Lentelę Henry Layardas XIX a. viduryje rado karališkųjų
rūmų bibliotekos Ninevijoje griuvėsiuose. Mokslininkų nuomone, jos amžius
turėtų būti datuojamas maždaug 700 metų prieš mūsų erą ir yra naktinį dangų
stebėjusio šumerų astronomo užrašų kopija. Asteroidą jis aprašo kaip
„artėjantį baltą akmeninį kamuolį“, kuris „veržliai praskriejo“ dangaus
skliautu.
Tyrinėtojai, kuriems pavyko iššifruoti dantiraštį planisferinėje
lentelėje, mano, kad joje aprašyto asteroido skersmuo buvo daugiau nei pusė
mylios (per 800 metrų). Kompiuteriais atkūrus kelių tūkstančių metų senumo
žvaigždėto dangaus vaizdą, mokslininkams pavyko susieti astronomo stebėjimus
su paskutinėmis 3123 metų prieš mūsų erą birželio 29 dienos priešaušrio
valandomis.
Išliko apie pusė lentelėje išraižytų ženklų, ir pusė išlikusio teksto
pasakoja apie asteroidą. Likusieji užrašai fiksuoja debesų ir žvaigždynų
išsidėstymą. Per pastaruosius 150 metų tyrinėtojai penkis kartus nesėkmingai
bandė iššifruoti lentelę.
„Tai puiki ataskaita apie stebėjimus ir nuostabus mokslinis aprašymas“, -
sako Markas Hempsellas, Bristolio universiteto
mokslininkas, sugebėjęs įminti šią mįslę. Pasak jo, asteroido dydis ir
trajektorija rodo, jog jis į Žemę rėžėsi greičiausiai Austrijos Alpėse,
Kėfelso rajone. Artėdamas prie Žemės, asteroidas skleidė viršgarsinio smūgio
bangas, kurios paliko griuvėsių šleifą, kol galiausiai susidūrė su Žeme,
sukeldamas katastrofinių padarinių.
Apie du trečdaliai asteroido, tiksliau, jo nuolaužų, toliau skriejo jo
judėjimo kryptimi: iki 400 laipsnių Celsijaus (752 - Farenheito) įkaitusi
materija žudė viską, kas pasipainiojo jos kelyje. Dykuma virto apie 1 mln.
kvadratinių kilometrų paviršiaus, o smūgio jėga buvo ekvivalentiška 1000
tonų trotilo sprogimui.
Pasak tyrinėtojų, susidūrimas su asteroidu paaiškina, iš kur Kėfalse
atsirado be galo senų nuošliaužų nuogulų, kurių ilgis -5 kilometrai, gylis -
500 metrų.
M.Hempsellas sako, kad tokio tipo ir masto sugriovimai, kuriais galima
apibūdinti susidūrimą su asteroidu, atspindėti mažiausiai 20-yje senovės
mitų, tarp jų ir Senajame Testamente aprašytoje Sodomos ir Gomoros
istorijoje bei senovės graikų mite apie Helijo sūnų Faetoną, kuris,
nesuvaldęs savo tėvo ugninio vežimo, nukrito į Eridano upę.
Kaip byloja Biblija, „tuomet Viešpats lijo ant Sodomos ir Gomoros siera
ir ugnimi (nuo Viešpaties iš dangaus). Jis sunaikino tuos miestus ir visą
Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija... ir
Abraomas, žvelgdamas žemyn Sodomos ir Gomoros bei viso Lygumos krašto link,
matė tik kylančius nuo žemės dūmus, tarsi dūmus iš krosnies“.