Aplinkosaugos informacijos centro direktorė Jurgita Mačiūnaitė genetiškai modifikuotų produktų poveikiu domisi jau devynerius metus. Biologė prisimena – anksčiau į šią temą tyrinėjančius mokslininkus lietuviai žvelgė kaip į ufonautus. Niekas netikėjo, kad greitai bauginančių produktų bus pilna mūsų parduotuvių lentynose.
* * *
- Ar yra tyrimų, rodančių, jog genetiškai modifikuoti produktai kenksmingi?
- Išties keista – tiek daug diskutuojame, o mokslinių duomenų taip mažai. Tokie tyrimai labai brangūs. Juos dažniausiai užsako įmonės, suinteresuotos, jog genetiškai modifikuoti organizmai pakliūtų į rinką. Akivaizdu – jos tikrai viešai neskelbs bauginančių rezultatų.
Didžiojoje Britanijoje daktaras Arpadas Pusztai apie tokių tyrimų duomenis prabilo per televiziją. Genetiškai modifikuotomis bulvėmis šertų jaunų žiurkių kepenys buvo stipriai pažeistos. Mokslininkas tvirtino negalįs tylėti, nors viešindamas duomenis sulaužė pasirašytą sutartį ir prarado darbą. Tokių drąsių žmonių nedaug.
Rusijos mokslininkė Irina Jermakova skundėsi, jog tokiems tyrimams labai sunku gauti finansavimą. Ji žiurkes šėrė genetiškai modifikuota soja. Rezultatai šokiravo – tokį maistą ėdusių žiurkių palikuonių mirtingumas buvo didžiulis.
Tiesa, genetiškai modifikuotų produktų šalininkai tvirtina, jog šie tyrimai atlikti neprofesionaliai.
- Tačiau mes nesame žiurkės. Kas mums gali atsitikti – gal nuo braškių su šaltųjų jūrų gyvūnų genais ims ir žuvies uodega užaugs?
- Kalbos, kad genetiškai modifikuoti produktai pakeis mūsų genus, kvailos. Tačiau pasakymai, kad viskas susivirškins – irgi abejotini. Per keletą kartų pokyčių gali atsirasti.
Štai genetiškai modifikuotais kukurūzais šertų viščiukų mėsoje buvo rasta tų kukurūzų genų dalelių. Baltymai virškinant skaidomi iki mažesnių dalių, tačiau iki makromolekulių jie neskyla. Iš tų dalelių vėliau gaminami nauji baltymai.
Tačiau mane baugina ne kalbos apie frankenšteinus, o ligų grėsmė. Štai soja anksčiau buvo laikoma nealergizuojančiu produktu. O genetiškai modifikuotos ir termiškai apdorotos sojos gaminiuose alergenų – tripsino inhibitoriaus yra net šešiskart daugiau. Mes nežinom, ar dėl tokio maisto nepadaugės vėžio atvejų. Kam tada rizikuoti? Aš visai nenorėčiau po dvidešimties metų išgirsti, jog susirgau dėl kažkokio produkto.
- Lietuvos prekybos centruose jau galime nusipirkti tokio maisto. Kaip žinoti, ar neperkame braškių su šaltųjų jūrų gyvūnų genais ?
- Man pikta, kad žmonės rėkia, jog juos nori nunuodyti, o etikečių neskaito. Viskas surašyta normaliomis raidėmis. Jei genetiškai pakeistos dalys sudaro daugiau kaip 0,9 proc. produkto, apie tai privaloma parašyti etiketėje.
Genetiškai modifikuotų braškių tikrai Lietuvoje nevalgome. Šie produktai pardavimui neauginami – greičiausiai todėl, kad kol kas tai būtų per brangu. ES leidžiama prekiauti produktais, kurių sudėtyje yra genetiškai modifikuotų kukurūzų ir sojų. Tad apsipirkdami atidžiai turėtume rinktis aliejų, majonezą, margariną, saldumynus.
- Genetiškai modifikuotų gyvulių mėsos parduotuvėse nėra. Tačiau iš kur žinoti, ar nevalgome viščiuko, kuris buvo šertas genetiškai modifikuotais pašarais?
- Nė neabejoju, kad jau valgome tokią mėsą. Genetiškai modifikuoti pašarai labai populiarūs. Ūkininkai žino, ką perka – pašarai yra ženklinami. Tačiau taip šertų gyvūnų mėsa ar kiaušiniai parduodami be jokių ženklų. Tai – didžiulė spraga. Europos Sąjungos valdininkai jau svarsto, kad reikėtų žymėti ir tokią mėsą, ir kiaušinius. Kol kas visiškai saugūs galime jaustis tik valgydami ekologišką maistą.
- Ar sunku sukurti genetiškai modifikuotą organizmą? Kaip persodinami genai?
- Laboratorijoje, turinčioje reikiamą įrangą, pats modifikavimas nėra labai sudėtingas.
Tačiau jei į žmogaus genomą įsodinsi žuvies geną, gali būti, kad ląstelė nesivystys. Sunku modifikuoti taip, kad augalas ar gyvūnas įgytų naujų savybių, bet liktų į save panašus. Perkeltas genas turi veikti, tarsi jis būtų toje ląstelėje, iš kurios yra paimtas. Pavyzdžiui, įterpus į augalų chromosomas atitinkamą bakterijos geną, augalai tampa atsparūs kenkėjams. Gamtoje tokių organizmų niekuomet negalėtų atsirasti.
- Kalbama, kad tokius augalus reikia mažiau purkšti chemikalais. Tai gal jie netgi sveikesni?
- Populiariausi yra dviejų modifikacijų augalai – vieni yra atsparūs vabzdžiams, kiti atsparūs herbicidams. Gali būti, jog auginant pirmuosius purškiama bus mažiau. Tačiau antrieji dėl to ir auginami, kad būtų galima naudoti ypač daug cheminių medžiagų.
Gali purkšti gausiai, nesibaimindamas, kad tai pakenks augalui. Taip dažnai auginamos ne maistui skirtos kultūros. Gamtai daroma didžiulė žala. Taip pat baugu, ar genetiškai modifikuoti augalai nesusikryžmins su giminingomis piktžolėmis ir šios netaps labai atspariomis „superpiktžolėmis“.
Insekticidams atsparūs augalai taip pat nėra „nekalti“ - nuo jų žūsta ne tik kenkėjai, bet ir „gerieji“ vabzdžiai, bitės ir netgi paukščiai.
- O kas nutiktų, jei genetiškai modifikuoti augalai ar gyvūnai atsidurtų laukinėje gamtoje?
- Ypač baugu pagalvoti, kas būtų, jei į aplinką patektų tokie gyvūnai. Dabar bandoma auginti genetiškai modifikuotas lašišas. Pramoninkai tvirtina, jog žuvys nepateks į natūralius vandenius, tačiau dėl to negalime būti tikri. Natūralias lašišas jos kaipmat nukonkuruotų, mat yra didesnės ir atsparesnės.
- Tai jei būtų leista tokius atsparius augalus ar gyvūnus auginti Lietuvoje, mūsų ūkininkai taptų milijonieriais?
- Naudos turėtų didieji pramoniniai ūkiai, kurių Lietuvoje nedaug. Mažesnieji ūkininkai taptų korporacijų įkaitais. Indijoje sutartis pasirašę ūkininkai turi daug problemų. Genetiškai modifikuotų augalų sėklos dažnai yra nedaigios, vadinasi, negali pasilikti grūdų pavasariui, turi vėl jų pirkti sėklai.
Kita bėda – neaišku, kaip tokie augalai reaguotų į vietos klimatą. Įsivaizduokite lauką po didelių liūčių. Vieni augalai žūva, tačiau atsparesni po škvalo vėl gali augti. Per kelias kartas jie jau prisitaikė prie klimato. O genetiškai modifikuoti gali paprasčiausiai supūti. Ir pražus visi augalai, nes jų vienodas genomas ir jie vienodai atsparūs.