikotarpiu, kai Lietuvos kultūroje įvyko daugiau ir ryškesnių pokyčių nei per pastaruosius septyniolika metų, niekam nešovė į galvą mintis mokslinius tyrimus atriboti nuo universitetinio ugdymo. Naujajame įstatymo projekte toliau kalbama ir apie savarankiškai veikiančius mokslo institutus, ir apie valsty binius mokslo centrus, ir apie universitetinius mokslo institutus, tačiau nė žodžio nepasakyta, kiek ir kokių institutų Lietuvai reikia. Tai irgi nestebina - juk iki šiol neatlikta lyginamoji analizė, nepasidomėta, kaip ši problema sprendžiama kitose Vakarų ir Rytų Europos šalyse, kokie integracijos modeliai yra tinkamiausi.

Nesu savarankiškų mokslo institutų priešas ir neraginu jų aklai demontuoti, tačiau modeliuoti mokslinių tyrimų ateitį būtina jau šiandien, ir ne vieniems kitus agituojant, o priimant konkrečius sprendimus. Iki šiol vyksta atkaklus aukštųjų mokyklų ir institutų stumdymasis dėl valstybinių dotacijų, pridengtas kukliu išorinio mandagumo šydu, o iš tikrųjų nulemtas ne tikrų poreikių ir rūpinimosi Lietuvos akademinių tyrimų perspektyvomis, bet paprasčiausio išlikimo instinkto. Labiausiai rūpi ne tai, kokie tyrimai bus plėtojami arba kaip bus pertvarkomas tyrimų organizavimas, bet ar išliks savo vietose patys tyrėjai. Tokiame klimate „įaudrinta vaizduotė“ skleidžia gandus ir paskalas, sukuria neurotišką darbo atmosferą. Suprantama, savo akademinę veiklą planuojančiam žmogui negali nerūpėti įstaigos, kurioje jis/ji dirba ar ketina dirbti, perspektyvos. Deja, įstatymo projekte išlaikytas dabartinis status quo, susijęs ne su kokiomis nors reformų kryptimis, bet su lobistiniais interesais ir galios pusiausvyra.

Bet ir čia dar anksti dėti tašką. Ne paslaptis, kad Lietuvos mokslo tyrimo institutų (nepaisant jų tikros ar tariamos reikšmės kultūrai) darbo organizavimo ir administravimo principai yra gerokai atgyvenę. Būtų pravartu įvertinti, kaip šiuolaikiškos tyrimo struktūros veikia Vakarų šalyse, reformų keliu pažengusiose toliau. Nepretenduodamas į plačią panoramą, trumpai aptarsiu tik vieną konkretų, tačiau ganėtinai iškalbingą pavyzdį - Berlyno socialinių tyrimų institutą, kuriame prieš porą metų teko lankytis, tad galiu palyginti, kaip tiriamasis darbas organizuojamas ir vykdomas Vokietijoje ir mūsų šalyje.

1969 metais įsteigtas Berlyno socialinių tyrimų institutas (Wissenschaft Zentrum Berlin) - didžiausias ir svarbiausias mokslinių visuomenės tyrimų centras visoje Vokietijoje, šiandien turi 90 analitikų, 50 administratorių ir viešųjų ryšių specialistų, be to, pagal trumpalaikius kontraktus su institutu bendradarbiauja dar apie 60 darbuotojų iš įvairių universitetų ir kitų institutų. WZB kasmetines lėšas sudaro 12 milijonų eurų (75 proc. skiria federalinė valdžia, 25 proc. - Berlyno senatas). Lėšų kaupimu rūpinasi keturi etatiniai darbuotojai. Jų papildomai gaunama iš įvairių šalies fondų.

WZB bendradarbiai vykdo ekonomikos, politologijos, sociologijos, etnologijos ir teisės tyrimus. Vyrauja fundamentalūs ir taikomieji probleminiai tyrimai (problem-oriented research), prioritetas teikiamas tarpdiscipliniškumui. Centro struktūroje išskirti du organizavimo principai: stabilesni tyrimų padaliniai (jiems vadovauja etatinis tyrėjas), ir mobilesnės tyrėjų grupės. Darbo grupėse ir padaliniuose sutelkiami ne vienos, o kelių specialybių mokslininkai. Tyrimų projektai skirstomi į tris kategorijas: trumpalaikius, vidutinės trukmės ir ilgalaikius. Trumpalaikius dažniausiai vykdo vienas tyrinėtojas, vidutinės trukmės - 2-3 asmenų grupelės, ilgalaikius - 5-7 arba keliolika žmonių, tai priklauso nuo tyrimų sudėtingumo ir planuojamos trukmės.

Dalis tyrimo programų, atliekamų pagal Švietimo ir mokslo ministerijos ar kitų valstybinių institucijų užsakymus, trunka nuo 6 mėnesių iki vienerių metų, ilgesni kompleksiniai tyrimai - 5-7 arba net dešimtį metų. Ilgalaikes programas vykdo ketvirtadalis WZB darbuotojų. Kiekviena tyrinėtojų grupė/padalinys laisvai disponuoja tyrimui skirtu biudžetu, todėl, esant reikalui, gali pasitelkti pagalbininkų ir konsultantų iš šalies, tarp jų - ir užsienio mokslininkus. Šios grupės nėra nuolatiniai ir pastovūs tyrimų sektoriai ar skyriai, kaip nuo sovietinių laikų mokslo tiriamasis darbas inertiškai organizuojamas Lietuvoje, bet judrios ir lanksčios struktūros: baigus tyrinėti problemą, formuojamos naujos (dažniausiai penkerių metų trukmės) darbo grupės kitiems uždaviniams spręsti.

Socialinių tyrimų lankstumą skatina ir darbuotojų atestavimo tvarka: trečdalis labiausiai patyrusių ir pasižymėjusių centro analitikų dirba nuolatinių tyrėjų teisėmis, kitiems taikoma kontraktų sistema pagal formulę 3 plius 5 metai. Dalis tyrėjų dirba profesoriais ar docentais universitetuose, todėl tyrimų programoms vykdyti gali pasitelkti perspektyviausius doktorantus. Kiekvienas Centro tyrėjas gali dirbti įvairiausiose tyrimų programose: jo laisvė vykdyti tyrimus neribojama, tad esti atvejų, kai vienas centro analitikas dalyvauja 10 kolektyvinių tyrimo projektų. Instituciškai užtikrinta ir inovacijų politika: tam, kad nuolatos atsinaujintų tyrimų metodikos, keistųsi probleminiai rakursai ir nepritrūktų idėjų, Centro prezidento arba padalinių vadovų iniciatyva kasmet trijų mėnesių (arba daugiau, tai priklauso nuo lėšų, kuriomis tais metais disponuojama) laikotarpiui kviestinių tyrėjų teisėmis Centre dirba žymūs socialinių mokslų specialistai iš Vokietijos ir užsienio šalių.

Apgalvota, subalansuota ir valdymo struktūra. Vyriausiasis tyrimų centro organas - patikėtinių taryba, kurios pusę sudaro politikai, pusę mokslininkai. Antrą - akademinę tarybą, koordinuojančią kasdieninį darbą, sudaro patys tyrinėtojai. Itin svarbūs Centro vadovo rinkimai. Pasibaigus Centro prezidento kadencijai, pretendentų kandidatūroms įvertinti suburiamas 3 pasižymėjusių tyrinėtojų komitetas, kuris apsvarsto ir įvertina pretendentų mokslinius pasiekimus, visuomeninį svorį. Siekiama, kad tai nebūtų siauro akiračio žmogus, nors ir labai vertinamas savo srities mokslininkų. Šiuo metu socialinių tyrimų centrui vadovauja ne sociologas ar ekonomistas, bet istorikas profesorius Jūrgenas Kocka.

Kaip ir visų kitų 75 neuniversitetinių Vokietijos institutų ir aukštųjų mokyklų, taip ir WZB darbą vertina ekspertų komisijos, kurias kas penkeri metai sudaro valstybė. Joms suteikta teisė reikalui esant keisti tyrimų kryptį, jų turinį, sustabdyti ar nutraukti neperspektyvias programas (o Lietuvoje aršiai grumiamasi, kad tik nebūtų jokios išorinės kontrolės, kad visus reikalus spręstų patys institutų darbuotojai. Iš valstybės norima tik vieno dalyko - pinigų, ir, žinoma, teisės jais nekontroliuojamai disponuoti).

Skirtingai negu Lietuvoje, kur universitetų dėstytojus slegia vos pakeliamas paskaitų, seminarų, kolokviumų krūvis, Centre nuolat dirbantys Berlyno universitetų profesoriai gali skirti gerokai daugiau laiko moksliniam-tiriamajam darbui, nes savaitinis etatinio profesoriaus darbo krūvis yra ne didesnis kaip 9 valandos. Lanksti ir protinga pedagoginių krūvių politika duoda puikių vaisių. Nors kontraktuose, kurie sudaromi su tyrėjais vykdant kiekvieną socialinių tyrimų programą, nėra numatyta, kiek ir kokios apimties straipsnių privaloma kasmet paskelbti, Centro mokslininkų produktyvumo galėtų pavydėti ne viena panašaus pobūdžio įstaiga Lietuvoje. Centro tyrėjai kasmet paskelbia apie 50-60 knygų, 300-350 mokslo straipsnių ir daugiau nei 100 publikacijų profesiniuose, visuomenės ir kultūros žurnaluose. Naujasis Centro vadovas, formuodamas jo politiką, pasirūpino užtikrinti, kad tyrimų rezultatai būtų žinomi platesniems visuomenės sluoksniams, tad tyrėjai skatinami skelbti tekstus visuomenei skirtuose leidiniuose. Bet kuriuo atveju, nors griežtai nustatytų reikalavimų nėra, siekiama, kad kiekvienas tyrėjas, nepriklausomai nuo to, ar dirba vien centre, ar dėsto ir universitete, paskelbtų ne mažiau kaip 2 mokslo ir bent 1 publicistinį straipsnį, susijusį su tyrimų rezultatais. Tačiau nei Centro prezidentas, nei padalinių direktoriai ar darbo grupių vadovai nereglamentuoja, kokiuose leidiniuose mokslininkai turėtų skelbti savo veikalus: jie patys sie kia publikuotis geriausiuose savo šakos leidiniuose.

Papasakojau apie vieno konkretaus mokslinio instituto veiklą dėl labai paprastos priežasties - norėjau parodyti, kaip tvarkosi sėkmingai dirbantis mokslo centras. Lietuvos naujajame Mokslo ir studijų įstatymo projekte, deja, nėra nė užuominos į tai, kad net ir palikus esamą universitetinio ir institutinio mokslo struktūrą, būtina iš esmės pertvarkyti mokslinių tyrimų organizavimo tvarką, priešingu atveju ir toliau bus eksploatuojamos beprasmiškos klišės apie „lituanistikos“ reikšmę Lietuvos visuomenės ir kultūros ateičiai (tarsi sveikos nuovokos nepraradęs žmogus tuo abejotų), bus gąsdinama globalizacijos baubais, kuriamos folklorinės šiurpės apie „valdžiai reikalingus“ priešakinių tyrimų institutus (jei jau jie taip reikalingi, kodėl iki šiol jų neturime?), raudama dėl tyrimams skiriamų lėšų stokos ir panašių dalykų, o ydinga ir labai nesveika akademinė kultūra, persmelkta įtarumo, veidmainystės, interesus maskuojanti vingrios retorikos pliūpsniais, klestės toliau.

Nors šiuo straipsniu nepretenduoju išsemti nė dalies įstatymo projekte slypinčių ydų, vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną svarbią aukštųjų mokyklų ir tyrimo institutų veiklos kryptį - leidybą ir jos organizavimo principus.

Šiuo metu po atskirą leidyklą turi kiekvienas valstybinis Lietuvos universitetas. Negana to po atskirą leidyklą turi ir visi humanitarinio profilio mokslo institutai, net tie, kuriuose triūsia vos 70-80 asmenų.

Pridurkime, kad jos visos yra dotuojamos iš valstybės biudžeto, be to, kiekviena turi savo administratorių, redaktorių, dizainerių ir vadybininkų būrį. Su šiokia tokia ironija galima konstatuoti: nors mūsų aukštojo mokslo sistema iki ausų įklimpusi į neišbrendamas problemas, universitetinės leidybos srityje jau seniai pasivijome Jungtines Amerikos Valstijas. Ne tik pasivijome bet ir pralenkėme, kaip didžiuodamiesi anais laikais sakydavo SSKP veikėjai. Iš tikrųjų JAV, kur yra daugiau nei 3000 aukštojo mokslo įstaigų, tik patys didžiausi ir turtingiausi universitetai įstengia turėti savo leidyklas, jų neturi nė vienas Vakarų Europos institutas. Pridursiu, kad priešingai negu Lietuvoje, kur leidžiama išskirtinai savos institucijos darbuotojų produkcija, Jungtinėse Valstijose leidyklos turi visišką veiklos autonomiją. Jos pačios nustato leidybos prioritetus, atrenka rankraščius, suburia nepriklausomus ekspertus, rūpinasi knygų sklaida ir leidybos vadyba. Tik labai nedidelę jų produkcijos dalį sudaro savos profesūros parengti leidiniai. Ką gi jos leidžia? Daugiausia aukšto lygio monografijas, studijas, straipsnių rinkinius. Metodinės ar mokomosios lektūros leidyba, išskyrus vieną kitą išimtį, joms nerūpi.

Vadovėlius ir studijoms skirtas antologijas paprastai leidžia didžiausios tarptautinės akademinės leidyklos, turinčios gerokai daugiau lėšų ir galimybių privilioti geriausius (ir brangiausiai apmokamus) vienos ar kitos srities autorius. O Lietuvos akademinėje sferoje veikia milžiniška, save be perstojo reprodukuojanti metodinės lektūros industrija, pasižyminti dar ir labai prasta vadyba. Universitetų knygynėliai prekiauja išimtinai savo institucijų produkcija (išimtis - nebent VU „Littera“), nenuostabu, kad vienos aukštosios mokyklos dėstytojai nežino, kokius metodinius leidinius rengia jų kolegos iš kito universiteto, auga kaugės vieni kitus dubliuojančių ir reprodukuojančių trečiarūšių leidinių.

Universitetinėse leidyklose vos keli (geriausiu atveju keliolika) procentų leidinių yra mokslo monografijos ar studijos. Vyrauja vadovėliai, mokomosios knygos, metodiniai leidiniai, nežinia kam skirtos brošiūros ir „reprezentaciniai“ ataskaitų ir panegirikų rinkiniai. Ne paslaptis, kad didžioji tokio pobūdžio lektūros dalis - paskubomis sukurpti neoriginalūs tekstai, neretai turintys ir plagiato prieskonį.

Taigi ir pedagoginės metodinės lektūros srityje esame ne keliolika, o keliasdešimt kartų pralenkę Ameriką. Beje, iš savo patirties galiu konstatuoti, kad stambiuose ir turtinguose Jungtinių Valstijų universitetuose ši problema išspręsta labai racionaliai. Profesorius surenka pluoštą jo kursui reikalingų tekstų ir pateikia jį universiteto viduje veikiančioms kopijavimo kompanijoms, kurios visą reikiamą medžiagą tiesiog padaugina, susega ir už labai nedidelę kainą (7-10 dolerių) čia pat auditorijoje parduoda studentams. Paprasta ir patogu.

O mums, nustekentiems ekonominio nepritekliaus, reikia (pra)brangios leidybinės industrijos! Gal Lietuvai užtektų trijų keturių stambių akademinių leidyklų, kurios rūpintųsi ne tik knygų „gamyba“ ir makulatūros perdirbimu, bet ir jų atranka, šiuolaikiška sklaida, vadyba, reklama ir kitais normaliais leidybiniais dalykais? Ar sujungus kelias dešimtis dabar veikiančių aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų leidyklų, jų veikla nebūtų tikslingesnė ir efektyvesnė? Suprantama, tokiam žingsniui reikia įstatymo postūmio, bet projekte apie tai nepasakyta nė žodžio.

Bet iš Mokslo ir studijų įstatymo preambulių neatrodo, kad ši problema, kaip ir daugelis kitų aukštojo mokslo skaudulių, kam nors Lietuvoje rūpėtų.