- Mokymo ir mokymosi sąlygų gerinimas pagrindinėse mokyklose;
- Švietimo kokybės vadybos sistemos sukūrimas;
- Energijos išlaidų mažinimas bei mokymosi sąlygų gerinimas;
- Mokyklų tinklo optimizavimas.
Tokiu būdu yra siekiama pereiti nuo kompleksinės prie trinarės mokyklų sistemos, kurią sudarys pradinės, pagrindinės mokyklos ir gimnazijos. Manoma, jog galutiniame rezultate tai itin pagerins ugdymo kokybę.
Turbūt daugelis sutiks su nuomone, jog kompleksinės mokyklos vadyba yra itin sudėtinga, reikalaujanti daug pastangų išlaikyti ugdymo kokybės standartus. Vakarų Europos valstybių praktika įrodė, jog klasikiniai kompleksinių mokyklų šalininkų argumentai apie tarpusavio jaunų žmonių supratimo skatinimą, standartinę konkurenciją tarp mokyklų kaip ugdymo kokybės gerinimo „variklį“ ir tai, jog ši sistema efektyviau užglaisto klasinius prieštaravimus, vis dėlto buvo paneigti dar prieš dešimtmetį. Pasiremkime Vokietijos praktika (prof. dr. Dietricho Schwanitzo tyrimo rezultatai).
Vokietijos švietimo sistema turi ypatingų bruožų, kadangi už švietimo politiką ir jos įgyvendinimą atsako žemės valdža. Reikia atkreipti dėmesį, jog Vokietijoje tyrimo vykdymo metu (2002m.) buvo susiformavusios dvi stovyklos – socialdemokratinių ir krikščionių demokratų kraštų.
Socialdemokratai proteguoja kompleksines mokyklas, o krikščionys demokratai gina trinarę mokyklų sistemą. „Sprendžiant iš rezultatų, ginčą laimi krikščionys demokratai, kadangi visi pažangumo tyrimai liudija, kad kompleksinių mokyklų moksleiviai atsilieka nuo gimnazistų, jose yra daugiau smurto ir nusikaltimų“ ,- teigia profesorius D.Swanitzas.
Vis dėlto moksleivių išprusimo lygių skirtumas tyrimo vykdymo metu nebuvo toks ryškus, kad šiandien galėtume beatodairiškai pasikliauti šia sistema ir pasitikėti mūsų politikų vykdomų pertvarkų prognozuojamu efektyvumu. Šiuo metu vykdomi Jungtinių Amerikos Valstijų mokyklų pertvarkos eksperimentai patvirtina, jog švietimo politiką galima padaryti rezultatyvesnę ir kitu būdu.
Reikia atkreipti dėmesį, jog JAV mokyklų struktūra yra dviejų lygmenų – pradinės ir vidurinės mokyklos. Mokyklos yra šios supervalstybės silpnoji vieta, nes jose, kaip pabrėžia economist.com, dirba neįtikėtinai skirtingų kvalifikacijų pedagogai bei didelis kiekis „sunkių“ vaikų daro neigiamą įtaką JAV mokyklų įvaizdžiui ir jų turiniui.
Viena iš efektyviausių reformų pradėta vykdyti Niujorke. Čia daliai mokyklų suteikta didesnė veiksmų laisvė, gerai įvertintoms mokykloms skiriamas papildomas finansavimas, mokyklos įvertintos prasčiau privalo pateikti tobulinimosi planus. Jei ir po kelerių metų silpnesnės mokyklos nesustiprėja, joms vadovaujantys asmenys yra atleidžiami iš pareigų.
Mokykloms, priklausomai nuo moksleivių rezultatų, skiriamas mažesnis ar didesnis finansavimas, todėl egzistuoja natūrali konkurencija. Decentralizavus mokyklų sistemą, įvedus atskaitomybės principą, aktyviai telkiant dėmesį direktorių apmokymams, griežtinant moksleivių disciplinas, suteikiant galimybių mokytojams skirti griežtesnes nuobaudas pasiekta stulbinamų rezultatų: pagal economist.com, aštuntoje klasėje studijuojančius asmenis reikėtų vadinti ne moksleiviais, o mokslininkais.
Taigi verta atkreipti dėmesį, jog telkimasis ties keturiais tobulinimo programos integruotais komponentais gali ir neduoti norimų rezultatų, kadangi vis dar nėra tinkamai sprendžiamos mokytojų problemos, svarbiausi administraciniai klausimai, apimantys mokytojų, direktorių motyvacinės sistemos kūrimą, o moksleivių teisių sąrašas palaipsniui vis liberalėja.
Tai dažnai apsunkina ne tik mokytojo darbą, bet ir neretai tampa kliūtimi „sunkių“ vaikų bendraklasiams realizuoti save mokyklos aplinkoje. Galbūt ir mums derėtų bent jau atkreipti dėmesį į vis dar eksperimentuojamą JAV Niujorko miesto mokyklų tinklo pertvarkos pavyzdį?